Lilija Petraitienė – jau trečią kartą nominuota į Metų klaipėdietės titulą ir pakliūva į finalinį septynetuką. Miestiečiai pasitiki šia aktyvia klaipėdiete, kuri neslepia, jog pagrindinis jos tikslas ir yra padėti žmonėms. L.Petraitienė – ekonomistė, Klaipėdos miesto tarybos narė, Seimo narės Irenos Šiaulienės padėjėja.

Apie darbą

Be pagrindinio darbo, dažnai talkininkauju, kam prireikia, visuomeniniais pagrindais. Daug laiko reikalauja ir darbas Klaipėdos miesto taryboje. Esu buvusi uostamiesčio tarybos nare ir 1995–1997 m. Vertinant anų laikų ir šią tarybą, jos yra visiškai skirtingos. Anoje kadencijoje vyko labai arši idėjų kova, buvo labai ryški politinė kairė ir dešinė. Pamenu, vien dėl Komunarų gatvės pavadinimo kokios kildavo aistros. Tada darbas buvo įtemptas, bet ir labai įdomus.

Tarybos, rinktos iškart po nepriklausomybės atkūrimo, buvo ne tokios buitiškos. Nors, manau, jau tada ėmė formuotis vadinamasis valdžios elitas. O dabar riba tarp kairės ir dešinės yra nusitrynusi. Daugiau sprendžiami tik ūkiniai-ekonominiai reikalai, labai ryškus atskirų grupuočių pasidalijimas. Šioje kadencijoje pasigendu vertybinių idėjų puoselėjimo. Tačiau dabar įvykiai, vykstantys aplinkui Lietuvą, mus greitai vėl privers atsigręžti ten, nuo ko ir pradėjome.

Apie šeimą

Turiu du suaugusius sūnus, kurie jau sukūrę savo šeimas. Pati du kartus buvau ištekėjusi, tačiau abi santuokos iširo. Nepaisant to, esu įsitikinusi, kad tradicinė šeima yra vertybė.

Ir tai, kas dabar vyksta, sprendžiant šeimos ir ypač vaikų klausimus visuomenėje, mane labai jaudina. Ypač norvegiškasis modelis. Mano pačios anūkas gyvena toje šalyje. Pamenu, prieš keliolika metų važiavau į pažintinę kelionę Norvegijoje. Tada man ta šalis paliko nepaprastą įspūdį – graži, žalia ir skaisti tarsi nuotaka. Tunelių, fiordų ir krioklių kraštas. Tik jau tada man kilo klausimas, kur yra žmonės, nes jų niekur nemačiau, tik – gamtą.

Kai atsitiko taip, kad mano sūnus apsigyveno Norvegijoje, savotiškai apsidžiaugiau. Tačiau, kai nuvažiavau aplankyti jo šeimos, pastebėjau, kad vietiniai žmonės labai santūrūs, šaltoki. Ir tada sužinojau, ką reiškia šeimai su vaikais ten gyventi. Mano pažįstami žmonės manęs vis klausinėjo, ar aš nebijau dėl anūko.

Labai domiuosi vaikų klausimu Norvegijoje, peržiūrėjau nemažai užsieniečių pastatytų dokumentinių filmų, kitos medžiagos. Kol viso to nežinojau, skatindavau sūnų kur nors nueiti, nukeliauti, bet jis man vis atsakydavo, kad jie savotiškai bijo, esą geriau, kad svetimų akis už jų neužkliūtų. Man bent jau sakė, kad ten labiausiai bijoma darželio auklėtojų ir medicinos personalo. Turiu pasakyti, kad vaikų paėmimas iš biologinių tėvų ten jau tapo verslo industrija. Žinoma, mes turime gerbti tą kultūrą. Bet jei vaikutis Norvegijoje išneša išmesti šiukšlių maišelį į konteinerį ir tai tampa pagrindu atimti vaiką iš šeimos, nes traktuojama kaip priverstinis darbas, manau, tai yra perdėti dalykai.

