Klaipėdietis Leonas Makūnas jau aštuntus metus vadovauja bendrovei „Klaipėdos vanduo“. Uostamiestyje dirba ir gyvena jau beveik keturis dešimtmečius. Kaip pats pasakoja, dėl paskyrimo dirbti Klaipėdoje buvo konkurencija. Čia pirmąkart atvyko savo paties sulopyta valtimi, upėmis įveikęs 250 km. Ir tai ne vienintelė avantiūra – L.Makūnas savo balkono daugiabutyje buvo įkurdinęs bites.

Valtimi su trimis merginomis

– Ar esate senas klaipėdietis?

– Klaipėdietis jau 37-erius metus, tačiau gimęs Zapyškyje, ant Nemuno kranto. Prisiminus senąjį Klaipėdos pavadinimą Memel, kuris reiškia Nemuną, galima sakyti, kad gimiau prie Klaipėdos. Zapyškis žinomas miestelis Lietuvoje su garsia gotikine bažnyčia.

– Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Baigiau Kauno politechnikos institutą. Tais laikais buvo paskyrimai į darbą. Dėl Klaipėdos konkuravome dviese, aš laimėjau. Pati pirmoji kelionė į čia taip pat buvo labai netradicinė. Atplaukiau valtimi. 1975 m. liepos vidury susikniedijau valtį, įsisodinau žmoną, seserį, žmonos draugę ir leidomės Nemunu žemyn, po to – Minijos upe, Vilhelmo kanalu atplaukėme iki Klaipėdos trečiosios vandenvietės, toliau kanalas buvo užtvertas. Valtį prišvartavau prie krantinės ir, simboliška, kad po kelių dešimtmečių atėjau dirbti į „Klaipėdos vandenį“.

– Kiek laiko plaukėte?

– Iki Klaipėdos nuo Zapyškio Nemunu – apie 250 km, kreiserinis valties greitis apie 30 km/val., tai turėjome plaukti apie 8 val., bet kai pamatydavome piliakalnį, valtį tempdavome ant kranto, užlipdavome pažiūrėti. Taigi kelionė truko apie dvi paras.

– Ar dar kartą plaukėte tuo pačiu maršrutu?

– Ne, nors vis svajoju plaukti. Tą kelionę mes esame kartoję automobiliais. Norėdami parodyti anūkams, kas ten yra įžymaus ir gražaus, bet, žinoma, važiuojant automobiliu ne taip gražu, kaip plaukiant.

– Kaip pasirodė tos pačios vietos po daugybės metų, kas pasikeitė?

– Pasikeitė ir į gerąją pusę. Veliuonos piliakalnio laipteliai padirbdinti kur kas geresni, nei buvo kadais, Raudonės pilyje yra mokykla, bet ten įleidžia į bokštą, vaikai pardavinėja molines lenteles su pilies atvaizdu. Na, o Vitėnų pilis, kuri mano vaikystės laikais buvo apgriuvusi, dabar restauruota. Sakyčiau, paveldas prižiūrėtas.

Elektriniai prietaisai žūklei

– Kokia jūsų pirmoji darbovietė?

– Oficialus pavadinimas – Pramoninės žūklės eksperimentinio konstravimo biuro Klaipėdos filialas. Paprastai kalbant, tai – elektros žūklės laboratorija, kuri buvo šalia Jūrų muziejaus, dabar ten yra Baltijos žuvų išteklių tyrimų laboratorija. Darbas buvo labai įdomus.

– Tai ką jūs veikėte įmonėje tokiu keistu pavadinimu?

– Ten buvo kuriami elektros žūklės prietaisai. Tuo laiku buvo mažo galingumo žvejybos laivai ir, kai jie vilkdavo tralą, žuvys, pakliuvusios į tralo žiotis, plaukdavo kartu su tralu. Echolotai rodo, kad po laivu yra žuvų, vadinasi, tralas bus pilnas. Tačiau kai tralą pradeda traukti į laivą, laivo greitis sumažėja, žuvys išplaukia iš tralo ir jį ištraukia tuščią. Tai inžinieriai sugalvojo pastatyti elektrodus prie tralo žiočių ir per juos paleisti elektros impulsus, kurie apsvaigintų žuvis, kad jos nebegalėtų pasprukti. Tokius prietaisus ir gaminome. Tyrinėjome, kaip žuvis veikia elektros srovė. Pasiekdavome anodinį efektą, žuvys plaukdavo prie teigiamo elektrodo. Remiantis šia idėja, pradėti gaminti brakonierių žūklės prietaisai. Pirmieji buvo kaip tik pagaminti toje mano darbovietėje.

– Ne specialistui net sunku įsivaizduoti, kiek visokių gudrybių reikia, norint suginti žuvis į tralą.

– Tralų elektrifikavimas vis dėlto nebuvo labai efektyvus. Ilgainiui buvo pradėti statyti didesni žvejybos laivai. Jie tralą traukdavo plaukdami dideliu greičiu ir jiems elektros poreikis tapo nebeaktualus. Žuvys nesugebėdavo ištrūkti iš tralo, nes jis buvo tempiamas greičiau nei jos plaukdavo. Taip jūrinė elektros žūklė užgeso.

– Kai jūs dirbote Pramoninės žūklės eksperimentinio konstravimo biuro filiale, pradėjo statyti ir Lietuvos jūrų muziejų?

– Kaip tik kitais metais pradėjo statyti. Netikėjome, kad muziejus taps toks populiarus. Tai tikrai buvo labai sėkminga avantiūra. Reikia pasidžiaugti, kad tuomečiai Klaipėdos vadovai tai sugalvojo ir įgyvendino.

Rūpestis dėl vandens

– Kiek laiko dirbate įmonėje „Klaipėdos vanduo“?

– Septynerius su puse metų.

– Prieš gerą dešimtmetį visuomenėje dar kildavo ginčų dėl Trečiosios vandenvietės vandens kokybės. Kas per tą laiką pasikeitė?

– Trečiosios vandenvietės vanduo yra problemiškas. Galima sakyti, kad Minijos vanduo atiteka Vilhelmo kanalu, bet iš tikrųjų tas kanalas driekiasi per pelkes, infiltruojasi į kanalą ir užteršia jį pelkių organiniais junginiais. Prieš septynerius metus buvo įdiegta nauja vandens valymo sistema, ir vanduo tapo švarus, o iki tol gyventojų namus jis pasiekdavo geltonas, nes būdavo išfiltruojamas tik per gruntą ir dezinfekuojamas chloru, nes tai paviršinis vanduo. Atvirai buvo kalbama, kad dezinfekuoti reikia, bet dezinfekavimas yra pavojingas, nes tame vandenyje yra per daug teršalų. Dabar, kai yra atliekamas cheminis valymas, tų kenksmingų junginių jau nebėra. Bet cheminis valymas reikalauja labai daug dėmesio, jei sugestų koks dozatorius, vanduo jau būtų nekokybiškas.

– Vadinasi, vandenvietė – labai svarbus strateginis objektas. Piktavaliai gali jį panaudoti ir negeriems tikslams.

– Taip, toks pavojus yra. Tačiau saugumas užtikrinamas, mūsų darbuotojai nuolat kontroliuoja kanalo vandenį, kokių jame yra teršalų, kai vandenį išsiurbiame iš infiltracinių laukų, jo kokybė taip pat yra tikrinama. Tikrinama ir po visų cheminių valymo procedūrų. Nuolat matuojamas vandens laidumas, jei jis padidėja, vadinasi, atsirado kažkokių teršalų. Tada ieškome, kas gi ten atsirado.

– Bet juk tarybiniais laikais nebuvo tokios valymo sistemos, o žmonės gėrė tą patį Trečiosios vandenvietės vandenį?

– Jau tarybiniais laikais buvo suprasta, kad šitas vanduo yra nesaugus, buvo ieškoma būdų, kaip jį išvalyti. Turime net tų laikų mokslinę studiją. Buvo numatyta atvesti vamzdžiu Minijos vandenį tiesiai į vandenvietę, nes Minijos vanduo yra gerokai saugesnis ir švaresnis nei Vilhelmo kanalo.

Bitynas daugiabučio balkone

– Esate bitininkas. Kaip susidomėjote tuo ir ar bitininkyste įmanoma verstis mieste?

– Mūsų šeimoje niekada bičių nebuvo, bet mano vyriausioji sesuo netoli Ariogalos dirbo mokytoja ir gyveno pas tokį žmogų, kuris augino bites. Jis jai padovanojo bičių avilį. Ji parsivežė tą avilį į Zapyškį. Tuo metu aš buvau vyriausias vyras šeimoje, tad ėmiausi prižiūrėti bites. Taip ir prasidėjo – nuo vieno avilio. Kai po instituto atvykau į Klaipėdą, kurį laiką bites prižiūrėdavau tik nuvažiavęs į Zapyškį, paskui gavau sodą Dituvoje ir bites perkėliau tenai. Paskui kraustėmės iš Dituvos į Klaipėdą, iš Klaipėdos – į Skinijos sodų bendriją.

– O Klaipėdoje kur laikėte bites?

– Gyvenau tada dar Sportininkų gatvėje. Mano bendradarbis iš „Sirijaus“ gamyklos gyveno prie pat stadiono, tai bites laikiau pas jį. Bet paskui įsivėliau į avantiūrą. Buvau pasigaminęs lengvus daugiaaukščius avilius, atsivežiau į balkoną, bitės iš balkono skraidė į parką ir rinko liepų medų.

– O kaimynai nepastebėjo?

– Iš pradžių nepastebėjo. Bet, kai išsukau medų, ten pat ir palikau meduotas vaško plokšteles, kad bitės išlaižytų, tai jau kaimynai pamatė ir liepė išsikraustyti.

– Ar tikrai bičių produktai yra labai maistingi?

– Medus padeda sužadinti jėgas, suteikia energijos, žiedadulkės sustiprina imunitetą. Raugintos žiedadulkės – bičių duona, biologiškai dar aktyvesnės, bičių pikis dezinfekuojamai, gydomai veikia. Naudojamas odos ligoms gydyti bičių pienelis, bičių nuodai tinka įvairioms ligoms gydyti. Dar labai teigiamai veikia avilio kvapas, kuriame maišosi žiedadulkių, medaus kvapai. Bičių produktai gal ir ne panacėja, bet tikrai labai naudingi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1953 m. gegužės 26 d. Zapyškyje (Kauno r.).

Mokėsi Zapyškio aštuonmetėje mokykloje.

Nuo devintos klasės mokėsi Kauno 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

Po to studijos Kauno politechnikos institute Automatikos fakultete, pramoninės elektronikos specialybė.

Darbas pramoninės žūklės laboratorijoje, Klaipėdos 1-ojoje transporto įmonėje, tarnyba Tarybinėje armijoje Palangos radiolokacinės stoties viršininku, darbas „Sirijaus“ gamykloje, Vakarų pramonės ir finansų korporacijoje, bendrovėje „Klaipėdos mediena“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje, įmonėje „Klaipėdos vanduo“.

Žmona Liudmila, du sūnūs, keturi anūkai.