O Ukrainai reikia milijardų...

– Ar Europos Parlamentas gali daryti įtaką skiriant pagalbą Ukrainai?

– Europos Parlamento (EP) nariai nė dienai nepamiršta tos realybės, su kuria susiduria ukrainiečiai, kiekviena Ukrainos šeima. Politinė parama šiai karo niokojamai šaliai tiek mano Europos liaudies partijos frakcijoje, tiek ir visame Europos Parlamente yra neabejotina. Pastebime, kad karinė parama teikiama, bet ji, mano nuomone, yra nepakankama. Rusijos agresyvumas įgyja vis įmantresnes žiaurumo formas. Taikiems Ukrainos gyventojams gresia šalta žiema be elektros, geriamojo vandens tiekimo problemos. EP lygmeniu priimame griežtas rezoliucijas. Rusija jau siejama su žodžiu „terorizmas“. Tai politinis lygmuo. Taip pat yra numatoma ES makrofinansinė parama Ukrainai 2023-iaisiais, kuri siektų 18 milijardų eurų. Šias lėšas Ukraina galėtų naudoti savo būtiniausioms reikmėms gelbstint ekonomiką, atstatant po Rusijos apšaudymų kritinės būklės energetikos infrastruktūrą, švietimui ar sveikatai. Ji būtų teikiama Ukrainai reguliariai po (vidutiniškai) 1,5 milijardo eurų per mėnesį, pervedant šiuos pinigus Ukrainos vyriausybei, o ji šiuos pinigus naudotų savo nuožiūra. Taip rodomas didesnis pasitikėjimas Ukrainos valdžia, paliekama mažiau vietos biurokratizmui, supaprastinamas atsiskaitymo būdas

– Kas jus jaudina kalbant apie karo poveikį Ukrainai?

– Dabar daugiausiai kalbama apie žmonių tragedijas, jų žūtis, civilinės infrastruktūros naikinimą. Pamirštame apie iššūkius sveikatos sistemai, mano plenariniuose posėdžiuose minėtas mokslo ir švietimo sritis, karo poveikį gamtai. Pagarbiai stebiuosi Ukrainos valdžia, kuri nepamiršta šių dalykų. Ilgam įsiminiau Ukrainos aplinkos ministro kalbą EP Sveikatos ir maisto saugos komitete. Paaiškėjo, kad ukrainiečiai yra ne tik paskaičiavę žalą, kuri jau vertinama daugiau nei 37 milijardais eurų ir nuolat ją registruoja. Jie imasi veiksmų ekosistemoms atstatyti. Jie mąsto strategiškai ir nemano, kad Ukraina turėtų atsisakyti aplinkosauginių įsipareigojimų, šalies politikai kalba realistiškai bei pozityviai, supranta, kad siekiant stoti į Europos Sąjungą, šalį saistys aplinkosauginiai tikslai. Didžioji drama – kaip ištaisyti žalą gamtai, net ir turint paskaičiuotą pinigų sumą, jei ta žala užprogramuota dešimtmečiams. Tai yra dirvožemio, upių, oro tarša ir nuolat gresianti radiacinio nuotėkio grėsmė. Juk Rusija nesustodama šantažuoja Ukrainą, nes yra užvaldžiusi Zaporižios atominę elektrinę, buvo sukėlusi grėsmę ir Černobylio elektrinėje. Akivaizdu, kad viską spręsti vienu metu – sudėtinga, todėl šiuo metu daugiau leidžiama pačiai Ukrainos valdžiai susidėlioti prioritetus. Karas privalo baigtis Ukrainos pergale, jau svarstoma ir apie pokarinį šalies atstatymą. Turėsime atkurti prieškarinį Ukrainos lygį visais požiūriais. Kita vertus, neatidėliojant iki pergalės, turime svarstyti europinę Ukrainos perspektyvą. Raginame Europos Komisiją paskubėti pradėti su ja derybas.

Pagaliau išgirdo mūsų balsą

– Kokia yra Lietuvos misija Europoje kalbant apie Baltarusijos režimą?

