Klaipėdos krašto šviesuolio tragedija

Lygiai prieš 80 metų, pačiame žydų žudynių įkarštyje, Paneriuose buvo sušaudytas ir Klaipėdos krašto šviesuolis Enzys Jagomastas – spaustuvininkas ir leidėjas, Tilžės akto signataras. Kartu nacių pakalikai nužudė ir visą jo šeimą, gyvas liko vienintelis sūnus, tuomet gyvenęs Vokietijoje. Šiandien žūties vietą ženklina memorialinis akmuo, tačiau Jagomastų palaikai lig šiol neatrasti ir neperlaidoti.

Žingsniai – į mirtį

Kova baigta ir pralaimėta, prieš akis – tik tamsuma. O gal tai tik slogus sapnas, kuris netrukus išsisklaidys?

Sunku įsivaizduoti, kokios mintys buvo apnikusios 71-erių lietuvininką E.Jagomastą, sunkiai žengiantį paskutinius žingsnius į egzekucijos vietą, link iš anksto paruoštos kapo duobės.

Šalia ėjo visa jo mylima šeima, išskyrus sūnų Emilį, kurio tada likimas pagailėjo.

Greta į mirtį ėjo jo ištikimoji gyvenimo pagalbininkė, žmona Marta, jo dukra Anita (Ona) su vyru ir du sūnus – Jurgis ir Dovas.

Šeima: E.Jagomastas su žmona M.Jurgelaityte-Jagomastiene ir sūnumi Jurgiu apie 1930 m. (Domo Kauno leidinio „Donelaičio žemės knygiai“ nuotr.)

Visi – Trečiojo reicho priešai, tiesa, ne žydai, bet jie visuomet veikė „laisvos ir nepriklausomos Lietuvos naudai“.

Taip gyvenimą lietuviškos spaudos labui paaukojusio E.Jagomasto ir jo artimųjų grėsmę reichui trumpame dokumente jau po nuosprendžio įvykdymo įvardijo naciai.

Nebuvo jokio teismo, tos nuostatos pakako, kad Klaipėdos krašto šviesuoliai atsidurtų tarp tų, kurie neturi teisės gyventi naujai nacių kuriamame pasaulyje.

Šūvių salvė 1941 m. rugpjūčio 23-iąją, ir Aukštuosiuose Paneriuose, buvusios aviacijos bazės teritorijoje, šalia jos kuro sandėlių, nutrūko E.Jagomasto ir jo šeimynykščių gyvybė.

Beveik keturių metrų gylio kapas sulygintas su žeme, kaip ir kiti kapai, kurių ten pilna ir kurių tą vasarą (ir vėliau) užpilti teko labai daug.

Mūsų valstybė turėtų kada nors Jagomastų šeimos palaikus atrasti ir žmoniškai palaidoti.

„Tuomet tos geležinkelio linijos nebuvo, bet spėjama, kad maždaug toje vietoje Jagomastai sušaudyti ir užkasti. Turėtų būti keturių ar daugiau metrų gylyje“, – teigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.

Atpažino pasmerktuosius

Paneriuose yra ne vienas bendras kapas, kuriame atgulė tūkstančiai nacių bei jų kolaborantų aukų.

Ir šviesios atminties Jagomastų amžinojo poilsio vieta galėjo likti nežinoma.

Vis dėlto ilgamečio Panerių memoriale dirbusio muziejininko Algio Karoso pastangomis pavyko nustatyti apytikrę vietą, kur galėtų būti užkasti nužudytų lietuvininkų palaikai.

Lemtis: O.Jagomastaitė-Vilmantienė, „Naujojo Tilžės keleivio“ redaktorė, kartu su tėvais, broliais ir vyru buvo sušaudyta Paneriuose. Fotografuota 1920 m. vestuvių dieną. (Domo Kauno leidinio „Donelaičio žemės knygiai“ nuotr.)

A.Karosas teigė, kad kapo vietą jam parodė žmogus, gyvenęs netoli egzekucijos vietos.

„Man tą vietą parodė Leonidas Jankovskis, jis dabar jau miręs. Jam pačiam parodė jo tėvas, kuris šalia gyveno. Senasis Jankovskis atpažino Dovą. Asmeniškai jį pažinojo, nes Dovas buvo ne kartą atvykęs iš Tilžės pasimokyti lietuvių kalbos ir apsistodavo pas jo sūnų Leonidą. Kitaip tariant, jie buvo seniai pažįstami“, – pasakojo A.Karosas.

Teigiama, kad senasis Jankovskis matė ginkluotų nacių sargybinių vedamą grupę žmonių ir tarp jų atpažino D.Jagomastą, o pati duobė buvo visai netoli nuo jo sodybos.

Tądien ten jie buvo vienintelės aukos. Tad tikėtina, kad kapo vieta yra gana tiksli.

„Reikalavo reicho interesai“

Apie Jagomastų šeimos egzekuciją valstybinės svarbos dokumentu per kurjerį „slaptajai policijai, asmeniškai ponui vadui arba jo pavaduotojui Tilžėje, taip pat per operatyvinį būrį 3/A asmeniškai SS štandartenfiureriui Jegeriui Kaune“ pranešta lygiai po savaitės.

Pasmerktas: tą lemtingą 1941 m. rugpjūčio 23 d. su artimaisiais buvo sušaudytas ir D.Jagomastas. (Kauno technologijos universiteto bibliotekos nuotr.)

„Sutuoktinių Emilio ir Anos Mecklenburgų (Vilmantų – A.D.) reikalu. Pagrindas: 1941 m. liepos 24 d. raštas, II skyrius, D poskyris, 3a, Sl. Su sutuoktiniais Mecklenburgais pasielgta taip, kaip pasiūlyta priešpaskutinėje aukščiau minėto rašto pastraipoje. Taip pat pasielgta ir su seniu Jagomastu, jo žmona bei abiem čia gyvenusiais jų sūnumis. Reicho interesai reikalauja šiuo atveju imtis griežčiausių priemonių. Todėl siūlau padaryti nekenksmingais, pasiunčiant į koncentracijos stovyklą ir Tilžėje gyvenančius abiejų šeimų artimiausius gimines bei Drezdene-Lošvice šiuo metu esantį sūnų Emilį Jagomastą, gimusį 1910 m. rugpjūčio 4 d. Pranešime Vyriausiajai reicho saugumo valdybai, kaip čionykščio operatyvinio būrio tyrimų rezultatą, prašau paaiškinti, kad čia suimtieji asmenys, matyt, priklausė lietuvių aktyvistų grupei, kuri visuomet veikė ir veiks „laisvos ir nepriklausomos Lietuvos naudai“, o, be to, ji mano pasieksianti savo tikslus tik kovodama prieš reichą“, – po Jagomastų šeimos nužudymo Lietuvos archyvuose yra išlikęs toks dokumentas, kuriuo nacių biurokratai tarsi pateisino šią žmogžudystę.

Karą išgyveno tik vidurinysis sūnus Emilis, kuris spaustuvininko amato mokėsi Leipcige ir sukūręs šeimą gyveno Drezdeno priemiestyje Vokietijoje.

Jis vedė ir su žmona susilaukė sūnaus Volfgango Jagomasto, vienintelio E.Jagomasto vaikaičio.

Neįvertino: 1941 m. rugpjūtį J.Jagomastas, Vilniuje akis į akį susidūręs su pažįstamu Tilžės gestapininku, nepatikėjo, kad viskas labai greitai gali pasisukti tragiška linkme. (Panerių memorialinio muziejaus nuotr.)

Reikia palaidoti žmoniškai

Prieš ketvirtį amžiaus, minint Jagomastų žūties 55-ąsias metines, numanoma kapavietė buvo paženklinta pilku Lietuvos laukų rieduliu su užrašu: „Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo E.Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui“.

Paminklo autorius – architektas Julius Masalskas (1930–2013).

Ano meto spaudoje rašyta, jog paminklinį akmenį 1996 m. rugpjūčio 23 d. pašventino Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos antrasis kunigas Valdas Aušra, dalyvaujant arkikatedros monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui.

Kasmet rugpjūčio 23-iąją, Jagomastų žūties bei Juodojo kaspino dieną, surengiamas šios šviesios lietuvininkų šeimos pagerbimas, tačiau, regis, reikėtų ko nors daugiau.

„Mūsų valstybė turėtų kada nors Jagomastų šeimos palaikus atrasti ir žmoniškai palaidoti. Kiek tai realu – labai geras klausimas. Nuo jo ir reikėtų pradėti. Vietą, kurioje dabar yra paminklas, tikriausiai kažkada kažkas kažkam parodė. Tų aplinkybių nežinau. Kiek tikslus buvo liudijimas – irgi nežinau. Jogamastų palaikų paieškos reikalingumas – mano asmeninė nuomonė. Dar negirdėjau, kad kas nors tokią mintį būtų iškėlęs“, – kalbėjo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas R.Narvydas.


Biografijos faktai

E.Jagomastas gimė 1870 m. kovo 22 d. Lumpėnuose (Tilžės apskr.) gausioje ūkininkų Martyno ir Marės (Pėčaitytės) Jagomastų šeimoje.

Tilžėje mokėsi spaustuvininko amato, susipažino su knygnešiais.

1889–1890 m. buvo dvisavaitinio laikraščio „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ redaktorius.

1890 m. su bendraminčiais ėmė leisti laikraštį „Nauja lietuviška ceitunga“, kuriame bendradarbiavo iki 1896 m.

Savo lėšomis 1895 m. pirmasis išleido Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“.

Nuo 1894 m. buvo „Birutės“ draugijos sekretorius, priklausė Tilžės giedotojų draugijai, 1913–1914 m. buvo K.Donelaičio paminklo statymo komiteto sekretorius, 1914 m. – Tilžės-Pakalnės apskrities lietuvių rinkimo draugijos valdybos narys.

1918–1919 m. priklausė Prūsų Lietuvos tautinei tarybai, kuri 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje paskelbė aktą dėl Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos.

1924–1941 m. buvo Tilžėje veikusios lietuviškas knygas ir laikraščius leidusios lietuvių „Spaudos“ draugijos pirmininkas, 1931–1935 m. – Lietuvių kultūros draugijos Tilžėje bibliotekininkas.

1935 m. vasarą dalyvavo Kaune surengto Pasaulio lietuvių pirmojo kongreso spaudos parodoje.

1896 m. vedė ūkininkaitę Martą Jurgelaitytę (1874), šeima susilaukė dukters Anitos (1900), sūnų Dovo (1904), Emilio (1910) ir Jurgio (1917).

1896 m. įsigijo spaustuvę, kurią vėliau pavadino „Lituania“, joje buvo spausdinamos knygos Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, leidžiami laikraščiai „Laukininkas“, „Svečias“, „Naujasis Tilžės keleivis“ ir kt. (keletą jų redagavo pats E.Jagomastas), kalendoriai bei kiti periodiniai leidiniai.

1933 m. lietuvininkų veikla buvo visiškai suvaržyta, nuo 1935 m. spaustuvėje dirbo tik Jagomastų šeimos nariai. Lietuvos konsulato Tilžėje dėka finansinę paramą spaustuvei teikė Lietuvos valstybė.

1940 m. rudenį spaustuvė buvo uždaryta, 1941 m. pradžioje nutraukta ir visa komercinė jos veikla, o 1941 m. kovą Jagomastams nelegaliai išsikėlus į Vilnių, spaustuvės įranga nusavinta.

Per beveik 45-erius spaustuvės gyvavimo metus joje buvo išleista apie 380 knygų, spausdinti 25 periodiniai leidiniai.

1941 m. kovą šeima išvyko į jau sovietų okupuotą Lietuvą, praėjus dviem mėnesiams po to, kai sovietinius okupantus išstūmė vokiečiai, Jagomastų šeima 1941 m. rugpjūtį buvo areštuota ir to paties mėnesio 23 d. sušaudyta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Zemaitis

Zemaitis portretas
O kas parasys apie lietuvius sviesuolius, nuzudytus ten ir daugelyje kitu vietu?

Gitana

Gitana portretas
Nesutikčiau su tuo, kad labai kažkam rūpi tokie seni laikai. Aplink tą paminklą piktžolės iki juosmens . Nesimato didelio prižiūrėjimo. Šiemet buvo 80 metų nuo sušaudymo ir kaip tai buvo paminėta?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių