Mažutė sulysusi senolė gyvena iš bažnyčioje gaunamos išmaldos. Jau keletą mėnesių ji negali gauti pensijos, kurią užsidirbo per ilgą ir nelengvą gyvenimą

Už išmaldą pirko akinius

Dažnai Marijos Taikos Karalienės bažnyčią lankanti Danutė Erlickienė atkreipė dėmesį į elgetas – motiną ir dukrą. Žilagalvė senutė ir greitai 60-ies sulauksianti jos dukra atrodo išsekusios ir alkanos, o pakalbintos pasakoja siaubingus dalykus.

84 metų Alina Radžiuvienė dėl senyvo amžiaus ne visada susigaudo laike.

Nebepamena, prieš kelis mėnesius ar prieš kelias savaites pateko į Slaugos ligoninę, kodėl buvo iškraustyta iš ankstesnio būsto, kada paskutinį kartą valgė šilto maisto.

Senutė glostė savo žilus plaukus ir džiaugėsi gavusi 50 litų išmaldos, už kuriuos nusipirko ne tik akinius, bet ir maisto.

Pagalbos sulaukė iš tikinčiųjų

Gailestinga klaipėdietė D.Erlickienė kartą palydėjo elgetas į jų namus Sausio 15-osios gatvės 24-ajame name.

Ši moteris su jauna pagelbėti pasišovusia tikinčiąja lydėjo dviem lazdomis pasiramsčiuojančią senolę ir jos dukrą namo.

Prie pat buto durų jaunesniąją elgetą ištiko epilepsijos priepuolis. Anksčiau dirbusi medike D.Erlickienė stengėsi kaip galėdama jai padėti.

Senutės beldimas į kaimynų duris ir šūksniai kviesti greitąją pagalbą kaimynų liko neišgirsti.

Pamačiusi, kaip atrodo motinos ir dukros būstas, nustėro.

Buvusiame bendrabutyje vienas kambarys paverstas tokiu ankštutėliu butuku, kuriame greta kambario yra tik tualetas su dušo kabina. Jokios virtuvės ar viryklės D.Erlickienė neaptiko.

Senolė jai guodėsi, kad vienintelis šiltas maistas, kurį gali pasigaminti, yra elektriniame virdulyje virti kiaušiniai.

Slaugytoja paėmė pasą

A.Radžiuvienė prisipažino, kad negali nusipirkti maisto ar kokių kitų būtinų daiktų, mat nemoka naudotis bankomatu, o banke pensijos negauna, nes neturi paso.

Kas yra ta moteris, kuri Slaugos ligoninėje gydomai senolei pasisakė esanti slaugytoja Laima, kol kas neaišku.

Dar labiau neaišku, kodėl ji paėmė A.Radžiuvienės pasą. Ji aiškino bijanti, kad senutė nepamestų dokumento.

D.Erlickienė bandė jos ieškoti, bet sužinojo, kad paslaptingoji slaugytoja iš darbo išėjo ir įsidarbino kitoje ligoninėje. Tačiau ir ten jos aptikti nepavyko.

Pradžioje atnešdavusi senolei ir jos dukrai maisto, moteris dingo.

Sunerimusi, kad kas nepasinaudotų A.Radžiuvienės pinigais, jai pagelbėti pasiryžusi klaipėdietė ėmėsi žygių – parašė pareiškimą ne tik policijai, bet ir savivaldybės Socialinės paramos skyriui.

Netrukus savivaldybės darbuotojos suprato, kad kalbama apie joms labai seniai pažįstamas motiną ir dukrą.

Verždavosi susitikti su meru

A.Radžiuvienė ilgą laiką gyveno liūdnai pagarsėjusiame Liepų gatvės 36A name, iš kurio visi socialiai remtini gyventojai buvo iškraustyti po jame įvykusio dujų sprogimo.

Nepaisant to, kad tai buvo socialinis būstas, moterys nemokėjo mokesčių ir buvo labai daug įsiskolinusios už paslaugas.

Tačiau valdininkai senolę pažinojo ne todėl. Esą jos neįgali dukra girtauja, išleidžia ir savo, ir motinos pinigus, o būdama neblaivi dažnai skriaudžia motiną.

Socialinio būsto skyriaus viršininkė Danguolė Netikšienė prisimena daugybę atvejų, kai kraujosruvomis išmarginta senutė verždavosi susitikti su meru, sėdėdavo prie kitų valdininkų durų.

Dažniausiai viskas baigdavosi tuo, kad klerkai palydėdavo A.Radžiuvienę pas D.Netikšienę.

„Daugybę kartų esu kalbėjusi su šia moterimi. Gaila būdavo į ją žiūrėti. Senas žmogus negali taip vargti. Ne kartą buvau įkalbinusi ją apsigyventi globos namuose, kur ji būtų prižiūrėta medikų, soti ir švari. Ne kartą ji sutiko vykti į tokius namus, bet vos tik pradėdavome daryti ką nors konkretaus, ji pareikšdavo, kad be dukros niekur nevažiuos“, – prisiminė D.Netikšienė.

Jei pati norės, pagalbą gaus

Socialinės paramos centro darbuotoja lankėsi A.Radžiuvienės bute, kalbėjo su senole ir jos dukra, ėmėsi žygių nemokamai pagaminti moteriai naują asmens tapatybės dokumentą.

Kai gaus laikiną dokumentą, socialiniai darbuotojai ketina pagelbėti gaunant šildymo lengvatą, deklaruoti abiejų moterų gyvenamąją vietą bei gauti kitokių paslaugų.

Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Sonata Jakienė tikino, kad garbaus amžiaus moterį galima būtų apgyvendinti globos namuose.

Jeigu paaiškėtų, kad jos dukra turi psichikos negalę, ten pat galėtų apsigyventi ir ji. Tačiau jei medikai bent žodžiu užsimins apie jos priklausomybę nuo alkoholio, kelias į sotų gyvenimą valdiškuose namuose jai būtų užkirstas.

„Padėtis be išeities. Juk jėga senolės nepriversi gyventi saugiau“, – kalbėjo S.Jakienė.

Šiais metais trys psichikos negalią turintys klaipėdiečiai iš socialinių butų buvo perkelti į globos namus.

„Tokių socialinio būsto nuomotojų turime ne vieną ir ne du. Yra buvę atvejų, kai jie padega baldus, mėto daiktus per langus ir taip kelia pavojų ne tik sau, bet ir kaimynams. Kai tokie žmonės gyvena vieni, padedami medikų, galime pasirūpinti jų perkėlimu į gydymo ar globos įstaigas. Kur kas sudėtingiau gali būti su A.Radžiuviene“, – konstatavo D.Netikšienė.