Rusų kalba valstybinio statuso Latvijoje negaus. Taip nusprendė trys ketvirčiai savaitgalį balsavusių šios šalies piliečių. Moralinio palaikymo ir raginimų aktyviai dalyvauti referendume mūsų kaimynai sulaukė ir iš Klaipėdos.

Kas išprovokavo referendumą?

Arvydas Juozaitis, filosofas, rašytojas, politikas, buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir tarybos narys, keletą pastarųjų metų gyveno Latvijoje ir neseniai išleido knygą apie šios šalies kultūrą, politiką, literatūrą, demografiją bei kitus dalykus.

Tad A.Juozaičiui mūsų kaimynų gyvenimas pažįstamas iš vidaus, o antrosios valstybinės kalbos problema Latvijoje, pasak filosofo, yra pastarųjų 20 metų žmonių nuotaikų rezultatas.

„Kas šiandien verda Latvijoje? Yra labai daug sudedamųjų dalių. Tai nėra vien tik kalbos, tai ir rusų tapatybės, identifikavimo, net savigarbos klausimas“, – tikino A.Juozaitis.

Referendumo dėl antrosios valstybinės rusų kalbos iniciatorius yra nacionalbolševikas Vladimiras Lindermanas, kuris nėra Latvijos pilietis.

Lažybų tarpininkai atspėjo

Pasak A.Juozaičio, prieš balsavimą latviai vienas kitą gąsdino, o rusų auditorija žinojo, kaip balsuos. Tik jiems tų balsų neužteko.

Tai prognozuota dar prieš referendumą. Lažybų tarpininkai pranešė, kad jame dalyvaus 61 proc. piliečių, tik 26 proc. pasisakys už antrąją valstybinę rusų kalbą. Niekas netikėjo rusakalbių pergale.

Tačiau po referendumo pasigirdo balsai, jog net pralaimėjimas yra naudingas tuo, kad jis sutelkė Latvijos rusų bendruomenę į vieną visumą.

„Tai nėra išorinė, kitos valstybės provokacija, tam buvo labai daug priežasčių, visų pirma latviai patys išprovokavo, skelbdami referendumo iniciatyvą dėl rusiškų mokyklų panaikinimo. Tai buvo prieš metus, jie nesurinko reikalingų 150 tūkst. balsų, kad skelbtų referendumą. Tai buvo latvių nacionalistų sumanymas. Šiemet rusakalbiai davė atsakomąjį smūgį. Šitas referendumas nieko nepakeis, bet jis sustiprins rusus, o latvių tautininkai dar labiau “užsuks veržles„, konfrontacija tik augs. Iš to niekam jokios naudos, tiesiog Latvijoje tokia padėtis“, – konstatavo A.Juozaitis.

„Padėka“ – A.Pelšei

Sovietų imperijai žlungant, 50 proc. gyventojų Latvijoje buvo beveik nebe latviai.

Istorikai tvirtina, jog tokia padėtis susidarė todėl, kad šalį tarybiniais metais valdė raudonieji latvių šauliai, kurie tarnavo Maskvai taip uoliai, kaip niekas kitas.

Pragaištingas lūžio taškas buvo 1961 metai, o už paskutiniąją Latvijos rusifikacijos bangą reikia „dėkoti“ Arvydui Pelšei.

1959-aisiais Latvijos komunistų partijos viršūnėse įvyko perversmas, po dvejų metų prasidėjo didžioji rusifikacija. Ryga buvo kuriama kaip milžiniškas centras, Vakarų placdarmas tiek karinis, tiek industrinis. Iš Rusijos čia vežė darbo jėgą, ruošė karininkus.

„Tai, ką turime dabar, – anų laikų vaisiai. Yra visokių sąmokslo teorijų, kad galbūt kaimynai inicijavo antrosios valstybinės kalbos atsiradimą Latvijoje. Šalies vidaus procesų suprasti sąmokslo teorijos niekada nepadeda. Iniciatyva dėl referendumo paskelbimo baigėsi sėkme iš dalies dėl to, kad po parlamento rinkimų pernai rudenį daugiausia vietų gavusi nuosaiki prorusiška partija “Santarvės centras„ taip ir nebuvo pakviesta į vyriausybę. Dėl to atsakomybė tenka buvusiam prezidentui V.Zatlerui“, – neabejoja A.Juozaitis.

Iš Klaipėdos – palaikymas

Nors mažai kas tikėjo, kad pavyks įteisinti antrąją valstybinę kalbą Latvijoje, visgi pats faktas, jog dėl to bus balsuojama, kėlė nerimą.

Neramu buvo ir latvių kalbos specialistei Klaipėdos universiteto profesorei Daliai Kiseliūnaitei, kuri parodė, kad Lietuvoje rūpi šis kaimynų klausimas.

„Išsiuntinėjau mūsų studentų vardu deklaracijas ir jos buvo latvių spaudoje paskleistos. Mes raginome Latvijos piliečius aktyviai eiti į referendumą ir balsuoti prieš antrąją valstybinę rusų kalbą. Man atsakė daug žmonių, tarp jų režisierius Janis Streičas, Janina Kursitė ir mokslų akademijos atstovai, ir ambasadų pareigūnai. Nerinkome parašų, juk tai vis tiek neturi jokios juridinės galios, mes tik išreiškėme savo poziciją. Latviai apsidžiaugė gavę tokį moralinį palaikymą. Gavau laiškų, dėkojančių už šią iniciatyvą, atrašė net Latvijos seimo nariai“, – pasakojo D.Kiseliūnaitė.

Juodžiausio scenarijaus profesorė nenumatė, nebent būtų suklastoti balsavimo rezultatai.

Situaciją švelnino ir tai, kad rusakalbių Latvijos gyventojų, turinčių pilietybę ir teisę balsuoti, nėra tiek daug. Jie pasiskirstę tam tikruose regionuose. Pavyzdžiui, Latgaloje rusakalbių daugiau nei kitose Latvijos srityse, taip pat ir Rygoje.

„Jei būtų patvirtinę antrąją valstybinę kalbą, latvių kalbai tai reikštų krachą, ji akivaizdžiai yra silpnesnėje pozicijoje, nes apskritai pasaulyje latviškai kalbančiųjų yra mažai. Būtų labai žiauru, jei kolonistai primestų savo valią. Kur yra dvi valstybinės kalbos, puikiai žinote, kas vyksta, kad ir Kanadoje prancūziškame regione, kas vyksta Belgijoje, šiek tiek švelniau yra Suomijoje, ten tik viename regione yra dvikalbystė, kur vartojama ir švedų kalba“, – teigė prof. D.Kiseliūnaitė.

Dvikalbystės peripetijos

Klaipėdos universiteto istorikas, politikos apžvalgininkas Vygantas Vareikis taip pat netikėjo, kad Latvijoje referendumu pavyks įteisinti antrąją valstybinę rusų kalbą.

„Latviai labai gerai supranta referendumo svarbą. Antras dalykas, Latvijoje yra nemažai rusų, kurie nėra šovinistai ir jie nediriguojami iš Maskvos per visokiausius fondus “Ruskij mir„ ar “Baltijskij mir„. Nemanau, kad toks scenarijus įmanomas, bet jei vis dėlto pavyktų įteisinti rusų kalbą, tai latvių tautai iškiltų tos pačios grėsmės, kaip ir sovietmečiu. Ta kalba taptų oficiali, ir latvių kalbai tektų rimtas išbandymas. Jei taip atsitiktų, tai labai stipriai sukoncentruotų latvių tautą. Bet tautinė įtampa Latvijoje sustiprėtų. Tai yra juodžiausias scenarijus, kurį “penktoji kolona„ bando įgyvendinti. Turėtų būti išsakyta aiški pozicija ES lygiu“, – savo poziciją prieš pat referendumą dėstė V.Vareikis.

Dabar Latvijos seime bus svarstoma galimybė, kad referendumai tautai gyvybišku klausimu nebūtų rengiami, teigė istorikas, esą juk galima sušaukti referendumą, ir kad Latvija prisijungtų prie Rusijos.

Šalia vokiečių – lietuvių kalba

„Buvo Latvijos konstitucijoje tam tikras teisinis niuansas ir tuo pasinaudota, reikėjo surinkti tam tikrą piliečių balsų skaičių, tai ir buvo padaryta. Tai lyg ir būtų demokratinė priemonė, bet, kaip matome, ja galima pasinaudoti nelabai švariuose žaidimuose“, – teigė V.Vareikis.

Klaipėdoje anksčiau irgi buvo dvikalbystė – viešajame gyvenime vartotos lietuvių ir vokiečių kalbos.

Dvikalbystė čia buvo natūralus dalykas. Lietuviai, pasak istorikų, atėjo į kraštą, kuris šiaip buvo vokiškas, nors istoriškai žiūrint, tai buvo baltų žemės. Jas germanizuojant prisidėjo ir O.Bismarko politika.

Vokiečių kalba Klaipėdos krašte dominavo, bet lietuvių kalba valstybinėse įstaigose turėjo savo teises, taip pat mokyklose, viešumoje irgi buvo dvikalbystė, ypač tarp vietinių lietuvininkų.

„Tačiau šių situacijų nėra ko lyginti. Po 1945 metų rusakalbiai čia ateina visai kitokiu statusu – kaip persikėlėliai-kolonistai – į okupuotą teritoriją. Šiandien Klaipėdoje kasdieniame bendravime irgi yra dvikalbystė. Tačiau rusakalbių integracija vyksta sėkmingai. Manyčiau, kai kam ir čia tie integraciniai procesai nepatinka, kai kas labiau norėtų atskirti rusus nuo lietuvių. Bet patys klaipėdiečiai iš to nedaro problemos“, – įsitikinęs uostamiesčio universiteto istorikas V.Vareikis.

Referendumas skaičiais

Latvijos Respublikoje gyvena apie 2 mln. žmonių, maždaug trečdalis – rusakalbiai.

Referendume dalyvavo 1 mln. 92 tūkst. piliečių.

Tai yra 66,34 proc. balsavimo teisę turinčių Latvijos piliečių.

Rygoje balsavo 72,56 proc. balsuoti galėjusių asmenų.

75 proc. balsavusiųjų referendume pasisakė prieš antrąją rusų valstybinę kalbą, 25 proc. dvikalbystės nuostatai pritarė.

Kad referendumas pavyktų, už pataisas turėjo balsuoti 771 tūkst. žmonių – pusė visų balsavimo teisę turinčių Latvijos piliečių.

1 202 biuleteniai buvo sugadinti. Net jeigu visi likę balsai būtų už dvikalbystę, to nepakaktų permainų šalininkų pergalei.

Referendumas Latvijai kainavo apie 10 mln. litų.