Pereiti į pagrindinį turinį

Konfliktas dėl brokuotų durų pasiekė teismą

2012-09-19 05:00
Konfliktas dėl brokuotų durų pasiekė teismą
Konfliktas dėl brokuotų durų pasiekė teismą / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Įsigytas brangus pirkinys lyg ašaka gerklėje įstrigo tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Kone 7 tūkstančių litų vertės lauko duris įsigijęs klaipėdietis yra nepatenkintas jų kokybe ir skundžiasi, kad jo teisių niekas negina, o duris pardavęs prekybininkas aimanuoja, kad valstybė visada stoja tik į vartotojo pusę.

Pro duris švilpauja vėjas

Privatų namą šalia Klaipėdos statantis Pavelas Lobanovas vienoje firmoje užsisakė duris. Ta pati firma jas turėjo ir sumontuoti. Tačiau, užsakovo teigimu, prabangias duris meistrai sugadino ir įstatė kreivai, todėl vyras yra įsitikinęs, kad elgiasi teisingai atsisakydamas sumokėti likusią pirkinio dalį.

„Išsirinkęs duris, pasirašiau sutartį ir sumokėjau 2 tūkst. litų avansą. Tačiau kai šias duris atvežę meistrai jas įstatė, pamačiau daugybę defektų. Firmos, kurioje pirkau duris, paprašiau pašalinti trūkumus“, – aiškino vyras.

Klaipėdietis už galvos griebėsi, kai pastebėjo, jog 6,2 tūkst. litų vertės durys namo angoje įstatytos kreivai.

„Jos tokios kreivos, kad apačioje matyti kone centimetro pločio ertmė. Durys kliba, o viduje, pravėrus langą, girdėti, kaip pro plyšį švilpia vėjas. Argi normalu, kad už tokią kainą pirktos durys dar ir švilpautų?“ – šiurpo pirkėjas.

P.Lobanovas teigė, kad įmonės „Regila“, kurioje pirko duris, vadovas pareiškė, jos trūkumus pašalins tik tada, kai užsakovas sumokės likusią sumos dalį.

„Kaip aš galiu mokėti už nekokybišką daiktą? O kas man garantuos, kad trūkumai tikrai bus pašalinti?“ – savo poziciją gynė vyras.

Be kvito netirs skundo

Klaipėdietis kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, prašydamas apginti jo kaip pirkėjo teises.

„Tačiau telefonu Klaipėdos skyriaus darbuotoja pareiškė, kad net netirs mano skundo, nes čia ne jos tarnybos reikalas, ir pasiuntė mane į Statybų inspekciją. Tad kur man kreiptis? Ką daryti žmogui, kuris patenka į tokią situaciją, kai nekokybiškas daiktas jau atgabentas ir už jį reikalaujama susimokėti?“ – savo vargus dėstė klaipėdietis.

V.Lobanovas kreipėsi į Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos administraciją Vilniuje ir raštu išdėstė, kad teritorinis padalinys nenori aiškintis situacijos.

„Tuoj pat gavau atsakymą, kad mano skundas bus tiriamas“, – sakė klaipėdietis.

Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos Analizės ir komunikacijų skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Šyvokaitė teigė, kad inspektoriai iš tiesų galėjo ir netirti skundo, nes pareiškėjas neturėjo mokėjimo kvito.

„Vartotojas pateikė avanso sumokėjimo kvitą. Išeitų, jog durų jis nenusipirko, kadangi šalių pasirašytoje sutartyje nurodyta, kad neapmokėtos prekės nuosavybės teisės pagrindu priklauso pardavėjui, o ne pirkėjui. Šiuo atveju problemos sprendimas priklauso nuo sutarties sąlygų“, – aiškino J.Šyvokaitė.

Pasak atstovės, sutartinius asmenų santykius reguliuoja Civilinis kodeksas ir ginčai nagrinėjami teisme.

Patikros akto paieškos

Tačiau, nepaisant išdėstytų argumentų, statomame name apsilankė Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos atstovė. P.Lobanovas kantriai laukė, kokias išvadas pateiks specialistė.

„Atsitiktinai sužinojau, kad patikros aktas jau paruoštas ir jį turi durų gamintojai. Mėginau sužinoti, kodėl aš jo neturiu. Tačiau Klaipėdos padalinio inspektorė telefonu atšovė, jog pirmą kartą girdi apie tokį aktą“, – teigė P.Lobanovas.

Klaipėdietis vėl puolė skambinti inspekcijos vadovybei ir tik po kreipimosi į centrinę būstinę jis gavo laišką su patikros aktu.

„Visi šie veiksmai kelia įvairių minčių. Žinoma, kad patikros akte buvo parašyta, jog durys yra puikios, lengvai darinėjasi ir atitinka visus standartus. O iš tiesų jos yra apgadintos, montuotojų padaryti durų subraižymai uždažyti nekokybiškai, staktos plokštelė įstatyta nelygiai su stakta, o aplink durų spyną matyti plyšiai“, – nusiskundimus vardijo vyras.

Pasiūlė 1 tūkst. litų nuolaidą

P.Lobanovo ginčas su duris pardavusia įmone tęsiasi jau kelis mėnesius.

„Aš siūliau pardavėjams, kad aš pats susirasiu, kas man permontuos duris. Tačiau iš pradžių, mėginant taisyti durų laisvumą, pardavėjas buvo pažadėjęs įstatyti durų pritraukėją nemokamai, dabar gi jis nori, kad aš už jį sumokėčiau 600 litų. Man atrodo, jog ši kaina išpūsta“, – pastebėjo klaipėdietis.

