Klaipėdoje yra vietų, kuriose žmogus priverstas gyventi nuolatinėje baimėje, o jo gyvenimas tampa toks, koks yra kolonijoje. Vilkais vieni kitiems virtę asmenys tokioje aplinkoje įkalina aplinkinius, kuriuos paverčia be kaltės kaltais.
Apiplėšė prie durų
Ona Rasickienė savo namuose nenakvoja. Baimindamasi kaimynų išpuolių moteris nakčiai glaudžiasi pas drauges.
Tik kai įdienoja ir buvusio bendrabučio koridorių apšviečia dienos šviesa, ji grįžta į savo kambarį Sulupės gatvės 11-ame name.
Vasario viduryje netoli savo kambario durų iš tamsos išniro siluetas, kažkoks žmogus čiupo pagyvenusios moters rankinę ir dingo. Tada O.Rasickienė neteko 380 litų, dokumentų bei rankinėje buvusių vaistų.
"Prieš ketverius metus turėjau bėgti nuo sunkiai sugyvenamų kaimynų, su kuriais dalijausi bendra virtuve. Todėl buvau priversta pirkti patį pigiausią bendrabučio kambarį. Atėjau jo apžiūrėti ir radau viduje miegančius du girtus benamius. Langas buvo išpuvęs, siena bemaž išgriuvusi. Teko kuopti ne tik šiukšles, bet ir padedamai policijos atsikratyti neprasiblaivančių buvusio kambario savininko draugų. Pikti dėl to, kad neteko landynės, jie iki šiol naktimis daužo mano duris, o sutemus neleidžia praeiti neapšviestu koridoriumi", – guodėsi 78 metų O.Rasickienė.
Vidurdienį – dūriai peiliu
Apie tai, koks gyvenimas Sulupės gatvės 11, gretimame 11A bei 13 namuose byloja kriminalinių įvykių suvestinės faktai.
Sekmadienį po pietų greta šių namų nenustatytas vyras peiliu sužalojo 67 metų klaipėdietį. Dėl pilvo ir krūtinės durtinių žaizdų nukentėjusysis gydomas ligoninėje.
Antradienį ketvirtajame Sulupės gatvės 11 namo aukšte gyvenanti moteris pastebėjo, kad kažkas bandė nusukti jos palydovinę anteną.
Iškviestas meistras stebėjosi, kad ant išorinės namo sienos tarp trečiojo ir ketvirtojo aukšto pritvirtintą anteną vagis bandė pavogti rizikuodamas savo gyvybe.
Neseniai gretimame kambaryje gyvenęs vienišas paliegęs moters kaimynas, kuriam O.Rasickienė kartais nunešdavo sriubos, baigė gyvenimą kilpoje. Vyras nepakėlė gyvenimo slogioje aplinkoje. Pakaruoklį kaimynai aptiko tik po kelių dienų.
Kalbėdamas apie šias miesto piktžaizdes 2-ojo policijos komisariato viešosios policijos viršininkas Gintaras Lasickas tikino, kad kaimynų nuskriausti žmonės turi kreiptis į policiją.
"Kai kreipsis, tada pažiūrėsime, kaip jiems padėti", – tvirtino pareigūnas.
Norėtų nieko nebijoti
"Vienintelė mano svajonė – bent kelerius paskutinius gyvenimo metus praleisti normaliame būste, kur galėčiau nieko nebijoti ir būti pati sau šeimininkė. Sutinku gyventi neprivatizuotame būste, mielai leisčiau dienas senelių namuose, bet supratau, kad nieko negaliu pakeisti", – kalbėjo O.Rasickienė.
Bandymas įsiprašyti į valdiškus globos namus pensininkei nepaliko didesnių vilčių. Eilėje gyventi drauge su keliomis kitomis senolėmis O.Rasickienė įrašyta 28-ąja.
Jeigu norėtų apsigyventi "Carito" globos namuose, moteris turėtų per mėnesį mokėti po pusantro tūkstančio litų. Jeigu ji būtų pasiligojusi ir nepajėgtų vaikščioti, per mėnesį už gyvenimą šiuose namuose turėtų mokėti 1,9 tūkst. litų.
Būsto mainai nebegalimi
Dar neseniai Lietuvoje buvo garsiai trimituojama apie tai, kad ketinama palengvinti gyvenimą mokesčių naštos nepakeliantiems nuosavus būstus turintiems žmonėms. Skelbta, kad savuose būstuose gyvenantys skolininkai galės apsigyventi socialiniuose būstuose.