– Turime kalbėti apie nuolatinį Baltarusijos režimo degradavimą. Jei 2019 metais, kai buvau išrinktas į EP, matėme bei lyg buvome pripratę, kad Baltarusijoje esama politinių represijų, ribojama žodžio laisvė, nėra nepriklausomos teisinės sistemos, vykdomos represijos nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu... Tada neatrodė, kad gali būti dar blogiau. Dabar ten nebėra jokios alternatyvios spaudos, nevyriausybinių organizacijų veikla tapo neįmanoma, pamename žiaurius susidorojimus su demonstracijomis, šimtus politinių kalinių, nepamiršome priverstinio „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo, hibridinių migrantų atakų. Atrodė, ar dar gali kas būti blogesnio. O galėjo. Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Baltarusijos režimas mielai užleido agresorei savo teritoriją, oro erdvę, savo infrastruktūrą. Mano tvirtu įsitikinimu, Baltarusija yra seniai įklimpusi į karą Ukrainoje. Labai įmantriu ir man ne visai suprantamu būdu šios šalies autokratinis lyderis sugeba pateikti, kad jis „vis dar svarsto“, kokiu mastu ir „ar įsijungs“ į karą. Jis pasiunčia Ukrainai keisto turinio sveikinimus, kažkodėl vadindamas juos gerais kaimynais. Mano nuomone, Baltarusijos režimas (kalbu ne apie visą baltarusių tautą) nusipelnė tokių pat griežtų sankcijų, kokios taikomos Rusijai. Mes Europos Komisijai siunčiame labai aiškius signalus. Apie tai taip pat EP kalbame ir tuos klausimus keliame. Mano supratimu, Europos Sąjungos santykiai su Baltarusija jau seniai ir giliai įšalę. Nebent kokie nors atskiri kraštutiniai kairieji gali bandyti proteguoti nuolaidas šiai šaliai, bet jų balsas labai silpnas. A. Lukašenka nori savo žmonėms pateikti, kad šie santykiai vis dar gyvi. Agresyvi jo politika Ukrainos atžvilgiu privertė daugelį anksčiau gana abejingų EP atstovų labiau įsiklausyti į šio regiono EP parlamentarų kalbą, nes mes turime ilgametę patirtį. Dabar mūsų kalbėjimas ir argumentacija apie tęstinį, ilgalaikį ir nepataisomą Baltarusijos režimo elgesį daug atidžiau išklausoma, ji daug geriau suvokiama.

Gins Bendrijos nares

– Karo akivaizdoje pamiršome ar primiršome apie santykius su Kinija. Ar EP rūpi tokie trečiųjų šalių santykiai su ES narėmis, kaip susiklostė Kinijos su Lietuva?

– Kerštingas Kinijos valdžios elgesys prieš Lietuvą prasidėjo net ne dėl Taivano ar Taivaniečių atstovybės pavadinimo, o todėl, kad Lietuva ryžtingai pareiškė, kad nenori dalyvauti santykių su Kinija formate 17+1. Tai yra tada Kinija iš 27 ES valstybių išskyrė Vidurio ir Rytų Europos valstybes ir bandė su jomis konstruoti santykius ne per ES kaip vientisą darinį. Lietuvai tai netiko, kaip tik dėl to mūsų šalis sulaukė tokių kerštingų veiksmų. Dėl netinkamo, Kinijos požiūriu, Taivano atstovybės įvardijimo, kuris, jos teigimu, pažeidžia „vienos Kinijos“ politiką, mums buvo pritaikytos represinės prekybos schemos. Tuo metu ES jau buvo galvojama apie trečiųjų šalių ekonominę prievartą, svarstyta, kaip tokias situacijas spręsti teisiškai. Kinijos pastangos pakenkti Lietuvos eksportui į Kiniją tiesiog buvo įdėtos tuo pačiu laiku. Konkretus reglamentas dėl kovos su ekonomine prievarta jau buvo ruošiamas. Jis jau apsvarstytas EP institucijose ir gruodžio pabaigoje turėtų būti galutinai priimtas. Tenka abejoti, ar dėl tokio dokumento priėmimo išsispręs visos teisinės problemos, nes nežinia, kas galėtų panašiose bylose būti arbitru. Prievartos vykdytoja turėtų pripažinti, kad paisys arbitražinių veiksmų tokio ginčo atveju. Kalbant apie Kinijos ir Lietuvos situaciją, tikėtis, kad Kinija paklustų kažkokiems sprendimams, sunku. Nepaisant to, saugumo garantijos kuriamos, ir Lietuva iš to taip pat turėtų pajusti naudos šio ar kokio panašaus konflikto atvejais. Toks dokumentas nėra teorija, tai labiau biurokratija gerąja šio žodžio prasme. Nuo šiol bus aiškiau, kaip privalu elgtis ES ribose, tikėtina, kad tai ir gelbės panašiose situacijose.

Interesas vis dar neatslūgo

– Gal galėtume dar kartą grįžti prie Vasario 16-osios akto?

Grįžtu prie to nuolat! Vis dar esu kviečiamas pasakoti apie šio dokumento suradimą. Ką tik pabuvojau Airijos lietuvių bendruomenėse, pasakojau ir mažiems, ir dideliems. Visi, kaip visada, labai įdėmiai klausosi mano pasakojimo ir visad turi klausimų. Džiaugiuosi, kad šeimos nariai pritarė mano avantiūroms ieškant Vasario 16-osios akto (kažkada) ir iniciatyvai pagaminant jo plieninę repliką (šiemet). Tokios replikos jau eksponuojamos yra dvi. Viena eksponuojama gimtajame Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, kur šiemet Vasario 16-osios akto originalą apžiūrėjo keliolika tūkstančių lankytojų. Kita – Briuselyje. Dėl šios iniciatyvos įgyvendinimo daug prisidėjo ir mano Europos liaudies partijos frakcija. Dabar eidamas į savo darbo kabinetą neišvengiamai pražygiuoju „Baltijos keliu“ (taip vadinasi vienas EP pastato koridorių), o iš to kabineto žingsniuodamas į kitas posėdžių sales kelis kartus per dieną praeinu pro akto repliką, kurią padovanojau Europos Parlamentui. Patikėkite, širdžiai tai labai miela.

