Klaipėdiečio Kęstučio Vaštako svajonė – aviacija. Tačiau prireikė bemaž 30 metų, kad ji išsipildytų. Šiandien jis – „Boeing 737-300“ pilotas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 02 12 Šiluvoje, Raseinių rajone.

Klaipėdoje apsigyveno 1960 m.

Mokėsi Vydūno mokykloje.

Nuo 14 metų įstojo į aviacijos klubą.

Dabar gyvena Vilniuje.

Turi tris dukras, žmona Audronė dirba Operos ir baleto teatre jogos instruktore.

Jūra nesužavėjo

– Jūs kilęs iš didelės šeimos?

– Taip, mūsų šeimoje keturi broliai ir sesuo.

– Esate klaipėdiečiai, ar nors vienas iš šeimos yra jūrininkas ar buriuotojas?

– Ne, nors ir aš, ir brolis Rimvydas (susisiekimo viceministras – aut. past.) turėjome jachtos kapitono licencijas. Teko keletą kartų plaukti į jūrą, teisėjauti regatose. Bet „neužsikabinome“.

– Kada pradėjote žiūrėti į dangų?

– Visą laiką, kiek pats atsimenu. Šokinėdavau ant smėlio su skėčiu, bandžiau pakibti ore. O pirmąkart į dangų pakilti lėktuvu pavyko 14 m., kai įstojau į aviatorių klubą.

– Kada aviacija jums tapo profesija?

– Praėjo gal 30 metų, kol gavau licenciją pilotuoti keleivinį lėktuvą „Boeing 737-300“. Nors po vidurinės bandžiau stoti mokytis į Civilinės aviacijos institutą prie Maskvos, tuo metu jau skraidžiau savarankiškai, turėjau šuolių parašiutu. Bet buvo nepalanki ir sistema, ir politinė situacija. Tais metais mokytis nepriėmė nė vieno lietuvio, mat neseniai buvo nuskambėjusi mūsų tautiečių Brazinskų istorija. Kai tėvas kartu su sūnumi užgrobė lėktuvą An-24. Taigi lietuviai tapo politiškai nepatikimi lakūnai. Tada įsidarbinau Klaipėdos eskadrilėje, paskui išėjau į kariuomenę. Grįžęs apsisprendžiau stoti į Dailės institutą. Baigiau Klaipėdoje vizualinių komunikacijų ir reklamos dizainerio specialybę. Tačiau visą tą laiką klube skraidžiau: buvau ir lakūnas, ir instruktorius.

– Kaip pačiam pavyko pagaliau gauti lakūno licenciją?

– Lankiau specialius kursus. Pasaulyje įprasta gauti kažkokį išsilavinimą ar įsitvirtinti savo versle ir tik tada eiti į aviaciją. Nes tai brangiai įgyjama profesija. Tarybų Sąjungoje buvo griežtas amžiaus cenzas, aviatoriais mokytis buvo priimami jaunuoliai tik iki 21 metų. Kartais net neleisdavo skraidyti tiems, kurie nerodydavo geresnių rezultatų.

– Kada jūs iš dailininko-dizainerio virtote lakūnu?

– Tai nutiko prieš 7 metus. Prieš tai dar buvau įsigijęs mažą lėktuvėlį, mėginau purkšti laukus.

Negarantuoja darbo vietos

– Tai ar laimingas dabar tiek metų siekęs trokštamo darbo ir pagaliau jį gavęs?

– Turiu tai, apie ką svajojau.

– Tai gal reikia pasakyti žmonėms, kad verta kovoti dėl savo svajonės?

– Negaliu sakyti, kad kovojau, man tiesiog labai pasisekė. Tie mokslai nepaprastai brangus malonumas. Kai aš lankiau kursus ir laikiau egzaminus, visa tai buvo kiek pigiau, bet dabar norint gauti piloto licenciją tektų pakloti iki 300 tūkst. Lt. Kai kurie galvoja, kad štai dabar sumokės pinigus, o paskui gaus darbą. Daug žmonių taip nudega. Man labai pasisekė, tada tai buvo tik antrieji pilotų kursai Lietuvoje. Net negalvojau, kad teks pilotuoti „Boeing‘ą“, tad man dar labiau pasisekė, nei kitiems.

– Ar sudėtingi egzaminai?

– Įtampa didžiulė. Aš du kartus laikiau po 14 egzaminų anglų kalba. Kai pradėjau mokytis, viskas buvo lietuviškai, bet kai išlaikiau du egzaminus, paaiškėjo, jog toliau viskas bus angliškai. Kalba buvo sunkiausias dalykas. Mokytis treniruokliais teko važiuoti į Londoną, nes tuo metu Rytų Europoje tokių nebuvo. Valanda praktikos treniruokliu kainuoja tūkstantį litų. O prie treniruoklio reikia praleisti iki 40 valandų. Mokslai tikrai brangūs, tačiau niekas negarantuoja, kad juos baigus pavyks įsidarbinti.

– Vadinasi, net turėdamas licencijas rankose nežinai, ar gausi darbą?

– Jokių garantijų nėra. Gal tu netinkamas. Ten kiekvieną žmogų atrinkinėja atskirai. Kompanijos vadovai ilgai kalbasi su būsimu pilotu. Po to įteikia keturias storas instrukcijas. Privalai viską daryti kaip patyręs lakūnas, jokio kito varianto nėra. Atėjai ir skrisk. Tu viską moki. Ne kiekvienas tokią įtampą pakelia psichologiškai. O tai tik mokslai. Daugiau nei 500 valandų turi būti skraidęs, kad būtum panašus į lakūną. Kitaip darbdaviams tu neįdomus.

Lėktuvai krenta

– A. de Sent Egziuperi aprašė daugybę nelaimių: baigdavosi degalai, lėktuvai gedo ir krito. Ar saugesnė aviacija šiandien nei prieš 80 metų?

– Dabar, palyginti su A. de Sent Egziuperi laikais, yra žymiai daugiau lėktuvų, gerokai daugiau žmonių jais skraido.

– Ir daugiau jų krenta?

– Na, taip. Lėktuvai didesni, aukų daugiau. Pasikeitė mastai. Nors dabartiniuose lėktuvuose saugumo sistema labai išvystyta. Net šaukšteliai ar puodukai, naudojami lėktuve, yra gal 10 kartų brangesni nei kur kitur. Jie turi turėti įvairius sertifikatus. Kėdės turi būti maksimaliai saugios avarijos ar gaisro atveju. Kiekvienas daiktas lėktuve turi būti išbandytas, kad gautų tuos sertifikatus. Tuo užsiima specialios organizacijos. Jos už tai gauna pinigus.

– Kiek įtakos lėktuvo saugumui turi šalutiniai dalykai, pavyzdžiui, paukštis, pakliuvęs į sraigtą?

– Jei pakliūva didelis paukštis, variklį iš karto sugadina. Dėl to lėktuvuose ir yra du varikliai, jie taip apskaičiuoti, kad vienam sustojus, kito variklio viskam turi užtekti.

– O jei abu sugenda?

– Tada variklių nebelieka.

– Ar yra tekę pakliūti į audrą, o gal žaibas yra trenkęs į jūsų pilotuojamą lėktuvą?

– Kartą trenkė žaibas, lėktuvo korpuse pradegino nedidelę skylutę. Teko leistis ir sutvarkyti. Bet audras stengiamės aplenkti – keleiviams toks skrydis nemalonus.

Akistata su teroristu

– Ar teko susidurti su teroristais?

– Buvo atvejis Danijoje. Tuomet oro uoste užstrigome 8 valandoms. Turėjome skristi į Maroką, kai vienas keleivis, kilęs iš kažkokios arabų valstybės, jau uždarius visas duris, pasiruošus skrydžiui, supanikavo. Atsisėdo prie pat durų, išblyško ir pasakė, kad nori išlipti. Jis buvo Danijos pilietis. Skrido vienas. Ėmė elgtis neadekvačiai, mes jį išlaipinome. Pagal saugumo reikalavimus reikėjo iškrauti jo bagažą, o ir tas kelias kėdžių eiles netoliese, kur jis sėdėjo, teko patikrinti. Jo vieta buvo lėktuvo priekyje, kiti keleiviai sakė, jog jis ir į galą buvo nuėjęs. Tada visus išlaipinome, kad patikrintume visą lėktuvą.

– Ar rado ką nors?

– Oro uosto darbuotojai išlaipino keleivius, iškrovė bagažą. Mūsų buvo du pilotai ir dvi stiuardesės, tačiau apie įvykio eigą nė vienas nebuvome informuoti. Paskui pasakė, kad turi nutempti mūsų lėktuvą į kitą aikštelę – atskirai patikrai. Paklausė, ar liksime lėktuve. Likome. Kai pradėjo buksyruoti, aplinkui pamatėme daugybę gaisrinių.

– Lėktuve buvo sprogmenų?

– Apie tai mes sužinojome vėliau. Mūsų lėktuvą nutempė į atskirą aikštelę. Gana ilgokai laukėme, kol atvažiavo autobusiukas, iš kurio išlipo išminuotojas su skafandru ir šarvais kaip koks marsietis. O mes lėktuve mobiliaisiais telefonais skambiname, kalbame. Kai tik jis pamatė, suriko, baikit, dar į orą išlėksime. Tada mus išlaipino. Kai iškėlė visų keleivių daiktus, sprogmenų ieškoti išmokytas šuo tris kartus sustojo prie to teroristo krepšio.

– Čia garsi, daug kur aprašyta istorija. Tai nutiko jūsų lėktuve?

– Na, taip, ir aš ten buvau, alų, midų gėriau, per barzdą varvėjo... Dabar juokinga, bet kai supratome, kas galėjo įvykti, nelinksma.

– Ar namiškiams pasakojote šį nutikimą?

– Ne iš karto, kai praėjo kiek laiko. Mūsų lėktuvą tada tikrino daugybę valandų. Paskui susodino keleivius ir išskridome. Galvojau, keleiviai atsisakys kelionės, bet jie buvo patenkinti, kad viskas yra saugu, ir niekas neatsisakė skristi. Taigi patraukėme į Maroką. Taip baigėsi mūsų susidūrimas su teroristu.