Tačiau viltingos kalbos liko neįkūnytos. Klaipėdos savivaldybės Socialinio būsto skyriaus viršininkė Danguolė Netikšienė pasakojo, kad tai tebuvo strategija, bet ji liko neįgyvendinta, nes nėra sukurtas teisinis pagrindas ją paversti realybe.
"Tada kalbėta, kad prasiskolinę privatizuotų butų savininkai liktų gyventi savuose būstuose, bet būtų pakeistas šių būstų statusas. Iš nuosavų jie būtų turėję tapti savivaldybės nuosavybe, – aiškino valdininkė. – Bene iki 2002 m. neretai žmonės keisdavo privatų būstą į valdišką. Tačiau po tuomečio Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje Viganto Žalos kreipimosi į Konstitucinį Teismą tokie turto mainai paskelbti neteisėtais. Dabar keisti savivaldybės turtą į privatų ar atvirkščiai nebeįmanoma."
D.Netikšienė pasakojo, kad miesto valdžiai neapsimoka pirkti nenorinčių gyventi apšiurusiuose bendrabučiuose klaipėdiečių būstų.
Mat net laukiantieji socialinio būsto žino, kad auginti vaikus ar senyviems gyventi Sulupės gatvės bendrabučiai yra netinkama vieta.
"Į šiuos namus įsikelia tik visiškos nevilties apimti ar gatvėje atsidūrę žmonės", – konstatavo D.Netikšienė.
Malonių iš valdžios nelaukia
Net gyvendama baisiomis sąlygomis ir gaudama mažesnę nei įprasta pensiją, O.Rasickienė sumoka visus mokesčius ir malonių iš valdžios nelaukia.
"Tai buvo trečias kartas per ilgą mano gyvenimą, kai kreipiausi į miesto valdžią ir trečią kartą pasigailėjau ten nuėjusi. Valdininkė išklausė manęs nuleidusi galvą. Aš kaip per išpažintį papasakojau visą savo gyvenimą, išliejau visus skaudulius, o ji tik palingavo galva ir pasakė, kad niekuo negali padėti. Apmaudas apėmė širdį. Gal ir esu neteisi, bet pagalvojau – juk aš stačiau rūmus, kurių koridoriais ji kaukši savo kulniukais. Buvau jauna, stipri, tikėjau, kad darbu galima užsitikrinti ateitį. O dabar poniutė žiūri į mane abejingu veidu kaip į šiukšlę ir laukia, kad kuo greičiau išeičiau."
15 metrų – trims
Vos dvidešimties atvykusi į Klaipėdą O.Rasickienė savo gyvenimą uostamiestyje pradėjo nuo karo likusių griuvėsių valymo. Po metų ardoma, dabartinio Muzikinio teatro vietoje stovėjusio pastato siena užgriuvo jos draugą.
Nuo tada Ona nebelindo į griuvėsius, išmoko mūrininko darbo.
"Daugelį namų pati stačiau. Net bendrabutį, kuris yra, ko gero, vienas baisiausių Klaipėdoje, mūrijau. Pamenu tada svajojau jame gyventi: šviesus, švarus su elektrinėmis plytelėmis ir dušinėmis. Ištekėjau, pirmojo sūnaus susilaukusi gyvenau moterų bendrabutyje. Vėliau gavau kambariuką, kuriame gyvendama susilaukiau antro vaiko. Kai bandžiau paprašyti didesnio būsto, miesto valdžia oficialiai atsakė, kad mano 15 kvadratinių metrų pakanka trims. Tarybiniais laikais žmogui buvo gana 5 metrų, – pasakojo O.Rasickienė. – Taip užauginau sūnus. Vienas visada turėdavo nakčiai klotis ant grindų. Ten gyvenome 28 metus. Vėliau pasikeičiau tą būstą į kambarį trijų kambarių bute. Džiaugiausi, kad turiu balkoną, kad virtuve dalijausi su dviem kitomis šeimininkėmis. Taip atsitiko, kad du kambarius įsigijo nesugyvenama šeima. Tada į savivaldybę kreipiausi antrą kartą. Man atsakė, kad esu kambario savininkė ir į savivaldybės būstą pretenduoti negaliu. Neliko kitos išeities, kaip iš to buto bėgti. Tačiau nubėgau į aklavietę. Blogiausia, kad sūnus mokiau dirbti, o ne bizniauti, tad ir jie gyvena skurdžiai."
Naujausi komentarai