Kuvalda neužmiršta Klaipėdos (interviu)

Daug metų vingiuotu sportininko keliu ėjęs Sergejus Maslobojevas šiuo metu nesiskundžia gyvenimu. Labiau Kuvaldos pravarde žinomam klaipėdiečiui pastaraisiais metais sekasi: turi mėgstamą trenerio darbą, ne pralaimėjimai, o pergalės lydi prestižinėse varžybose Lietuvoje ir užsienyje. Nepaisant įtempto gyvenimo, Vilniuje įsikūręs atletas randa laiko grįžti į gimtąjį miestą.

Sportuoti sugundė kriaušė

– Tai kur prabėgo vaikystė?

– Kai gimiau, tėvai gyveno Herkaus Manto gatvėje prie Kultūros parko, priešais raudonuosius pastatus, kuriuose šiandien Klaipėdos universitetas. Tačiau šiame rajone laksčiau neilgai.

Šeima persikraustė į Vingio, o kiek vėliau – į Mogiliovo gatvę. Įdomiai buvo ir su mano vidurine mokykla, kurioje mokiausi. Iš pradžių ji turėjo tik skaičių – 25-oji, vėliau gavo "Kuršių" pavadinimą. Neilgai trukus ji buvo prijungta prie "Santarvės". O mūsų klasė iš viso buvo iškelta į kitą miesto pusę. Vidurinio mokslo baigimo atestatą gavau M.Gorkio mokykloje.

– Nuo ko prasidėjo jūsų sportinis kelias?

– Į sporto salę patekau per klasės draugus. Visada buvau žmogus, mėgstantis kompaniją. Pabėgę iš pamokų, mes laiką stumdavome salėje, kur kilnojo štangas. Pamatėme, kad su jomis galynėjasi ne kokios nors žvaigždės, o tokie pat, kaip ir mes. Taip pat į akis krito bokso kriaušė. Ji buvo lemiamas koziris, kodėl mes, penkiolikmečiai, nutarėme čia eiti nuolat. Tiesa, kai kilnojome štangą, tos kriaušės niekas iš mūsiškių nelietė. Trejus metus, kol sulaukiau 18-os, treniravausi pas trenerį Viktorą Gerasimovą.

– Ir kaip sekėsi?

– Gana gerai, tačiau erzino tai, kad nuolat savo svorio grupėje užimdavau antrąją vietą. Pats kaltas. Gal dvejus metus prieš treniruotę paskaitydavau planą, kokius pratimus reikia daryti, tačiau atlikdavau tik tuos, kurie patikdavo. Žodžiu, simuliuodavau. Kartą įvyko vidinis persilaužimas, pratybose atsiribodavau nuo visų ir įgyvendindavau visą planą. Beregint rezultatai ėmė gerėti, greitai išlipau iš duobės. Tapau Lietuvos jaunių čempionu, nors buvau jauniausias ir mažiausias savo svorio grupėje. Iki šalies rekordo trūko vos dviejų kilogramų. Buvau pakviestas kelti meistriškumą su geriausiais Klaipėdos sunkiaatlečiais. Sutikau. Norėjau pagerinti Lietuvos rekordą. Mane ėmė mokyti naujos štangos kėlimo technikos. Velniop, per dvi dienas vos invalidu netapau. Toji technika, pasirodo, ne mano kūno sudėjimui. Gulėjau ant nugaros perbalęs. Ėmė mane masažuoti. Jausmas, kad man stuburo slankstelis vos neiššoko. Spjoviau į tą reikalą sakydamas: "Nereikia man jūsų, ir toliau sportuosiu pas savo pirmąjį trenerį V.Gerasimovą". Už tai labai buvo supykęs vienas save garsiu laikantis specialistas. Žinojau, kad savo kūno sudėjimu nepasieksiu sunkiosios atletikos aukštumų, mat turėjau ilgas kojas ir ilgas rankas. Tuo metu apsireiškė Karolis Petryla, draugas iš Skuodo. Jis pakvietė pažiūrėti kovotojų vaizdo įrašų. Tai mane labai sudomino. Vėliau dar žiūrėjome įrašus, kur buvo rungtyniaujama pagal Tailando bokso – muai tai taisykles. Ėmiau Klaipėdoje ieškoti tokio bokso klubo, tačiau neradau. Sužinojau, kad Vilniuje ir Kaune yra, o uostamiestyje – ne. Tuomet tas pats Karolis pakvietė sportuoti į "Titaniko" klubą. Čia susipažinau su treneriu Vadimu Gridiajevu. Jis rengė pratybas ne tik pagal K-1, bet ir pagal muai tai taisykles. Tėvai buvo prieš mano siekį kovoti. Kad turėčiau pinigų sumokėti už treniruotes, pardaviau telefoną, vasarą dirbau statybose, šiaip padėdavau vieniems, kitiems. Labai norėjau išmokti kovoti ir ką nors pasiekti. Po kurio laiko įkalbėjau gerą draugą Antoną Muravjovą padėti įrengti sporto salę. Kartu su juo padėjau V.Gridiajevui įkurti klubą "Muai tai imperija" bei įrengti treniruočių patalpas pačiame miesto centre – Herkaus Manto gatvės 1-ojo namo rūsyje. Žiemą čia buvo šalta, nes patalpos nebuvo šildomos, be to, nebuvo tualetų, todėl vėliau "Muai tai imperija" ėmė nuomoti salę viename miesto prekybos centre.

Pateko į anakondos kilpą

– Kada įžengei į profesionalųjį sportą?

– Treneris nuo pirmųjų varžybų vertė mane, paauglį, kovoti su profesionalais. Dar nemokėdavau net rankų laikyti, o mane mesdavo vilkams – Europos čempionams. Važiuodavau kovoti neišsigydęs traumų. Be to, tuo metu, kai pradėjau treniruotis, Klaipėdoje niekas nemokėjo technikos. Visos žinios – iš vaizdo įrašų. Dabar aš tikrai nevažiuočiau būti kriauše. O pats būdamas treneriu nesiųsčiau nepatyrusio sportininko rungtyniauti su asu. Po truputį tvirtėjau. Pirmą rimtesnę pergalę iškovojau Latvijoje. Per anksti džiaugiausi. Po to sekė ilga pralaimėjimų virtinė. Kai ją nutraukiau, vėl pasipylė pergalės. Tačiau iš kovų išgyventi negalėjau – išvykau dirbti į Norvegiją. A.Muravjovas padėjo ten susirasti darbą. Kartą po darbo viešėdamas su lenkais sulaukiau skambučio iš Anglijos. Varžybų organizatorius sakė, kad yra proga kovoti. Sutikau. Dvi dienas bėgiojau krosą. Bet prasidėjo kojos uždegimas. Vaistų neturėjau, degtine tepiau. Padėjo. Metus nesitreniravęs, o tik tris dienas pajudėjęs, ryžausi vykti. Gerai priešinausi, tačiau patyręs varžovas pranoko antrame raunde. Įveikė mane panaudojęs savo kozirinį anakondos veiksmą, kai smaugiamas varžovas nesipriešina ir beveik užmiega. Po savaitės jis tuo pačiu veiksmu per minutę įveikė garsią žvaigždę Sergijų Charitonovą, vėliau ir dar garsesnį Aleksandrą Emeljanenką. Po šių varžybų supratau, kad reikia grįžti į ringą. Juolab pažiūrėjus į save apėmė gailestis: visas sulysęs, rūkyti pradėjęs, kaip asmenybė krentantis į dugną. Nors dar buvau grįžęs į Norvegiją, tačiau po darbų jau ne alkoholį gėriau, o aktyviai sportavau.