Dešimtys vaidmenų teatre ir kino filmuose, solidūs apdovanojimai, pripažinimas ir sėkmė nepakeitė vienos garsiausių Klaipėdos dramos teatro aktorių Nelės Savičenko. Artistė net ir šlovės viršūnėje žavi santūrumu, kukliu ir nuoširdžiu bendravimu.

Lyg pionierių stovykloje

– Esate vilnietė, ar gyvenimas Klaipėdoje netapo savotiška tremtimi?

– Iš dalies tai – tremtis. Aš gi norėjau Vilniuje ir studijuoti, ir būti. Vilnius – mano miestas. Juk ir mokyklą ten pabaigiau. Klaipėdoje kaip tremtyje ėmiau jaustis, kai įstojau studijuoti, apsigyvenau bendrabutyje. Prie tokio kolektyvinio gyvenimo nebuvau pratusi. Dar vaikystėje labai sunkiai išgyvendavau buvimą pionierių stovyklose, iš kurių mane pasiimdavo jau po savaitės. Labiausiai man patikdavo vasaroti kaime pas močiutę, kur nebuvo jokių rikiuočių, ir gamtoje galėjai būti kiek nori. Tas buvimas bendrabutyje man buvo labai sunkus – keturiese viename kambaryje, kai visai nėra laisvo laiko sau, o vienintelė tavo erdvė yra dušas, į kurį prasibrauti nelabai lengva. Kiekvieną minutę galvojau, kad ištversiu ir vis tiek po studijų grįšiu į Vilnių. Bet gali, žmogau, planuoti ką nori, o yra likimo vingiai, kurių nuspėti ir suvaldyti neįmanoma. Nepaisant tremties pojūčio, gyvenimas čia vyko visa jėga. Buvo studijos, buvo gera, buvo sėkmės, nesėkmės, profesijos pažinimas, bendravimas, meilės, simpatijos.

– Tai gal gerai, kad ištrūkote iš namų?

– Taip, labai gerai, pajutau, ką reiškia savarankiškumas, kaip tvarkytis su duota pinigų suma. Pasijutau labai suaugusi.

– O kaip Vilnius, ar neatitolote nuo jo?

– Ne, į Vilnių lėkdavau pirmai progai pasitaikius. Skubėdavau į premjeras, nes Jaunimo teatras buvo mūsų meka. Atmintyje liko bendras traukinių vagonas, rečiau važiuodavau autobusais, "autostopais". Tas plentas ir geležinkelis buvo išvažinėtas ir pažintas.

– Apsipratote Klaipėdoje?

– Apsipratau, be to, studijuojant trečiame kurse, gimė dukrelė, prasidėjo diplominiai spektakliai ir mes su vyru buvome labai užimti teatre nuo pat pradžių. Turėjome vadovą Povilą Gaidį. Nemėgstu pompastikos, bet jis mokėjo būti už mus atsakingas taip, kaip tėvai už savo vaikus. Jis būdavo ir rūstus, bet mes paskui perkandome, kad tai – tik kaukė. Ilgainiui praėjo tas beprotiškai didelis noras ištrūkti į Vilnių. Dar pamenu iš vaikystės, kaip mes atvažiuodavome vasaromis ilsėtis prie jūros. Prisimenu tai kaip didžiausią kankynę su milijonu poilsiautojų ant smėlio. Gulėk, nesijudink, neik maudytis, negalima, lūpos mėlynos, dar pasidegink. Tai būdavo didelis vargas. Ir staiga jūra atsirado labai arti. Ja galėjau gėrėtis rudenį, žiemą. Didžiulis atradimas buvo ledais apšalęs Palangos tiltas ar ledo lytys, susigrūdusios ir sustingusios krante. Už tą įspūdį galima buvo ir primiršti Vilnių, ten tokių dalykų nerasi. Taip pamažu tapau klaipėdiete su Vilniui rusenančia nostalgija. Nors į sostinę grįždavau, kaip į gimtinę, pasikrauti energijos.

Garsenybių pamokos

– A.Žebriūno filmas "Turtuolis, vargšas" buvo pirmoji kino juosta, kurioje jums teko vaidinti?

– Nepatiko tas filmavimas, man tai buvo pirmas filmas, nieko neišmaniau. Buvau labai žalia aktorė, tik pabaigusi studijas: daug teorijos, mažai praktikos, jokios patirties. Išsidėlioti savo jėgų nemokėjau. Filmavimo aikštelėje jaučiausi absoliuti diletantė ir nemokša.

– Bet žiūrėdami tą filmą žmonės to nepastebėjo.

