Klaipėdos universiteto burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras – buvęs Panevėžio meras, bet apie politiką kalbėti nelinkęs. Fiziko profesiją įgijęs vyras 12 metų pilotavo lėktuvus, tačiau likimas lėmė, kad vėliau aviaciją iškeitė į laivybą. Kapitonas dalijosi mintimis apie riziką, pažintis su garsiais kosmonautais ir jūrinės valstybės įvaizdį.

Iš lėktuvo – į laivą

– Tarmė byloja, kad esate ne klaipėdietis?

– Aišku, ne. Esu kupiškėnas. Pagal tarmę visi atpažįsta.

– Ar turite su kuo Klaipėdoje pasikalbėti tarmiškai?

– Čia baigiu išmokti žemaitiškai.

– Žemaičių jūrininkų daugiau nei aukštaičių?

– Manyčiau, kad yra pusiausvyra. Juk kuo toliau nuo jūros, tuo labiau jos norisi.

– Kada pirmą sykį paviliojo vandenys?

– Be abejo, ne nuo jūros šitos bėdos prasideda, o dar vaikystėje braidant po balas pavasarį. Šiaip buriuoti pradėjau beveik prieš 30 metų. Betgi aš – aviatorius. Tam 12 metų atidaviau. Dirbau tuomečiame DOSAAF (Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti, sukarinta tarybinė visuomeninė organizacija, veikusi nuo 1951 iki 1991 m. – A.D.). Buvau Panevėžio aeroklubo inžinierius, skraidžiau. Į jūrą pabėgau ne staiga. Tiesiog žiemą lakūnai neturėdavo ką veikti. Kažką knebinėdavome, draugas pasigamino laivelį. Taip ir prasidėjo, paplaukiojau mažiuku buriniu laiveliu, labai patiko. Nuo aviacijos peršokau prie laivų. Taip skraidymai ir pasibaigė.

– Ar niekada nesigailėjote, kad jūra nusvėrė aviaciją?

– Ne, manau, kad man čia labiau skirta. Aviacijoje daugiau diktato iš šalies, aš esu šiek tiek laisvamanis.

– Teko skraidyti su Rolandu Paksu?

– Tai beveik politinis klausimas. Skraidyti teko, jis – geras lakūnas.

Matė skraidančias lėkštes

– Būdamas aviatoriumi susidūrėte ir su garsiais tarybiniais kosmonautais. Kaip manote, kodėl sovietų valdžia į kosmonautiką neįsileido lietuvių?

– Yra 78 metų kosmonautas Aleksejus Jelisejevas, jo tėvas buvo lietuvis – „liaudies priešas“, tad jis pasiėmė rusišką motinos pavardę, slėpė savo šaknis, nes į kosmosą taip lengvai nebūtų išskridęs. O Rimantą Stankevičių – kosmonautą, lakūną bandytoją, kuris žuvo prieš 23 metus, pažinojau asmeniškai. Tai buvo labai šviesus žmogus. Beje, visi kosmonautai, su kuriais teko bendrauti, – įspūdingos asmenybės. Bendravau su Georgijumi Grečka, Aleksejumi Leonovu, kuris buvo pirmasis žmogus, išėjęs į atvirą kosmosą. Tai – išskirtinio intelekto žmonės.

– Ar atrenkant skrydžiui į kosmosą ką nors lėmė partiniai reikalai?

– Pažinojau žmogų, kuris atrinkdavo kosmonautus. Į partinį bilietą žiūrėdavo paskutinėje vietoje. Rinko visai pagal kitus dalykus.

– Ar sovietų valdžia slėpė tai, kas nutikdavo kosmonautams orbitoje?

– Tik dabar aiškėja tiesa, kas ten vyko. A.Leonovas pasakojo, kaip jam nesisekė sugrįžti iš atviros kosminės erdvės atgal į laivą. Kai per televiziją rodė jį mojuojantį ranka iš kosmoso, tai toli gražu buvo ne džiaugsmingas pasisveikinimas su tauta. Jis negalėjo pasiekti ventilio ir iš skafandro išleisti oro, nes skafandras buvo išsipūtęs. A.Leonovas iki pusės įlindo į laivą ir įstrigo. Kosmonautai daug ką pasakojo. Aišku, klausdavome, ar matė ufonautus. Nė vienas tuo nesigyrė. G.Grečka užsiminė, kad jam vieną rytą pasirodė skraidančios lėkštės, bet bijojo pranešti į Žemę, nes tokių pranešėjų neišvengiamai laukė psichiatrai. Paskui galėjo nebeleisti išskristi į kosmosą. Tačiau kosminiuose laivuose buvo instrukcijos, kaip elgtis susidūrus su kitų planetų būtybėmis ar skraidančiais objektais.

Pavojai slypi žmoguje

– Prieš pusmetį austras Felixas Baumgartneris iššoko iš 39 km aukščio, kaip vertinate jo riziką?

– Jo rizika daug labiau pamatuota, nei tų, kurie šoka nuo 20 aukštų pastato ir bando parašiutą išskleisti. F.Baumgartnerio šuolis davė naudos daug kam – ir aviacinei medicinai, ir kitiems mokslams. Žmogaus šuoliai iš stratosferos vyko jau seniai. Tarybiniais laikais vis girdavosi apie rusų pasiekimus šioje srityje, bet užmiršdavo pasakyti, kad visi jie nusileisdavo nebegyvi. Juk jie iš kosmoso šokdavo. Apie nelaimingus atsitikimus aviacijoje DOSAAF‘e dažniausiai sužinodavome, nors tai buvo slepiama nuo visų šalies žmonių. Pavyzdžiui, kokiame nors čekiškame žurnale pasirodydavo straipsnis, kad Baikonure vėl sprogo raketa, visas 20 žmonių ekipažas sudegė, pas mus apie tai – nė žodžio.

– Tęsiant katastrofų temą, kokia jūsų versija dėl aviakatastrofos prie Smolensko, kur žuvo Lenkijos valdžios elitas?

– Nesu sąmokslo teorijų šalininkas ar ekspertas, bet internete yra paskelbti to lėktuvo lakūnų pokalbiai su jų kolegomis, kurie tuo metu jau buvo nutūpę Smolensko oro uoste. Manau, jog buvo spaudimas, ir todėl jie bandė leistis, rizikavo. Nors žinojo, kad matomumas yra nulinis, žinojo, kad rūkas daug žemiau. Galima nutupdyti lėktuvą ir tokiomis sąlygomis, bet yra rizikos elementas. Tačiau pilotui už nugaros stovėjo kažkas „su dideliais antpečiais“ ir primygtinai reikalavo daryti priešingai. Galiu patvirtinti, kad pilotuojant lėktuvą tokiomis sąlygomis reikalingas visiškas susikaupimas, dėmesys negali atitrūkti nė sekundei. Ir mus, žinoma, ne tokiais lėktuvais, kuriuo žuvo lenkai, mokė skraidyti aklai, nieko nematant, išskyrus prietaisus. Taigi, nė akimirkos negali nukreipti dėmesio kitur, o kai ten tokie aukščiai ir tokie greičiai, ta akimirka kainuoja labai brangiai.

– Ar jums pačiam kas nors kada nors stovėjo už nugaros „su dideliais antpečiais“ ir darė spaudimą?

– Taip, tokie „su antpečiais“ spaudė ir ant šio laivo kapitono tiltelio.

– Ką tokiu atveju darėte, juk kapitono valdžia laive didesnė, nei bet kurių jame viešinčių tituluotų personų?

– Kai man kas nors pradeda trukdyti dirbti, tampu itin šiurkštus. Sakau viską tiesiai šviesiai. Bet tokie atvejai nėra dažni. Žinoma, negaliu lyginti laivybos ir aviacijos, juk jūroje viskas vyksta 400 kartų lėčiau nei danguje. Tačiau rizika irgi egzistuoja. Bet už viską laive atsako kapitonas, todėl jo žodis – paskutinis.

– Dažnai tenka plaukti su vaikais, jaunuoliais, ar jie kelia rūpesčių?

– Keista, bet su vaikais jokių problemų nekyla, su suaugusiaisiais – labiau. Ypač džiaugiuosi praėjusios vasaros bendrakeleiviais – Kupiškio gimnazistais. Tai viena įspūdingiausių mūsų kelionių.

Apie emigraciją ir jūrinę valstybę

– Populiari tema – emigracija. Ką jūs šiame procese įžvelgiate?

– Matau ir šviesiąją pusę. Ne visada emigracija yra blogai. Pasiliekantiems čia aktyviems žmonėms tenka daugiau erdvės. Pavyzdys – mano vaikai, jie studijavo užsienyje ir sugrįžo. Dvidešimt devynerių fizikos mokslų daktarai dvyniai Augustinas ir Kristijonas pasiekė išskirtinių rezultatų pasaulio mastu. Jie kartu su ketveriais metais vyresniu broliu Dominyku Vilniuje įkūrė bendrą aukštųjų technologijų įmonę „Brolis Semiconductors“. Labai jais džiaugiuosi, jie – aukščiausio masto mokslininkai, ir nebijau tuo girtis. Sūnūs nepasiliko užsienyje, nors baigė vieną geriausių pasaulyje universitetų. Šiandien pas juos atvažiuoja vokiečiai, amerikiečiai, užsakovai iš Izraelio. Sūnūs neaimanuoja Lietuvoje, nors neturi susikrovę turto, tačiau turi galimybę tobulėti ir kurti.

– Kada, jūsų manymu, Lietuva pagaliau taps tikrąją jūrų valstybe?

– Dabar jūrinės valstybės yra tik pavadinimas. Čia jau nebeužteks Mozės, kad mus pavedžiotų 40 metų aplink jūrą. Kai Žuvininkystės departamentas bus ne prie „artojų“ (Žemės ūkio – A.D.) ministerijos, kai kas nors supras, kad laivas – visai ne automobilis, kai tie supratimai keisis, kai norminius dokumentus pradės ruošti žmonės, kurie supranta apie jūrą, tada Lietuva ir taps jūrine valstybe.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. liepos 31 d. Noriūnų kaime Kupiškio raj.

Baigė Kupiškio vidurinę mokyklą.

Studijavo Vilniaus universitete, įgijo radijo fiziko specialybę.

1983–1988 m. dirbo Panevėžio aeroklubo inžinieriumi.

1992–1995 m. – Panevėžio miesto meras.

Nuo 2007 metų gyvena ir dirba uostamiestyje, yra Klaipėdos universiteto burlaivio „Brabander“ kapitonas.

Turi tris sūnus, dukrą ir tris anūkes.