Kai lankiausi vasarą pas sūnų, buvau nuėjusi su anūku pasižiūrėti jo darželio. Noriu pasakyti, kad mūsų ikimokyklinės įstaigos yra fantastiškos, palyginti su norvegiškais darželiais. Aišku, tas darželis buvo municipalinis, bet ir mūsų juk savivaldybei priklauso. Ten nepastebėjau, kad būtų laikomasi ypatingos švaros ir tvarkos. Nei tų žaislų mačiau, vaikai žaidė žvyro dėžėje. Na, gal smėlio ten nėra, nežinau, bet man tai nelabai patiko. Aišku, vaikai ten yra grūdinami, nepaisant blogo oro, eina į lauką, atsineša savo maistą. Kitaip tariant, man norvegiškas vaikų darželis paliko slogų įspūdį.

Kai peržiūrėjau jų įstatyminę bazę, prisakiau savo vaikams, kad būtų ypač atsargūs, nes jei tik susidomės tarnybos, kaip nors apsiginti bus labai sunku. Beje, premiją gauna tie, kurie įskundžia, kad vaikas šeimoje yra skriaudžiamas, gausias išmokas už tą vaiką gauna ir globėjai. Ir Norvegija tai nutyli. Turiu informacijos, kad ir amžiaus žudiku vadinamas Andersas Breivikas buvo šios sistemos auka. Jis buvo paimtas iš biologinės šeimos ir turėjo net septynis globėjus. Koks gi žmogus iš jo galėjo išaugti?

Esu tikra, kad bevaikiams norvegams reikia naujų sveikų vaikų, todėl tokie dalykai ten ir vyksta, o baisiausia, kad tai jau palietė ir mūsų šeimas. Manau, kad buvęs ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas buvo visiškai teisus, sakydamas, kad mes gyvename fantastiškoje šalyje, bet to nesuvokiame ir neįvertiname.

Apie pomėgius

Didžiausias pomėgis – skaityti knygas. Aišku, laiko tam turiu labai mažai. Neseniai perskaičiau knygą apie Maironį – tai Aldonos Ruseckaitės romanas "Šešėlis JMM". Supratau, kokia tai buvo žavi, originali, kūrybinga asmenybė. Jis nebijojo laužyti taisyklių. Manau, kad tai ir lėmė priežastis, kodėl Maironis netapo vyskupu ir nekilo aukščiau karjeros laiptais. Bet jis gyveno taip, kaip jo siela šaukė.

Labai patinka prancūzų autorių kūryba – Romeno Rolano, Viktoro Hugo. Pastarasis atsakė į beveik visus svarbiausius ir šių laikų klausimus: kas yra laisvė, kas yra švietimas, kas yra progresas. Mėgstu jį cituoti, taip pat labai mėgstu Justino Marcinkevičiaus eiles.

Apie Klaipėdą

Mūsų miestas gali tapti mažuoju Paryžiumi, tačiau teks stipriai padirbėti, kad atgytų senamiestis ir žmonės į jį sugrįžtų.

Gyvenimo credo

Dirbti – tai gyventi. Nesu iš tų žmonių, kuriems, kad ir ką bedarytų, gyvenime sekasi. Esu savo gyvenimo kalvis, viskas, ką esu pasiekusi, tai tik savo kasdieniu, sunkiu darbu. Man didžiausias pavyzdys yra mano 80-metė mama, kuri net  būdama tokio garbaus amžiaus neprarado gyvenimo džiaugsmo ir yra be galo darbšti.

Apie Metų klaipėdietę

Labai graži yra dienraščio "Klaipėda" iniciatyva atrasti moteris, kurios daro gražius darbus miesto ir jo žmonių labui. Matau tikrai daug ryškių ir nusipelniusių asmenybių, kurios turėtų būti pagerbtos. O pati esu nepaprastai nustebinta, kad vėl patekau į Metų klaipėdietės septynetuką. Už šį pasitikėjimą dėkoju klaipėdiečiams.