Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius V. Senčila - aistringas žmogus

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas.

Po oficialia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus Viktoro Senčilos uniforma slepiasi kolekcionierius, roko muzikos gerbėjas ir motociklų mėgėjas. Vadovaudamasis teorija, kad pirmąją gyvenimo dalį reikia mokytis, antrąją – keliauti, o trečiąją – mokyti kitus, vyras tikina, jog planą įgyvendinti jam pavyko visai neblogai.

Paskatino tėvo pavyzdys

– Kada jus pašaukė jūra?

– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, jūrininkų šeimoje. Tėvas 12 metų aktyviai plaukiojo į jūrą, o baigęs karjerą laivuose dirbo Klaipėdos okeaninės žvejybos laivyno bazėje. Matyt, vyriškas pavyzdys ir aplinka padarė savo. Klaipėda – ypatingas miestas, todėl noras gyvenimą susieti su laivais nieko nestebino. Nuolat aplink save mačiau jūrą, laivus ir jūrininkus. Dar mokykloje pasukti jūros link iš dešimties bendraklasių vaikinų nusprendė net 8. Tokie jaunimo pasirinkimai būdavo natūralūs. Klaipėdoje matydavome paradus, dalyvaudavome Žvejo dienose, – visas miestas alsavo jūros dvasia.

– Ar romantiška tada atrodė jūreivio specialybė?

– Jūrininko darbas visais laikais siejosi su tam tikra romantika. Pats buvimas laive yra kitoks nei sausumoje. Visiškai kitu kampu matai vandenyną, gamtą, dangų ar žvaigždes. Tačiau mano ir draugų sumetimai buvo kiek kitokie. Mes matėme galimybę įgyti profesiją, kuri suteikdavo garantuotą darbą ir atlyginimą. Be to, kadangi gyvenome santvarkoje, kuri neleido laisvai keliauti, galimybė pamatyti pasaulį labai viliojo. Gal tame ir matėme dalelę romantikos, tačiau kur jos nėra? Ir žvejojant ar grybaujant galima ją patirti.

Siekė iššūkių

– Kaip prasidėjo jūsų karjera?

– Būdamas 16 metų Klaipėdoje baigiau mokyklą ir išvykau į Kaliningrado aukštąją inžinerinės jūreivystės mokyklą. 21 metų jau buvau inžinierius, rankose turintis raudoną diplomą. Kadangi aukšti pasiekimai leido rinktis, kur dirbti, grįžau į Klaipėdą. Čia refrižeratorių laivyno bazėje buvau mechanikas. Tada ir prasidėjo reisai į jūrą. Mechaniku laive dirbau ir nemažą pasaulio dalį išmaišiau per ketverius metus. Vėliau atėjo natūralus noras išbandyti ką nors naujo. Pasitaikė galimybė įgyti daktaro laipsnį, todėl mokslo aukštumų siekiau Leningrade.

– Nenorėjote tęsti aktyvaus plaukiojimo?

– Žinoma, kad norėjau. Paradoksali situacija: kai esi jūroje, nori į sausumą, o grįžus į ją vėl traukia laivai. Tačiau supratau, kad manęs laukia didesni iššūkiai, nes tuo metu viskas atrodė labai aišku. Mokytis dieninėse aspirantūros studijose tuomečiame Leningrade buvo sunkiau nei dirbti laive.

– Vyrauja nuomonė, kad jūrininkas – titulas visam gyvenimui. Sutinkate su tokiu požiūriu?

– Mano tėvas sakydavo, o ir aš dabar savo studentams kartoju, kad jūra prasideda krante, jame ir baigiasi. Žmogus visada turi pagalvoti, kad kada nors į jo gyvenimą ateis pokyčiai: šeima, sėslumo noras. Turbūt lieka jūroje įgyti charakterio bruožai, trauka šiai profesijai ir nostalgija.

Plaukiotų ir toliau

– Kur teko pabuvoti per tuos ketverius metus?

– Galimybė keliauti į svečias šalis lėktuvais tuo metu buvo ribota. Na, nebent diplomatai galėjo naudotis tokia privilegija. Būtent mes turėjome galimybę užsienyje pamatyti tada egzotiškai atrodžiusias mašinas, pirkti kramtomąją gumą. Aplankiau ne vieną Pietų ir Centrinės Amerikos šalį, Panamos kanalą, Kubą, Afriką, daugybę Europos uostų. Juokaudamas sakau, kad dabar kelialapiai į Afriką – vieni brangiausių, o seniau jūrininkas pasijausdavo lyg nubaustas, kai jį išsiųsdavo į Juodąjį žemyną.