– Nepastebėjo tik režisieriaus dėka. Niekas iš šono šitų kino virtuvės subtilybių nežino. Kai pasirodė premjera, niekam neprasitariau, kaip buvo nelengva. Dabar, kai tiek laiko praėjo, nebebijau savo nemokšiškos praeities. O iš kur jos galėjo būti? Juk man – vos 22-eji, iš mokyklinio suolo patekau į studijas, didžiausias patyrimas – gimęs vaikas. Ir viskas. Tačiau turėjome puikų režisierių A.Žebriūną, kuris dirbo su jaunais žmonėmis, jis viską suprato. Jis nutuokė, kiek jaunam žmogui reikia pagalbos, kad jis nesijaustų visišku nevykėliu tarp tokių žvaigždžių kaip Remigijus Adomaitis, Rūta Staliliūnaitė, Georgijus Taratorkinas iš Maskvos. Jie gi iš filmavimo aikštelių neišlįsdavo. Man labai daug davė patirtis tame filme, kaip išsidėlioti jėgas, kaip išmokti susigyventi su techniniais apribojimais kine, kai scenos pabaiga filmuojama pradžioje, paskui – vidurys ir tik paskui – pradžia. Arba užėjęs lietus nebeleidžia nufilmuoti scenos pabaigos, tekdavo prisiminti emocijas ir pratęsti kitą dieną. Vien ką reiškė eiti link kameros, sustoti ties kreida pažymėta vieta, o jau kai liks du žingsniai iki ten, veidu turi tekėti ašaros. Turi būti sujaudintas teksto, kurį tau partneris pasako už kameros. Niekas gi nemokė tokių dalykų.

– Kiek pačiam aktoriui kainuoja tokia priverstinė emocijų kaita?

– Tai nėra sunku, kai aktorius valdo savo profesiją, kai jis moka iš karto pasinerti į reikiamą situaciją. Artistas turi būti kaip vaikas, kuris panyra į žaidimą, laikydamas rankoje liniuotę ir įsivaizduodamas, kad tai – lėktuvo vairalazdė. Tuo stipresnė aktorinė prigimtis, kuo daugiau žmoguje yra likę vaiko.

– Jums teko dirbti ne tik Lietuvoje.

– Taip, dirbau ir Maskvoje, ir Ukrainoje, ir Baltarusijoje. Ten juk skirtingos aktorių mokyklos. Buvo labai įdomu dirbti su Inokentijumi Smoktunovskiu, kuris buvo Rusijos teatro ir kino grandas. Vaidinau su juo dviejuose filmuose, buvau dar tik pradedanti aktorė, kuriai protą sujaukė vien tai, kad pakliuvau į filmavimus su žvaigždėmis ir išvykau filmuotis į Vakarų Vokietiją. Gūdžiu sovietmečiu tai prilygo stebuklui. Apie vaidmenį tik priešokiais prisimindavau. Tad Inokentijus mane grąžindavo į realybę, kalbėdamas, kokia scena mūsų šiandien laukia. Ir mano euforija atslūgdavo.

– Kokį vaidmenį dar norėtumėte suvaidinti kine?

– Aktorystė yra nuostabi profesija, gali pabūti bet kuo. Bet aš nežinau, ar suvaidinau savo svajonių vaidmenį, nesgi aktoriai nesirenka vaidmenų, režisierių, partnerių.

– O jei būtų galimybė rinktis, ką pasirinktumėte?

– Ieškočiau labai optimistiško vaidmens. Yra tokių žmonių, kurie spindi teigiamą energiją ir jiems yra viskas įmanoma. Labai norėčiau pabandyti tokį vaidmenį, nežinau, kaip su tuo pavyktų susidoroti.

Šeimoje artistų nebuvo

– Ar jūsų tėvelių šeimoje kas nors turėjo aktorinių sugebėjimų?

– Mano močiutė buvo puiki pasakininkė. Ji buvo dievobaiminga moteris, skaitydavo apie visokius šventųjų gyvenimus. Jos tie skaitymai vaikystėje man buvo ryškesni už bet kokią pasaką. Kaip ji įsijausdavo. Gal iš jos paveldėjau kažką. Mano jaunesnis brolis Artūras, nors ir nenuėjo dirbti į teatrą, bet irgi išlaikė gebėjimą pasakoti. Ko tik vaikystėje su juo neprisigalvodavome. Mėgdžiodavome kaimynus, kai mama grįždavo iš darbo, surengdavome jai spektaklį. Kai per atostogas gyvenome pas močiutę kaime, aukštaitišku dialektu pamėgdžiodavome kaimo žmones, kurie aplinkui gyveno. Turėjome tokį polinkį vaidinti, bet artistų giminėje nebuvo. Žmonės mūsų šeimoje dirbo rimtus darbus, nebuvo kada nesąmonėmis užsiimti.

– O jūs kaip apsisprendėte dėl tų "nesąmonių"?

– Gyvenau Vilniuje, kur šitiek teatrų, anksčiau ar vėliau su teatru ten susiduria kone kiekvienas. Mokyklose buvo platinami abonementai, lankydavome operas, spektaklius. Ir kažkurią minutę aktorystė pradėjo kur kas labiau traukti už visas kitas pasaulio profesijas. O kai D.Tamulevičiūtės dešimtukas pradėjo mokytis ir vaidinti, mes neišlįsdavome iš mokomojo teatro. Tarp mūsų, paauglių, tada gyvavo kažkoks keistas belaidis telefonas, mes sužinodavome, kada jų aktorinio meistriškumo egzaminai. Tad būdavo nugultos grindys ir nutūptos visos palangės, ir mes žiūrėdavome diplominius spektaklius. Mums tai būdavo didžiulė šventė. Jie tapo labai artimi. Pasitaiko, kai labai patinka aktorius, ir atrodo, kad jis artimas ir supranta mus be žodžių. Su jais buvo lygiai tas pats.

– Išvykote iš Klaipėdos ir jau trečius metus gyvenate Vilniuje. Per tą laiką tapote tikra žvaigžde, pelnėte žymių apdovanojimų už vaidmenis scenoje. Kuo dabar gyvenate?

– Vilniaus meno ir muzikos akademijoje turiu du studentų kursus, dėstau scenos kalbą. Dirbu dviejuose teatruose – Nacionaliniame dramos teatre ir O.Koršunovo, su kuriuo mes dabar ir gastroliavome Klaipėdoje. Jei kalbate apie žvaigždes, tai čia – ne apie mane.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1957 m. gruodžio 1 d. Vilniuje.
Baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą.

1975–1980 m. mokėsi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (rež. Povilo Gaidžio aktorių kurse).

Nuo 1980 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė.

Nuo 2012 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.
Buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Klimo (1958–2011) žmona.

Vaidmenys:

Zilkė, M. von Mayenburgas "Šaltas vaikas", rež. O.Koršunovas.

Lada, Greta, Nena, Biba, Luiza, M.Gavranas "Viskas apie moteris", rež. D.Tamulevičiūtė.

Regana, V.Šekspyras "Karalius Lyras", rež. A.Latėnas.

Ponia Terbuš, E.E.Schmitt "Paleistuvis", rež. P.Gaidys.

Motina, Abatė, A.Strindberg "Kelias į Damaską, rež. O.Koršunovas

Mėja, M.Carr "Mėja", rež. G.Padegimas.

Karalienė, W.Shakespeare, "Hamletas", rež. O.Koršunovas.

Irina Arkadina, A.Čechovas "Žuvėdra", rež. O.Koršunovas.

Gimnazistė, "Sodybų tuštėjimo metas", rež. A.Grikevičius, 1977.

Gretchen Džordach, "Turtuolis, vargšas…", rež. A.Žebriūnas, LKS, 1982.

Ana, "Pavogta laimė", rež. J.Tkačenka, "Ukrtelefilm", 1984.

Nora, "Jo žmonos išpažintis", rež. A.Grikevičius, LKS, 1984.

Svetlana, "Igoris Savovičius", rež. B.Savčenko,
A.Dovženkos kino studija, 1986.

Erna Zaifert, "Baigiantis nakčiai", rež. R.Nachapetovas, "Mosfilm", DEFA (VDR), 1987.

Liusia, " Kriminalinis kvartetas", rež. A.Muratovas, "Mosfilm", 1989.

Irins-Irkė, "Moteriškų drabužių siuvėjas", rež. L.Gorovecas, Fora-film, "Progres", 1990.

Mėja Bari, "Dzeuso ginklas", rež. N.Zasejevas, A.Dovženkos kino studija, 1990.

Lidija Levanda, "Stebuklas Užmaršties šalyje", rež. J.Nadobenko, Odesos kino studija, 1991.

Ana Šalamova, "Tu pati degi beprotiška aistra", rež. N.Kniazevas, "Belarusfilm", 1991.

Gydytoja Sonia, "Vilniaus getas", rež. A.Juzėnas, 2005.
2004, 2007 ir 2014 m. apdovanota Auksiniais scenos kryžiais.

2007 m. įteikta "Padėkos kaukė".

2008 m. – "Sidabrinė gervė".

2009 m. skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.