– Gal galite priminti, kodėl Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo rastas Vokietijoje?

– Sąsaja su Vokietija visada buvo, juk akto originalas 1918 metais buvo išvežtas būtent į Berlyną, siekiant gauti Lietuvos pripažinimą. Vokietija tai padarė pirma. Tada Vokietijoje buvo nevienodas požiūris į Lietuvą, kaip būsimą laisvą valstybę. Vienas palankiausių mūsų šaliai žmonių buvo iškilus parlamento narys Matthias Erzbergeris. Ši asmenybė ir šiandien labai svarbi Vokietijai. Jo likimas – tragiškas – dešinieji ekstremistai prieš 101 metus nušovė jo gimtuosiuose kalnuose. Jis tapo savotiška jungtimi tarp mūsų šalių. Su vokiečiais europarlamentarais pasiekėme, kad vieną salių pavadintume jo vardu. Vienas M. Erzbergerio nuopelnų ne tik Vokietijai yra jo parama Lietuvos Tarybai, kai mes paskelbėme savo nepriklausomybę. Taigi dabar kaskart eidamas trečiuoju Europos Parlamento aukštu pamatau plieninę akto repliką. Atsiradus Vasario 16-osios akto originalui, atsirado daugiau ramybės. Juk laisvės ir demokratijos idėją mes išsaugojome daugiau nei 100 metų, dingęs buvo tik popierius. Žinoma, jo atsiradimas mums buvo labai svarbus, suteikė daug džiaugsmo. Dabar, kai jau žinome, kur jis buvo, patys tapome vieningesni, atsigręžėme į tai, kas vienija visą tautą. Gal plieninė replika simbolizuoja norą dar labiau apsidrausti nuo geopolitinių negandų...

– Vokiečiams mūsų Nepriklausomybės Aktas nėra toks svarbus, kaip Lietuvai. Ar buvo bandymų išprašyti šį dokumentą padovanoti?

– Šis klausimas buvo sprendžiamas per keliolika valandų po akto originalo radimo 2017 metų kovo 29 dieną. Vokietijos sprendimas buvo teigiamas mūsų šaliai. Vokiečiai labai gerai suprato, kokios svarbos šis dokumentas Lietuvai. Kita vertus, jie yra labai klusnūs savo pačių įstatymams, o archyvai ten labai saugomi. Jei šis dokumentas būtų padovanotas, kiltų precedentas ir atsirastų daugiau norinčiųjų pretenduoti į dokumentus, saugomus Vokietijos archyvuose. Tokio precedento nenorėta, pasirinktas mums palankus sprendimas paskolinti aktą metams, o vėliau net ir penkeriems. Ketverius metus jis buvo eksponuojamas Vilniuje ir metus – Kaune. Jį pamatė dešimtys tūkstančių lankytojų. Žinau, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija kreipėsi į Vokietijos valdžią prašydama leisti jį paskolinti dar keleriems metams. Manau, kad tokios derybos visai įmanomos.

Pakvietė į parodas

– Gal turite kokių nors gerų žinių iš EP klaipėdiečiams?

– Klaipėdiečiams gera žinia – man teko dalyvauti įdomiuose svarstymuose apie transeuropinių geležinkelių tinklą. Klaipėda buvo įvardinta, kaip perspektyvi modernaus europinės vėžės geležinkelio atšaka. Modernizavus geležinkelio ruožą tarp Lietuvos ir Lenkijos bei išplėtojus susisiekimą geležinkeliu tarp Lenkijos ir Ukrainos, atsirastų labai įdomi geležinkelio susisiekimo erdvė nuo Baltijos valstybių per Lenkiją link Ukrainos ir Vakarų Europos valstybių.

– Klaipėdiečiai jau pasiilgo susitikimų su jumis. Ar šiemet dar galima jų tikėtis?

– Klaipėdiečius ir miesto svečius švenčių proga kviečiu į dvi parodas. Viena nuo gruodžio 16 d. bus atidaryta Lietuvos jūrų muziejuje. Tai bus mano privačios kolekcijos kalėdinių atvirukų paroda. O gruodžio 19 dieną Klaipėdoje, Trečiojo amžiaus universitete, pristatysiu mano giminaičio Juozo Siručio laiškus iš tremties. Kaip ir žmonės tais sunkiais laikais, dabar mes linkime vieni kitiems taikos ir ramybės. Ir sunkiausiu bei niūriausiu metu juk nepamirštame švenčių.