Nors pravardėmis vieni kitus dažniausiai vadina nusikalstamo pasaulio atstovai, jos nesvetimos ir tarp uostamiesčio politikų. Skambių pravardžių nevengia ir kitų profesijų žmonės.

Sukūrė Tarškutį

Ne vienerius metus miesto taryboje dirbantys politikai taip suartėja, kad vienas su kitu bendrauja ypač familiariai, o tokio bendravimo pagrindinis bruožas – pravardės.

Todėl nieko nestebina, jei kuris nors iš kolegų Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių pavadina Rimuku. Uostamiesčio vadovas turi ir kitų pravardžių, nors jos jam sunkiai prilimpa.

„Prisimenu, kai „Klaipėdoje“ rašydavome tokius linksmus tekstukus, kurių tikslas buvo pašiepti kurį nors politiką ar kitą veikėją, maždaug porą metų R.Taraškevičiui niekaip nesugalvojome pravardės. Bandėme jį vadinti Taraškučiu, tačiau nelipo. Kur kas labiau prikibo Tarškutis, tačiau ir ši pravardė ilgai neišsilaikė“, – prisiminė aštrią plunksną valdantis psichologijos mokslų daktaras Vytautas Čepas.

Išskirtinės pravardės meras neturi ir dabar. Kai kolegos kalba apie jį už akių, įprastai vadina Taraškumi arba Taraške.

Pavardės trumpiniu, tapusiu pravarde, apdovanotas ir miesto tarybos sekretorius Vidmantas Plečkaitis, visų vadinamas Plečkiu.

Ilgą pavardę turintis Rimantas Cibauskas taip pat buvo pasmerktas turėti pravardę Cibas.

Kai kurių politikų pravardės irgi yra kilusios iš jų vardų ar pavardžių. Miesto tarybos narys Ivanas Romanovas vadinamas Jonu.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus Eugenijaus Gentvilo pravardė Ženia jau seniai yra tapusi jo antruoju vardu.

Politikas Valentinas Greičiūnas yra Greičius. Ir ne tik todėl, kad taip patogu sutrumpinti pavardę. Ši jo pravardė skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, nes jaunystėje V.Greičiūnas buvo sportininkas, greitas, todėl ir susilaukė įvertinimo tokia pravarde.

Tarybos narys Naglis Puteikis pravardę gavo ir pagal vardą, ir pagal savo charakterio savybes. Jis – Naglas. Tačiau daugelis politikų įvairiuose posėdžiuose, kuriuose nedalyvauja N.Puteikis, jo vardo, pavardės ar pravardės paprastai iš viso nemini. Pasako „tas“, nutaiso atitinkamą veido išraišką ir visi supranta, apie ką kalbama.

Politikai pravardę gauna ir pagal savo veiklą. Pavyzdžiui, daugelis miesto tarybos narį dainininką Edmundą Kučinską vadina tiesiog Maestro.

Kongas – dėl gorilos

Tačiau miesto tarybos nariai turi ir itin originalių pravardžių, visiškai nesusijusių su jų vardais ir pavardėmis.

Politikas Egidijus Sabataitis jau kurį laiką paslapčia yra vadinamas Žolininku. Tokią pravardę jis gavo todėl, kad įsipainiojo į nemalonią istoriją dėl kvaišalų. Esą atlikus tyrimus, jo šlapime neva buvo rasta narkotinių medžiagų – kanapių pėdsakų. Kanapės liaudyje yra vadinamos „žole“, todėl E.Sabataitis – Žolininkas.

Originalią pravardę yra gavęs ir mero pavaduotojas Benas Šimkus. Jis – Poliglotas. Vicemeras nė pats nežino, kad taip yra vadinamas, tačiau bent jau tarp žurnalistų ši pravardė itin populiari.

Ją B.Šimkus užsitarnavo todėl, kad per "Balticum TV" buvo parodytas siužetas, kaip B.Šimkus savivaldybėje atsiliepia telefonu. Jam suskambus, vicemeras pakėlė ragelį ir skambinusiajam dviem kalbomis stengėsi paaiškinti, kad šis ne tuo numeriu paskambino. „Nou Taraškevičius. Mai familija – Šimkus“, – ramiai dėstė vicemeras.

Tai, kad B.Šimkus nusipelnė Poligloto pravardės, sustiprino jo prisipažinimas, jog jis per atostogas stengiasi įsiklausyti ir į bičių kalbą.

Nors Seimo narys Vytautas Grubliauskas kone visur pristatomas sceniniu vardu Kongas, tačiau retas žino, kad toks jo pseudonimas – kiemo draugų sugalvota pravardė. Tais laikais pasirodė didelio populiarumo sulaukęs filmas apie King Kongą. V.Grubliauskas tuo metu buvo ilgais plaukais ir kiemo draugams jis, matyt, atrodė panašus į garsiąją gorilą, todėl būsimasis politikas ir gavo pravardę Kongas.

Ir Kopūstas, ir Galinis

„Pravardės yra mūsų bendravimo atributas, todėl jos neišvengiamos“, – konstatavo psichologas V.Čepas.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė teigė, kad pravardėmis žmonės vienas kitą vadina nuo neatmenamų laikų. Jų atsiradimą lėmė tai, jog seniau gyventojai buvo vadinami tik vardais. Norint identifikuoti asmenis, jiems būdavo sugalvojamos pravardės.

„Pavyzdžiui, kaime gyvena dešimt Martynų. Natūralu, kad visus vadinant vardais negalima suprasti, apie kurį kalba. Todėl vieną imta vadinti Kopūstu, kitą – Didžioku, trečią – Galiniu. Tokie papildomi apibūdinimai buvo sugalvojami pagal gyvenamą vietą, fizines ar charakterio savybes“, – aiškino D.Kiseliūnaitė.

Daugelis pravardžių tapo pavardėmis. Pavyzdžiui, ant XVI amžiaus antkapių užrašytas vienas krikščioniškas vardas ir dar – pravardė. Jei palaidotas ponas, pravardė buvo graži, dažniausiai tėvo vardas. Tačiau jei antkapis pastatytas ant baudžiauninko kapo, užrašyta pravardė buvo tokia, kaip tą žmogų ir vadindavo.

„Pravardės pavardėmis tapo tuomet, kai žmones imta registruoti, kai reikėjo išskirti vieną giminę iš kitų, kad tik ji pretenduotų gauti palikimą“, – teigė D.Kiseliūnaitė.

Paklausta, ar galima išskirti tipiškas Klaipėdos krašto pravardes, profesorė teigė, kad to padaryti beveik neįmanoma, nes jos nebuvo registruojamos, tad ir nėra rašytinių šaltinių.

Populiariausia tarp banditų

D.Kiseliūnaitės teigimu, žmonės prasivardžiuoja dėl įvairių priežasčių. Viena jų – noras išskirti asmenį iš kitų, kita – įžeisti, trečia – pabrėžti žmogaus tam tikrą fizinę ar charakterio savybę.

„Pavyzdžiui, mano brolį vadindavo Direktoriumi, nors jam tebuvo tik penkeri. Tačiau tėtis buvo direktorius, todėl ir sūnus toks tapo“, – savo teiginius pavyzdžiu iliustravo D.Kiseliūnaitė.

Kuo kompanija familiariau bendrauja, tuo dažniau prasivardžiuoja. „Juk priėjęs prie gerbiamo Vytauto Landsbergio nesikreipsi į jį Tata, nors visi už akių jį taip pravardžiuoja“, – teigė V.Čepas.

Populiariausia vienas kitą vadinti pravardėmis yra tarp nusikaltėlių. Priežastis – noras išlaikyti slaptumą, kad būtų kuo sunkiau nustatyti tikrąją nusikaltėlio tapatybę.

„Jei vagis neturi pravardės, jis – nerimtas vagis. Tačiau kartais tos pravardės būna labai juokingos. Pavyzdžiui, koks nors rimtas banditas vadinamas Prostata“, – juokėsi V.Čepas.

Jo teigimu, pravardės atsiranda dėl trijų priežasčių: patogumo, geresnių identifikavimo galimybių ir noro įžeisti.

Dar viena pravardžių naudojimo sritis – šou pasaulis. Jame patys atlikėjai susikuria sau pravardes, kuriomis nori būti atpažįstami scenoje ir gyvenime. Jie, anot V.Čepo, renginių organizatoriams, leidiniams net pinigus moka, kad būtų pristatomi ne tikruoju vardu, o pravarde.

V.Čepas į pravardes patarė žiūrėti kaip į žaidimą. Jei jos nepiktybiškos, juoktis kartu su tais, kurie prasivardžiuoja, o jei įžeidžiančios – nekreipti dėmesio.

„Pravardės norint pasityčioti dažniausiai klijuojamos paauglystėje, kai vaikai būna labai žiaurūs. Prisimenu tokią panelę, kuri gyveno kaimynystėje. Labai daili mergaitė, tačiau kažkodėl ją visi vadino Bezde. Net ir studijų metais ji negalėjo nusikratyti tokios pravardės, tačiau dėl to neišgyveno ir teisingai darė“, – teigė V.Čepas, pats prisipažinęs, kad yra turėjęs Kiškio, Daktaro ir Pulkininko pravardes.