Pereiti į pagrindinį turinį

Nuo karo pabėgusi ir mėgstamą darbą svetur radusi ukrainietė: tai tarsi likimo dovana

2022-08-10 02:00

Ukrainos Nikolajevo apskrities mokslo bibliotekos Tarptautinės partnerystės centro vedėja Larysa Sydorenko vadina likimo dovana tai, kad pabėgusi iš karo niokojamos tėvynės ne tik buvo priimta dirbti širdžiai mielo darbo Klaipėdoje, bet ir sutiko daugybę geranoriškų žmonių. Stiprybės moteriai suteikia viltis ir noras grįžti namo bei atsiduoti Ukrainos atkūrimui.

Įdirbis: L.Sydorenko darbo patirtis pravertė Klaipėdoje ir padėjo čia kurti naujus projektus.
Įdirbis: L.Sydorenko darbo patirtis pravertė Klaipėdoje ir padėjo čia kurti naujus projektus. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Bėgo nuo pražūties

– Papasakokite, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas vasario 24-ąją.

– Tą rytą pabudau 5.10 val. nuo sprogimų. Netoli mano namų yra gamykla, todėl pamaniau, kad tai gal turbinų bandymo garsai. Bet sprogimai netilo, labai greitai sužinojau, kad bombardavo mūsų karinį aerodromą. Visi kaimynai išėjo į laiptinę, dalijomės žiniomis. Sulaukėme 8 val. ryto ir išskubėjome į parduotuvę nusipirkti bent vandens. Pamatėme prie bankomatų nutįsusias ilgas eiles, daugybė žmonių buvo ir parduotuvėse. Nežinojau, ką daryti, paskambinau seseriai, ji primygtinai kvietė atvažiuoti, patarė pasiimti tik būtiniausius rūbus ir dokumentus. Visa mano manta tilpo į nedidelę kuprinėlę. Išvykau ketvirtadienį, tikėjausi savaitgalį parvažiuoti namo, maniau, kad iki to laiko viskas nurims ir aš grįšiu į darbą.

– Kur gyveno jūsų sesuo?

– Ji gyvena mūsų jau mirusių tėvų namuose už 100 kilometrų nuo Nikolajevo, link Chersono srities, už 30 kilometrų nuo Snigiriovkos miestelio, kuris nuo kovo buvo okupuotas rusų. Pradžioje mūsų kaime buvo ramu, vėliau prasidėjo atakos. Kovo gale subombardavo mokyklą, kurioje dirbo sesė. Supratome, kad likti ten – nesaugu, ir nusprendėme važiuoti pas dukterėčią į Lenkiją. Ji kvietė atvažiuoti nuo pat pirmosios karo dienos, bet mes nenorėjome palikti namų. Išsigandome, kad rusai judės į mūsų pusę ir mus okupuos. Bet ten įžengė Ukrainos kariuomenė, mūsiškiai ten yra iki šiol.

– Ką žinote apie padėtį Nikolajeve?

– Apie 500 tūkst. gyventojų turėjęs Nikolajevas kasdien apšaudomas raketomis, griūna žmonių namai. Skaičiau, kad sprogmuo pataikė į vieno mikrorajono kultūros centrą. Biblioteka, kurioje dirbau, yra miesto centre. Nuo vasario 24-osios iki gegužės pabaigos ji neveikė. Nuo birželio 1-osios skaitytojai buvo vėl priimami keturias dienas per savaitę, bet tik pusdieniui ir tik vienoje salėje. Žmonės ateidavo: kažkam buvo reikalinga interneto prieiga, kažkam atsispausdinti dokumentus. Žmonės tęsė pradėtus savo mokslinius darbus, tyrinėjo dokumentus, skaitė literatūrą. Matyt, taip jiems reikėjo atsitraukti nuo mirties baimės ir patiriamo siaubo. Kaskart, kai pasigirsdavo oro pavojaus signalas, visi skubėjo į rūsį. Nuo rugpjūčio 1-osios biblioteka vėl uždaryta. Net neįsivaizduoju, kiek žmonių liko Nikolajeve, kasdien daugybė jų išvyksta.

– Užsiminėte, kad palikote ir tėvų namus kaime.

– Kai mes jau kelias savaites buvome išvykusios, kaimynai atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matyti, kad į kiemą pataikė sprogmuo, buvo sugriautas garažas, ūkiniai pastatai, name išdužo langai, smarkiai nukentėjo stogas, sudegė sodas. Todėl sesuo nusprendė grįžti ir imtis namo remonto. Pavyko sutvarkyti stogą, baiminomės, kad lietūs sunaikins visą namą. Brangesnius daiktus sudėjo į dėžes ir paslėpė, langus užkalė fanera, stiklinti juos nėra prasmės. Nikolajeve su kai kuriais bibliotekos lankytojais buvome susibičiuliavę. Kai buvo apgadinti tėvų namai, būtent tie žmonės padėjo pinigais. Mano butas Nikolajeve kol kas saugus, namas – dar sveikas.

Vadina likimo dovana

– Papasakokite apie savo kelionę į Klaipėdą.

Tai tarsi likimo dovana.

– Klaipėdoje atsiradau lyg per stebuklą. Prieš ketverius metus dalyvavau konferencijoje, vykusioje Lvovo srityje. Tada į ją atvyko ir lietuvė Diana, tuo metu dirbusi Gargždų bibliotekos direktoriaus pavaduotoja. Kai pabėgome į Lenkiją, negalėjau susigaudyti, ką daryti. Jei susitvarkai dokumentus, leidžiančius gyventi vienoje šalyje, nebegali persikelti į kitą. Nusiunčiau balso žinutę Dianai klausdama apie galimybę įsidarbinti. Pasakysiu atvirai, tai buvo tik bandymas, nesitikėjau teigiamo atsakymo. Diana iškart perskambino ir pasakė, kad, be abejo, man padės. Ji susisiekė su Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos direktore Laura Juchnevič. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, porą kartų nuotoliniu būdu vyko pokalbiai, o balandžio 13 d. aš atvykau į Klaipėdą ir nuo gegužės 2-osios jau pradėjau dirbti bibliotekoje.

– Ar laikote tai sėkme?

– Tai tarsi likimo dovana. Iki tol su Diana bendravau vos porą kartų. Gargžduose vykusiame Ukrainos palaikymo mitinge susitikome jau naujomis aplinkybėmis. Esu be galo dėkinga lietuviams, kurie man padėjo. Juk galėjau likti Lenkijoje, bet ten būčiau dirbusi kokioje nors gamykloje, o čia bibliotekoje dirbu savo mėgstamą darbą.

Blogų žmonių nesutiko

– Kaip čia sekėsi?

– Pradžioje jaučiausi vieniša ir nenuostabu – nauja šalis, nesuprantama man kalba. Man kiek lengviau, nes kalbu rusiškai ir angliškai. Greitai pradėjau bendrauti su kolegomis, jie pasirūpino manimi kaip artimu žmogumi, nuvežė į Migracijos skyrių, padėjo spręsti kitas problemas. Vos tik iškyla koks nors klausimas, bendradarbiai man padeda ir pataria. Jie pagelbėjo registruojantis į sveikatos priežiūros centrą, patarė dėl skiepijimo nuo COVID-19. Klaipėdoje mane aplankė dar viena sėkmė. Juk daugelis atvykusiųjų susiduria su sunkiomis būsto paieškomis. Man direktorė leido gyventi bibliotekos svečiams skirtuose kambariuose. Ten yra viskas, ko reikia žmogui gyventi. Taip išėjo, kad gyvenu darbe.

– Ar su Klaipėdoje gyvenančiais ukrainiečiais turite ryšių?

– Vėliau radau "Telegram" kanalo grupę "Ukrainiečiai Klaipėdoje". Jos moderatorius – lietuvis, žinantis būtiną informaciją. Grupėje – beveik pusantro tūkstančio narių, todėl žmonės randa atsakymus į jiems kylančius klausimus nuo menkų smulkmenų iki didelių problemų. Man pačiai reikėjo dulkių siurblio, lygintuvo, grupės nariai patarė, kur galima juos gauti nemokamai arba nusipirkti pigiau nei parduotuvėje. Kai kurios moterys prašė padėti surinkti spintą ar kitus baldus ir į jų prašymus atsiliepdavo vyrai. Supratau, kad neturime drovėtis prašyti pagalbos ar klausti, juk esame likimo broliai ir sesės. Šioje ir panašioje "Facebook" paskyroje ukrainiečiai praneša, kad ruošiasi išvažiuoti, pataria išsinuomoti jų būstą. Kartais kyla net paprastų klausimų, kaip autobusu pasiekti kokį nors objektą.

– Gal taip susiradote naujų draugų?

– Radau šioje grupėje labai daug žmonių iš Nikolajevo, kurių anksčiau nepažinojau. Maža to, ne vienas jų gyveno tame pačiame mikrorajone. O vienos moters vaikai mokėsi mokykloje, kurioje aš vedžiau renginį. Dabar jie ateina į biblioteką mokytis anglų kalbos, bendraujame, dalyvaujame ir bibliotekos renginiuose. Pati pranešu grupės nariams apie bibliotekos renginius, kurie gali būti įdomūs mano tautiečiams, kviečiu į kalbos pamokas. Artimiau susidraugavau su viena moterimi, drauge su jos vaikais susitinkame keliskart per savaitę, einame pasivaikščioti, drauge važiavome į Vilnių, Palangą. Mano naujoji draugė nežinojo, kad Nikolajeve bibliotekoje, kurioje dirbau, buvo Amerikos centras, kuris pas mus jau veikė 17 metų, o čia ji net tapo tokio ką tik įkurto centro savanore. Jaučiu, kad čia visi norime padėti vieni kitiems, bendrauti. Tai, ką išgyvenome – buvimą rūsiuose, raketas virš galvos, sprogimų garsus, mus suvienijo. Žinau, kai baigsis karas ir mes visi grįšime į savo namus, ten susitiksime ir būsime artimesni nei giminės. Labai to laukiu.

– Ar jau teko pakeliauti po Lietuvą? Kokie jūsų įspūdžiai?

– Turėjau galimybę aplankyti Rumšiškes, Nidą, neretai važiuoju prie jūros. Ji čia kitokia – vėsesnė, mažiau sūri, smėlis kitoks – stambesnis. Dalyvauju ukrainiečių palaikymo mitinguose. Blogų, piktų žmonių čia nesutikau. Tikiu, kad iš Lietuvos man nereikės dar kartą bėgti. Norėčiau, kad tokia maža, bet stipri šalis Lietuva gyventų taikoje.

Pagalba: savo šalyje L.Sydorenko ilgą laiką dirbo Amerikos centre, čia, Klaipėdoje, jai pavyko įsidarbinti tokiame pat bibliotekos padalinyje. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos nuotr.

Ateitis – visiškai aiški

– Kokiais rūpesčiais dabar gyvenate?

Noriu išsinuomoti butą, mat jau dirbu visu etatu ir galėsiu išlaikyti būstą.

– Kiekvienas mano rytas prasideda naujienų iš Ukrainos gaudymu, susisiekiu su giminaičiais. Tada prasideda darbo diena. Vakarais, kai geras oras, einame su draugėmis pasivaikščioti, važiuojame prie jūros. Kiekvieną vakarą dėkoju visatai už dovanas, kurias gavau. Dažnai galvoju, kad už visa tai dar turėsiu atsimokėti geru kitiems, o gal tai atpildas už kažkada mano padarytą gera. Dar gyvendama Nikolajeve turėjau projektą, kurį vykdydama mokiau lankytojus kritinio mąstymo, aiškinau, kas yra manipuliavimas, netikros žinios. Kažką panašaus ketiname daryti ir Klaipėdoje. Darbo daug ir tai – labai gerai, nes mažiau laiko lieka blogoms mintims. Jau lankau lietuvių kalbos kursus Klaipėdos universitete. Noriu bent truputį pramokti lietuviškai, pirmiausia tai – pagarba šiai šaliai, tikiu, kad ir patogiau bus gyventi. Laukiu netrukus atvažiuosiančios 12-metės krikšto dukros, jos mama – policininkė, tad išvykti iš Ukrainos, kaip ir tėtis, negali. Noriu išsinuomoti butą, mat jau dirbu visu etatu ir galėsiu išlaikyti būstą.

– Ką galvojate apie artimiausią ateitį?

– Kol kas vilčių greitai grįžti namo nėra, mūsų šalies vadovybė daug ką prašo išvažiuoti, nes numatomi labai aktyvūs karo veiksmai. Tai nėra lengva, juk kiekviena mūsų turime mėgstamiausią suknelę, mieliausią puoduką, patogiausią pagalvę, pačios karoliukais išsiuvinėtą paveikslą ir visa tai turėjome palikti be menkiausios nuovokos, ar kada nors sugrįšime. Žiemą su baime klausėmės svarstymų, bus karas ar ne. Bet žinia, kad prie mūsų šalies sienos sutelkta didžiulė priešiškai nusiteikusios valstybės kariauna, vilčių išlaikyti taiką neteikė.

– Kaip manote, ar įmanomas dalykas, kad kada nors ukrainiečiai ir rusai nebūtų priešai?

– Tikrai ne. Jie mūsų šaliai padarė tokią milžinišką skriaudą, kad aš tokio dalyko neįsivaizduoju. Pamaskvėje turime giminaitį, kuris trečią karo dieną paskambino mums ir pasakė: "Pamanyk, kas čia tokio. Pasėdėsite tris dienas rūsyje, o tada matysime..." Po to net mintis nekyla su juo bendrauti. Tokių ir dar baisesnių istorijų – daugybė. Mūsų šalyje tiek vaikų pražudyta, tiek pastatų sugriauta, tiek sielvarto sukelta, viso to pamiršti neįmanoma, juo labiau – atleisti. Aš paprasčiausiai atsisakau net bandyti suprasti tuos žmones, kurie sukėlė karą ir jį vykdo. Apie jų moralę byloja komentarai po interneto pranešimais apie daugybės žmonių žūtis. Mes turime išlikti stiprūs vardan savo šeimų ir vardan Ukrainos ateities. Neabejojame, kad Ukraina šį karą laimės, tik vienas klausimas kamuoja – kada tai įvyks.

Daugiau naujienų