Laidotuvės už valstybės lėšas: po mirties – visi lygūs?

Prašė paskutinįsyk nufotografuoti

Vieną rugsėjo pabaigos šeštadienį pačiame Klaipėdos centre žmonės telefonų kameromis fiksavo į Herkaus Manto gatvę atskubėjusius policininkus ir greitosios medicinos pagalbos medikus.

Jie bandė gelbėti 48-erių moters gyvybę. Jos veidas buvo pažįstamas daugybei klaipėdiečių, tik vardą mažai kas žinojo.

Daug metų ši moteris susigūžusi sėdėjo ant akmeninio laiptelio prie parduotuvės.

Matyt, jai tokia kančia apsimokėdavo, nes dienos pabaigoje už to paties namo, prie šiukšlių konteinerių su benamiais ji dalindavosi buteliu pigaus alkoholio.

Vasarą, kai aplinkinių namų gyventojai kovojo, kad būtų išmontuotas stogas virš tų konteinerių, ši moteris noriai bendravo su "Klaipėdos" korespondentais, buvo gerai nusiteikusi ir savo likimo draugą kažkodėl kvietė paskutinį kartą gražiai nusifotografuoti.

Kalbintas benamis nemoka lietuviškai, todėl ši moteris noriai vertėjavo ir aiškino savąją poziciją dėl gyventojus piktinusios situacijos.

Ant laiptelio – žvakė

Pasak to šeštadienio sumaištį gatvėje stebėjusių klaipėdiečių, ši benamė moteris kelias dienas labai prastai atrodė, buvo susigūžusi, krečiama šalčio ir apsisiautusi storu apklotu.

Medikams jos išgelbėti nepavyko. Ji mirė reanimuojama greitosios automobilyje.

Po elgetos mirties ant akmeninio laipto porą dienų degė žvakė, taip žmonės pagerbė nepažįstamą moterį.

Pasirodo, jos laidotuvėmis valstybei nereikėjo rūpintis, ją palaidojo mama.

Tą pačią savaitę, kai motina palydėjo į kapus savo visuomenės gyvenimo normas pamynusią dukrą, Lėbartų kapinėse valstybės lėšomis buvo laidojama kita moteris.

Atminčiai: šią vasarą elgetaujanti moteris prašė žurnalistų ją paskutinį kartą nufotografuoti su draugu. / Daivos Janauskaitės nuotr.

Regis, ji nebuvo Lietuvoje deklaravusi gyvenamosios vietos, nemokėjo čia mokesčių, nesilankė pas gydytojus. Visiškai formaliai žiūrint, ji neegzistavo mūsų šalyje.

Valstybė laidojo mamą

Laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės "Aterna" darbuotojai atviravo, kad šios moters dukra apsipylė ašaromis ir tikino negalinti pati palaidoti mamos, neturinti santaupų, o vyras jai neduos pinigų. Neliko kitos išeities, kaip patarti jai kreiptis į policiją.

Policija tokioje situacijoje peržiūri dokumentus, išsiaiškina, ar miręs asmuo turi kitų artimųjų, jei tokių neatsiranda, visą surinktą medžiagą perduoda savivaldybės valdininkams, o šie sprendžia, ar leisti laidoti asmenį valstybės lėšomis.

Panašu, jog dukra įtikino, kad tikrai gimdytojos nelaidos.

Taip sunkiai suprantama situacija buvo išspręsta. Moterį palaidojo konkursą valstybės lėšomis laidoti nepažintus, benamius, artimųjų neturinčius asmenis laimėjusi ritualinių paslaugų įmonė "Aterna".

Įmonėje dirbantys vyrai nustebo prie kapinių vartų pamatę būrį žmonių su gėlėmis ir žvakėmis.

Kapai: valstybė pasirūpina kiekvienam kapinėse jos lėšomis palaidotam asmeniui pastatyti kuklų paminklą. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nepaisant šios apgailėtinos padėties, į kapines atėjo ne tik velionės dukra, bet ir jos šeimos nariai bei pažįstami.

Laidotuvės – kuklios, bet nedaug tesiskyrė nuo įprastų.

Dukra ašarojo, kiti atvykusieji laikėsi santūriai, reiškė jai užuojautą, degė žvakes, metė į duobę po saują žemių, dėjo ant ką tik supilto kauburėlio gėles. Tik nebuvo kalbų, nedalyvavo kunigas.

Velionė gulėjo nedažytų lentų karste, buvo dailiai aprengta, susirinkusieji įmetė į duobę po saują žemių, tvarkingai apsirengę vyrai per kelias minutes supylė virš kapo duobės naują kauburėlį, kastuvo kotu jame įspaudė stačiatikių kryžiaus įspaudą.

Tuo veiksmu ceremonija ir buvo baigta.

"Kai į tokias laidotuves neateina nė vienas žmogus, aš sukalbu "Amžinąjį atilsį". Tai nėra mano darbas, bet man pačiam taip ramiau ant širdies. Kad ir kaip tas žmogus gyveno, bet buvo žmogus", – atviravo "Aternos" vyriausiasis vadybininkas Justinas Savickas.

Po vieną ar du per mėnesį

Per mėnesį valstybės lėšomis Klaipėdoje palaidojama vienas ar du žmonės.

Jau kelerius metus iš eilės tokių laidojimų skaičius nesikeičia, kasmet valstybė palaidoja apie 24 asmenis.

Mirties priežasčių tyrimai neretai baigiasi velionio artimųjų paieškomis. Tokie tyrimai negali ilgai užtrukti, nes kūno laikymas šaldytuve reglamentuotas ritualinių paslaugų įmonės su savivaldybe sutarties.

Artimųjų ieškantys pareigūnai susiduria su įvairiausiomis situacijomis.

Kartais jiems nepavyksta rasti ne tik gatvėje mirusių benamių artimųjų, bet ir namus turėjusių, tvarkingų žmonių giminaičių.

Kai kurie visiškai vieniši žmonės neparašo ir testamento.

Jeigu valstybės lėšomis palaidotas žmogus turėjo kokio turto, jis vėliau pereina valstybės nuosavybėn.

"Mūsų darbas rasti bent kokius mirusiojo artimuosius. Yra buvę atvejų, kai randame trečios kartos giminaičius. Vieni pareiškia neturėję reikalų su gyvu, nenorintys jų turėti ir su mirusiu žmogumi. Kiti imasi laidotuvių. O būna ir taip, kad velionio išsižada patys artimiausi žmonės. Tokie dalykai – ne išimtis, per metus taip atsitinka kelis kartus. Ką tada daryti? Juk kūno nepaliksi nepalaidoto. Tokiais pasirūpina valstybė", – aiškino Klaipėdos miesto policijos komisariato Kriminalinės policijos 2-ojo poskyrio viršininkas Albinas Misevičius.

Pareigūnas prisiminė atvejį, kai gatvėje miręs, bet namus turėjęs vyras neturėjo giminaičių.

Policininkai apsilankė velionio namuose ir rado jį globojusį svetimą žmogų, perėmusį palikimą ir palaidojusį velionį.

Pareigūnas atviravo neatmetantis galimybės, kad kai kurie artimųjų nelaidojantys žmonės ieško progos pasinaudoti valstybe.

Ekologiški karstai – pigiausi

Tautosakoje yra daug posakių ir prietarų apie mirtį. Iš jų galima spręsti, kad nuo senų laikų žmonės nenorėjo mirti vieni ir būti palaidoti svetimų.

Dar prieš dešimtmetį buvo gyvas įsitikinimas, kad vienišas žmogus palaidojamas kaip gyvūnas – be rūbų, suvyniotas į drobulę.

J.Savickas, kuriam tenka rūpintis ir laidotuvėmis, apmokamomis valstybės lėšomis, tikino, kad dabar tai tiesiog neįmanoma.

Konkursą laimėjusi įmonė šiuo metu palaidoja žmogų už 180 eurų ir 29 centus.

Mirusieji guldomi į šviesių, nuobliuotų, šakotų lentų karstus, kuriuos laidotojai vadina ekologiškais, labiausiai tinkamais kremuoti, nes jie – nedažyti ir nelakuoti. Karsto konstrukcija – lengva, be papildomų pagražinimų, bet su rankenomis.

Kaina: J. Savickis tikino, kad vos pusšimtį eurų kainuojantis karstas atrodo nors ir ne prabangiai, bet tvarkingai. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kūnas guldomas ant šilko paklodės ir tokios pat medžiagos pagalvės. Karsto dangčio vidus nepuošiamas.

Toks karstas kainuoja 50 eurų.

Rūbai – net suirusiems

Laidotojai iš tiekėjų gauna visą komplektą rūbų. Maišelyje būna sudėti apatiniai rūbai. Moterims skirtame rinkinyje – apatinis, velkamas po suknele, pėdkelnės, kelnaitės, šalikėlis.

Vyrai taip pat aprengiami apatiniais rūbais, šviesiais marškiniais, kostiumais, apaunami kojinėmis ir batais.

Moterys apaunamos ne bateliais, o balerinos šlepetes primenančia medžiagine avalyne, šokėjai tokią vadina češkėmis.

Velionės rengiamos dažniausiai vieno modelio suknelėmis, skiriasi tik jų spalva. Nuo brangesniųjų jos skiriasi medžiagos kokybe.

Apdarai: "Aternos" administratorė Jolanta Pragulbickienė rodė sukneles, kuriomis aprengtos į paskutinę kelionę palydimos benamės. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tuose pat maišeliuose su rūbais būna įdėtas rožinis. Jis dedamas į karstą.

Tiek vyrų, tiek moterų rūbai kainuoja apie 25 eurus.

"Mirusiems benamiams niekas rūbų atskirai nesiuva. Tai yra tie patys mirusiesiems skirti rūbai, tik jie dažniausiai yra nepaklausūs. Gali būti pirkėjų nepageidaujama kostiumo spalva, kiek gelsvesni nei akinamai baltos spalvos marškiniai, batai gali turėti šiokių tokių defektų. Tiekėjams kyla dilema – tokius daiktus išmesti ar pigiau atiduoti valstybės laidojamiems asmenims šarvoti. Prieš uždarant karstą, net jei nedalyvauja artimieji, mirusiesiems atrišame rankas ir kojas. Ką gali žinoti, juk gali būti kokia ekshumacija ar atsiradę artimieji norės perlaidoti žmogų. Todėl viską sutvarkome taip, kaip turi būti", – atviravo "Aternos" vyriausiasis vadybininkas.

Kartais valstybei tenka laidoti apirusius ar sudegusius kūnus. Tokių, pasak J. Savicko, pasitaiko vienas per tris mėnesius ar net per pusmetį.

Batai: vyrai į karstą guldomi apauti batais, moterims apaunamos medžiaginės šlepetės. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tada laidotojai surašo raštą, kuriame nurodo, kad aprengti velionio neįmanoma.

Laidotojai tikino, kad velioniai į karstą guldomi kartu su rūbais. Drabužiai padedami ant kūno. To reikalauja konkurso sąlygos.

"Mums ramiau, kai atliekama viskas, kaip turi būti. O jeigu reikės iškasti ir paimti mėginį DNR tyrimui?" – kalbėjo J.Savickas.

Nuperka ir paminklą

Lėbartų kapinėse yra trys plotai, kur valstybės rūpesčiu laidojami ir neatpažinti žmonės. Šiuos plotus nesunku atskirti iš lygiomis eilėmis pastatytų vienodų paminklų. Jie taip pat perkami iš konkursą laimėjusios įmonės.

Ant nedidelės akmens masės plokštės užrašomas žmogaus vardas ir pavardė, daugelyje pažymėta tik mirties data.

Tiesa, šiuose plotuose yra ir įprastų antkapių. Savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus patarėja, atsakinga už miesto kapines, Zina Stankienė pasakojo, kad tai gerokai po laidotuvių savo artimuosius jau kapuose radusių artimųjų paskutinė dovana.

Ko gero, joms atrodo, kad daro gerą darbą, bet iš tiesų, tai tik dar didesnis vargas.

Kai kurie mirusieji palaidoti kaip neatpažinti. Kitų giminaičiai išvykę į užsienį ir pareigūnams nepavyko rasti žinių, kur jie gali būti.

Būtent emigrantai, kartą per metus ar dar rečiau grįžtantys į gimtąjį miestą, kartais randa savo artimuosius kapuose.

Vieni palieka tokius kapus kaip radę, kiti ten pat sutvarko kapavietę, o ant antkapinio akmens užrašo ne tik pavardę, bet ir jautrių žodžių.

Dar kiti pasirūpina leidimu ekshumuoti palaikus ir palaidoja juos kitame mieste ar kaime, giminės kape.

Pamiršti visiems laikams

Dviejuose plotuose vaizdas – panašus. Kapinių prižiūrėtojai siekia, kad prie kiekvieno paminklo nebūtų kauburėlio, taip patogiau prižiūrėti želiančią žolę.

Tačiau judinti žemę galima tik po metų nuo laidotuvių, todėl šių plotų sutvarkymui reikia laiko.

Neretai kapinių tvarkytojai pamato ant nelankomų, vienodai pažymėtų kapų plastmasinių gėlių.

Z. Stankienė / Redakcijos archyvo nuotr.

"Turime tokią bėdą – kelios dažnai į kapines ateinančios moterėlės išima iš šiukšliadėžių išmestas dirbtines gėles ir deda jas ant tų kapų. Ko gero, joms atrodo, kad daro gerą darbą, bet iš tiesų tai tik dar didesnis vargas. Mūsų žmonės priversti tai vėl nurinkti", – kapinių priežiūros aktualijomis dalijosi Z. Stankienė.

Trečiasis, arčiausiai pagrindinio kapinių įėjimo esantis plotas, kur palaidota daug namų neturėjusių klaipėdiečių, labiau primena senas kaimo kapinaites. Keli dideli paminklai apsupti medinių lentučių liekanomis.

Z. Stankienė pasakojo, kad dabar net nebeįmanoma sužinoti, kas kurioje vietoje čia buvo palaidotas prieš kelis dešimtmečius.

Užmarštis: 90-aisiais pradėtas užlaidoti plotas dabar neliečiamas, nes nebeaišku, kas ir kur čia užkastas. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Šiame plote daugiausia laidota paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Laikinos medinės lentelės sunyko dar tada, kai kapinių prižiūrėtojai nefiksavo, kas ir kur palaidotas.

Šiame plote dabar mirusieji nelaidojami, mat nežinia, ar kasant duobę kastuvas nebus įbestas į karsto lentą. Kad būtų laikomasi kapinių priežiūros taisyklių, dar turėjo praeiti ne vieneri metai.