– Žmona lengvai išleisdavo į reisus?

– Su žmona esu išsiskyręs dveji metai. O susituokėme jau tada, kai nebeplaukiojau, todėl jai neteko patirti, ką reiškia gyvenimas su tikru jūrininku. Turiu ir du vaikus. Dukra Suomijoje tęsia mikrobiologijos doktorantūros studijas, o sūnus nusprendė sekti mano pėdomis. Michailo mama ir senelė priešinosi vaiko pasirinkimui. Kurį laiką jis dar studijavo kitą specialybę, tačiau vėliau baigė mokslus Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Dabar jis – šturmanas.

– Darbas laive per daugelį metų pasikeitė. Žvelgiant į praeitį, ar savo gyvenime ką nors būtumėte daręs kitaip?

– Matydamas savo sūnų ir dabartines galimybes darbuotis didžiausiose pasaulio kompanijose, turbūt nebūčiau varginęsis aspirantūros studijomis. Žinoma, jei šių dienų sąlygos persikeltų į anas dienas. Dabar reisai gerokai trumpesni, uždirbami pinigai – didesni, sąlygos – geresnės. Net maitinimasis tapo kokybiškas. Pastaruoju metu vienintelis jūreivio pavojus laive – nepriaugti svorio. Nepasikeitė tik milžiniška atsakomybė ir intensyvumas darbe.

Sieloje – rokeris

– Ar seniai domitės sunkiąja muzika?

– Dar nuo mokyklos suolo. Roko muzikos kryptys ir stiliai formavosi 1970 m. Mokyklą aš baigiau 1975 m., todėl tuo metu visi gyvenome noru pažinti tai, kas sunkiai pasiekiama. Su bendraklasiais turėjome sukūrę grupę, kurioje grojau būgnais. Iš magnetofono leisdavome muziką, bandydavome nusirašyti angliškus žodžius, nors kalbą supratome silpnai. Dabar savo kolekcijoje galiu suskaičiuoti per tūkstantį kompaktinių plokštelių su įvairių roko stiliaus grupių albumais. Turiu gerą aparatūrą, kurią ilgus metus rinkau.

– Turbūt jus galima pavadinti melomanu?

– Veikiau audiofilu. Man labai svarbi aukštos kokybės technika ir švarus garsas, o ne įrašų kiekis. Melomanas akcentuoja pačią muziką ir iš jos gaunamą malonumą, o man svarbi aparatūra ir garsas.

– Ar plaukiodamas parsiveždavote įrašų, kurių Lietuvoje gauti būdavo itin sunku? O gal į kurių nors dievaičių koncertą yra pasisekę patekti?

– Pasirodymų anuomet neteko matyti. Tačiau prieš kelerius metus Varšuvoje vykęs mano mėgstamos grupės AC/DC koncertas paliko neišdildomų įspūdžių. Įsivaizduokite 160 tūkst. žmonių minią. Tai – lyg visa Klaipėda būtų susirinkusi vienoje vietoje. O ką jau kalbėti apie garso kokybę. Garso inžinieriams iš aukso reikia išlieti paminklus. Tame koncerte buvau su savo sūnumi. Netikėtai sutikau vieną iš savo buvusių studentų. Stebėdamasis jis pasiteiravo, ką aš čia darau. Paklausiau, kelintais metais vaikinas gimė. Šis atsakė, jog 1985-aisiais. Auklėtiniui teko paaiškinti, kad dar 1983 m. iš manęs tarybiniai muitininkai konfiskavo AC/DC plokštelę, kurią norėjau parsivežti į Lietuvą. Juokaudamas sakau, kad kartais jaunas žmogus jaučiasi kaip Jėzus Kristus, nuo kurio gimimo skaičiuojami metai ir istorija.
Važinėja motociklu

– Gal, be pomėgio roko muzikai, degate dar kokia nors aistra?

– Visai neseniai vėl ir naujo atradau motociklus. Seniau važinėjau, tačiau ilgus metus buvau pamiršęs šį užsiėmimą. Dabar turiu du labiau miestui skirtus plieninius žirgus – "Hondą" ir "Kawasaki". Tai seni, maždaug 30 metų, tačiau geros būklės motociklai. Jais į ilgesnes išvykas nesusiruošiu, tačiau po Lietuvą pavažinėju. Jokiam baikerių klubui nepriklausau, keliauju savo malonumui, o dar didesnį "kaifą" jaučiu blizgindamas motociklus.

– Esate atsakingas vairuotojas?

– Taip. Važiuoti reikia kultūringai. Manau, kad mūsų mieste landžioti tarp mašinų nėra prasmės. Maskvoje ir Niujorke, darydamas piruetus tarp transporto priemonių, gal ir gali sutaupyti laiko, kai eilės kelyje siekia keliasdešimt kilometrų. Man tokie veiksmai Lietuvoje siejasi su smulkiu chuliganizmu.

– Roko muzika, motociklai – maišto ir laisvės ženklai. Ar tiesa, kad po oficialia apranga slepiasi žmogus su polėkiu?

– Atsakyti į šį klausimą reikštų vertinti save. Tačiau prie ekstremalų savęs tikrai nepriskiriu. Manau, yra gerokai pavojingesnių užsiėmimų nei važinėjimasis motociklu. Viskam tiesiog reikia pasiruošimo ir galvos.

Aistra kolekcionuoti

– Kuo dar domitės?

– Vaikštau į sporto salę, nes amžius jau verčia pagalvoti apie svorį ir sveikatą. Labai daug skaitau. Pastebėjau, kad daugybė jaunimo dabar nebepaima knygos į rankas. O skaityti reikia. Esu kolekcionavęs durklus, senovinius, dar iki Pirmojo pasaulinio karo išleistus, atvirukus, paveikslus, susijusius su Klaipėdos ir jūrine tematika. Labai mėgstu istoriją.

– Jūreivio specialybė neretai apipinta mitais, legendomis. Sklando kalbos ir apie įvairius prietarus. Kaipgi vis dėlto yra dėl moters denyje?

– Tai labai pasenęs dalykas, kuris apskritai nėra teisingas. Vienoje knygoje skaičiau apie banginių gaudytojus. Jūreiviai išsiruošdavo į 2–3 metų keliones, kurių metu tekdavo plaukioti tol, kol triumai būdavo užpildyti banginių taukų atsargomis. Laive būdavo ne tik moterys, bet ir darželiai vaikams. Jūrininkas privalo turėti didelę širdį ir galvą ant pečių. Ir jokia moteris jam netrukdys. Švedijos kariniame laivyne ir vyrai, ir moterys tarnauja vienodomis sąlygomis. Net dušai ir kajutės jiems tie patys. Įstojęs ten turi pamiršti apie savo lytį.

Direktoriai nesensta

– Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai suėjo 65-eri, o kiek įstaigai vadovaujate jūs?

– Jau 20 metų. Per ilgą gyvavimą keitėsi mokyklos statusas, pavadinimai. Nepaisant to, kad vadovu dirbu jau 20 metų, netrukus baigsis tik pirmoji mano kadencija. Prieš penkerius metus buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjau. Lietuvoje vyrauja įdomus požiūris: jei įstaigai vadovauji ilgai, laikas pradėti galvoti apie rotaciją. Bendraudamas su kolegomis iš Vakarų Europos pamačiau kitą požiūrį. Jie su pasididžiavimu pateikia faktą, jog turi net 20 metų vadovavimo patirtį. Žiūrėdamas į bendraminčius, kurie taip pat administravo šią įstaigą ir toliau joje dirba, galiu pasakyti, kad direktoriai nesensta.

– Ar dar dėstote jaunimui?

– Labai nedaug, nes dirbant administracinį darbą lieka mažai laiko. Kiekviena paskaita – lyg išėjimas į sceną. O tam reikia ruoštis. Tačiau su studentais dirbti būtina. Kaip kitaip sužinosi, ką galvoja jaunimas ir kokiu oru jis kvėpuoja.

Vizitinė kortelė
Gimė 1958 m. rugpjūčio 28 d. Klaipėdoje.
1975 m. baigė mokyklą uostamiestyje.
1980 m. Kaliningrado aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje įgijo inžinieriaus-laivų mechaniko kvalifikaciją.
1980–1984 m. Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazėje dirbo mechaniku.
1987 m. Centriniame dyzelių mokslinių tyrimų institute tuometiniame Leningrade apsigynė technikos mokslų daktaro laipsnį.
Nuo 1993 m. iki dabar yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius.
Išsituokęs, turi dukrą Aną ir sūnų Michailą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

kpt.

kpt. portretas
Puikus mokyklos vadovas. Sekmes darbuose ir asmeniniame gyvenime.

Mano mano komentaras

Mano mano komentaras portretas
Geras žmogus. Man patinka. Tik su savo aistringumu važiuoja antri metai po skyrybų, penki metai ir prieš skyrybas fantominiu keliu. Visi laukiam ant ponios direktorienės piršto ištikimybės priesaikos žiedo. Kalbos kalbomis antys tai skraido
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Palangos bažnyčią atakavo bitės
    Palangos bažnyčią atakavo bitės

    Dievo ir ugniagesių pagalbos trečiadienį teko šauktis Palangos bažnyčios tikintiesiems. Šventosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pastogėje lizdą ėmė sukti bičių spiečius. ...

  • Tendencinga informacija apie „Klasco” dvelkia užsakymais
    Tendencinga informacija apie „Klasco” dvelkia užsakymais

    Pastaruoju metu iš visuomenės informavimo priemonių sklindanti informacija apie AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) krovos neva keliamą pavojų aplinkai grindžiama interpretacijomis, asmenine atskirų asmenų nuomone, o ne objektyviai...

    9
  • Po kaimynų remonto skilo sienos?
    Po kaimynų remonto skilo sienos?

    Klaipėdietė Svetlana L. neslepia apmaudo, kad, anot jos, po viršuje, taip pat ir apačioje gyvenančių kaimynų butų remonto jos namuose ne tik nubyrėjo virtuvės plytelės, bet ir vonioje bei tualete skilo sienos. Kaimynai su moterimi nedaugžod...

    10
  • Klaipėdietiški Baltijos kelio atgarsiai
    Klaipėdietiški Baltijos kelio atgarsiai

    Minint Baltijos kelio 30-metį Klaipėdoje po atviru dangumi atidaryta fotografijų paroda, kurią penktadienį smalsiai apžiūrinėja ne tik patys klaipėdiečiai, bet ir užsienio turistai. ...

    1
  • Karo laivai bendrų mokymų metu jūroje paminėjo Baltijos kelio 30-metį
    Karo laivai bendrų mokymų metu jūroje paminėjo Baltijos kelio 30-metį

    Rugpjūčio 18-22 d. Baltijos jūroje Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje vyko kasmetinės Baltijos šalių karo laivų eskadros BALTRON pratybos SQUADEX 19/2 ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų Karo laivų flot...

    1
  • Statybininkų prospektu sunkvežimiai nevažiuos
    Statybininkų prospektu sunkvežimiai nevažiuos

    Pietinės miesto dalies gyventojai atsikvėps lengviau – nuo šiol Statybininkų prospektu tiek naktį, tiek dieną sunkiasvorio transporto eismas yra draudžiamas. ...

    31
  • Klaipėdos simbolis: Baltijos tautų burės ir būgnų žinia pasauliui
    Klaipėdos simbolis: Baltijos tautų burės ir būgnų žinia pasauliui

    Penktadienio vakarą, minint Baltijos kelio 30-metį, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų spalvomis dekoruotas bures išskleis Klaipėdos simbolis „Meridianas". ...

  • Klaipėdoje – diskusija apie studentų psichinę būklę
    Klaipėdoje – diskusija apie studentų psichinę būklę

    Penktadienį Klaipėdos universitete prasideda Lietuvos studentų sąjungos (LSS) asamblėja, per ją bus paminėtas Baltijos kelio 30-metis ir aptarta psichinė studentų būklė akademinėje aplinkoje. ...

    2
  • Klaipėdos rajone lankėsi Seimo pirmininkas
    Klaipėdos rajone lankėsi Seimo pirmininkas

    Trečiadienį Klaipėdos rajone lankėsi Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Jis vizitą pradėjo Klaipėdos rajono savivaldybėje, kur jį sutiko meras Bronius Markauskas, mero pavaduotojos Audronė Balnionienė ir Violeta Riaukienė,...

    7
  • Klaipėda tvarkosi: kelininkai įsisuko ir Šilutės plente
    Klaipėda tvarkosi: kelininkai įsisuko ir Šilutės plente

    Šilutės plente bus tiesiama nauja ištisinė asfalto danga, tvarkomi šaligatviai. Šiuo metu važiuojamoji kelio dalis yra nugremžta statybininkų. ...

    7
Daugiau straipsnių