P.Lobanovas sulaukė pardavėjo pasiūlymo taikyti jo prekei 1 tūkst. litų nuolaidą ir papildomai sutvarkyti durų spyną, tačiau pirkėjo tai netenkino ir jis raštu atsakė, kad nori gauti 2,5 tūkst. litų nuolaidą ir pats imsis tvarkyti trūkumus.

Apmūrytų durų neims

Įmonės „Regila“ vadovas Ričardas Jocys prisipažino, kad per penkiolika darbo metų jis pirmą kartą pateko į tokią situaciją.

„Tai ne pirkėjo, o prekybininko niekas negina. Juk valstybė visada stoja į pirkėjo pusę. Aš pirmą kartą sutikau pirkėją, kuris nori prekę gauti veltui“, – aiškino R.Jocys.

Verslininkas teigė, kad 6–7 tūkst. litų kainuojančios durys užsakomas vos kartą per metus.

„Žmogus išsirinko angliško tipo duris, kuriose yra speciali spyna. Aš jį perspėjau, kad ši spyna be liežuvėlio, o tam, kad durys tampriai prisitrauktų prie staktos, reikės durų pritraukėjo, kuris papildomai kainuos“, – aiškino R.Jocys.

Pasak pardavėjo, kai klientui buvo sumontuotos durys, pirkėjas nepasirašė jokių prekės įsigijimo dokumentų ir neatsiskaitė už prekę.

„Po kurio laiko tik buvo pareikštos pretenzijos, teko keturis kartus važiuoti pas jį. Tačiau atsirasdavo vis naujų pretenzijų dėl smulkių defektėlių“, – savo versiją dėstė prekybininkas.

Bandę ieškoti kompromiso, tačiau taip ir nesusitarę vyrai išsiskirstė kas sau.

„Po mėnesio radome klinkeriu apmūrytas sienas, tad durų išsimontuoti ir išsivežti aš nebegaliu. Pirkėjas pareiškė, kad pasiimčiau duris, bet tik sumokėjęs už sugadintą klinkerį. Tai kainuotų apie 3 tūkst. litų, kas sudarytų pusę durų kainos. Jis mane įkišo į spąstus“, – aiškino R.Jocys.

Ginčą spręs teismas

R.Jocys teigė, kad klinkerį dėję statybininkai nesaugojo durų, neuždengė ir aptaškė jas statybiniu tinku.

„Tai užfiksuota inspekcijos akte. Juk išvadoje parašyta, kad durys yra geros ir tvarkingos. Kiek žinau, pirkėjas mane apskundė Statybų inspekcijai“, – kalbėjo įmonės vadovas.

R.Jocys tikino, kad siūlė klientui 15–20 proc. nuolaidą nuo sutartos sumos, tačiau susitarti nepavyko.

„Jo pasiūlymas yra vienas – nusipirkti duris tik už avansu sumokėtą sumą. Septynių tūkstančių litų vertės duris jis nori nusipirkti už du tūkstančius“, – tikino R.Jocys.

Verslininkas iš dalies pripažino, kad galėtų sutvarkyti broką.

„Tačiau klientas nebeįsileidžia mūsų į savo valdas ir pareiškė, kad įeisiu tik su teismo sprendimu“, – kalbėjo R.Jocys.

Įmonės vadovas kreipėsi į teismą ir prašo, kad klientas sumokėtų visą prekės sumą.

„Aš jau dabar sėdžiu didelėje „statinėje“. Neturiu 6,2 tūkst. litų vertės durų, 600 litų vertės pritraukėjo ir dar leisiu pinigus advokatui. Aš noriu išspręsti bėdą, bet esu aklavietėje“, – kalbėjo R.Jocys.

Tačiau P.Lobanovas įsitikinęs, kad teismas bus palankus jam.

„Atlikus statinio ekspertizę, sertifikuoti ekspertai pasakė, kad trūkumai yra padaryti dėl rangovų kaltės, montuojant duris. Ekspertas nustatė, kad durys kliba net ir užrakintos, o pučiant vėjui – bilda. Aš sutiksiu mokėti tik už kokybišką daiktą“, – vakar tikino P.Lobanovas.

Komentaras

Aivaras Velutis

Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras

Ši istorija net ir teisiniu požiūriu yra suvelta. Teigimas, kad daiktas, tai yra durys, iki tol, kol nebus sumokėta, priklauso durų pardavėjui – nėra tiesa. Manau, šioje vietoje reikėtų kalbėti apie konsensualinę sutartį, kai buvo pasirašytas rašytinis susitarimas. Nuosavybės teisės į šias duris pirkėjui atsiranda nuo sutarties pasirašymo momento. Durys priklauso žmogui, o jų gamintojui priklauso pinigai ar teisė reikalauti už jas sumokėti. Tokiam ginčui yra tik vienas kelias – teismas, nes vartotojų teises ginančios įvairios institucijos tokiose situacijose yra naudingos tiek, kiek lavonui – kompresas. Nors įstatymai ginantiems vartotojų teises suteikia teisę kreiptis į teismą su ieškiniais, tačiau jie šito nedaro. Įvairios institucijos suras tūkstančius instrukcijų ir pasiaiškinimų, kad tik to nedarytų. Manyčiau, taip yra dėl to, kad trūksta kompetencijos bylinėtis teismuose. Antra vertus, kas padengtų žalą, jei ji atsirastų teismui nepatenkinus ieškinio? Tokių įstaigų nauda tik tokia, kad inspektoriai nuvyksta į vietą, apžiūri, surašo aktus ir tai padėtų pirkėjui, jei jis kreiptųsi į teismą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų