Žmonės nenori nemalonumų

– Prieš tris dešimtmečius pirmąkart prisiekė Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Ar galėjote patikėti, kad jo valdymas taip ilgai užsitęs?

– Tikrai ne. Atrodė, kad baltarusių visuomenė greitai susigaudys, kas yra kas, ir nustums šitą asmenį į politinį užribį. Bet atsitiko priešingai. Kodėl, sunku vertinti. Reikėtų įsigilinti į pačių baltarusių poziciją, kodėl taip nutiko, bet kadangi aš Baltarusijoje jau labai daug metų nesilankiau, išsamiau paaiškinti negalėčiau. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad tokia politinė situacija ten taip ilgai užtruks.

– Jūsų manymu, kodėl Lietuvoje (neišskiriant nė Klaipėdos) gyvenančių baltarusių pozicija gana pasyvi, kalbant apie situaciją jų istorinėje tėvynėje?

– Jie yra ES šalies – Lietuvos – piliečiai. Manyčiau, didžiąją jų dalį gyvenimas Lietuvoje, demokratinėje valstybėje, tenkina ir jie nenori niekur kištis. Be to, kai kurie turi giminaičių Baltarusijoje ir turbūt savo artimiesiems nenori pridaryti nemalonumų, jei informacija apie jų pilietinę poziciją pasiektų režimo tarnybas.

– Kokias kitų Klaipėdoje gyvenančių tautinių bendruomenių atstovų nuotaikas pastebite toliau stiprėjant Baltarusijos režimui ir trečius metus vykstant Rusijos invazijai Ukrainoje?

– Nedalyvauju tautinių organizacijų veikloje, bet dirbu Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, kur gana daug rusakalbių studentų. Norėčiau akcentuoti, kad kokios nors įtampos, nepaisant karo, nematau. Anksčiau Lietuvos Vyriausybė priėmė teisingą sprendimą, kalbu apie Pilietybės įstatymą. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, visi, kas tik norėjo, gavo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pas mus studijuojantys rusakalbiai jaunuoliai puikiausiai kalba lietuviškai, angliškai. Jie tikrai nėra nuskriausti. Pažiūrėjus Lietuvos, ne tik Klaipėdos, mastu, valstybinėse institucijose dirba gana daug žmonių, kurių pavardės nelietuviškos. Jie praėjo tam tikrą atranką, vadinasi, diskriminacijos tautiniu atžvilgiu nebuvo. Gal vyresnio amžiaus žmonės turi kažkokių nuogąstavimų tautiniu požiūriu, bet dėl jaunimo esu tikras, kad Lietuva šia prasme jų nenuskriaudė.

Pastebėjimas: Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai vadovaujantis V. Stankevičius atkreipė dėmesį, kad rusakalbiai studentai neturi jokio pagrindo jaustis ignoruojami tautiniu atžvilgiu. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Apie prognozuojamą kaimyną

– Grįžtant prie Baltarusijos temos, prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo metu A. Lukašenka buvo atvykęs oficialaus vizito į Lietuvą. Tada jūs buvote aktyvus politikoje. Ar tas mėginimas užmegzti glaudesnius santykius turėjo perspektyvą?

– Prisimenu šį susitikimą. Tačiau norėčiau pabrėžti, jog Lietuva visada dėjo pastangas, kad su Baltarusija mus sietų geri kaimyniniai santykiai, kad tai būtų prognozuojama kaimynė. Todėl tas vizitas tuo metu nenustebino. Ir aš pats kažkada važiavau į Baltarusiją kaip Europos Tarybos parlamentaras. Buvau Baltarusijos parlamente, sakiau ten kalbą. Bet vėlgi, nemanau, kad aš ar kiti mūsų valstybės pareigūnai padarė kažkokių klaidų. Darėme viską, kad santykiai su Baltarusija būtų kaimyniški. Niekada nespaudėme, kad Baltarusija šlietųsi prie ES ar NATO. Tiesiog norėjome, kad ši šalis būtų prognozuojama kaimynė, ko dabar nėra. Tačiau turime su ja bendrą sieną ir už savo valstybę jaučiame atsakomybę, todėl per tuos metus buvo visokių bandymų iš mūsų pusės gerinti santykius, bet, deja, progreso nepasiekėme. Šiandien Baltarusija yra viena stipriausių Rusijos sąjungininkų.

– Jūs pats esate gimęs Krėvoje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kada pastarąjį kartą lankėtės gimtinėje?

– Senokai, būtent tada, kaip minėjau, vykau, kaip parlamentaras, Lietuvos Respublikos delegacijos narys Europos Taryboje. Kaip tik tada Baltarusijoje svarstė, kad reikėtų panaikinti mirties bausmę. Atvykau tada į Baltarusijos parlamentą pasveikinti juos su tokiu sprendimu, tokiu demokratiniu žingsniu. Bet tai buvo labai seniai, prieš daugiau nei 16 metų.

Kažkokios naujos valstybės sukūrimo idėjų tuomet net negirdėjau, manau, kad dar mažiau tai įmanoma yra dabar.

– Kaip manote, jei staiga neliktų A. Lukašenkos, ar Baltarusija pasuktų demokratiniu keliu?

– Sunku pasakyti, tačiau Baltarusija vis dėlto yra ne Rusija. Kokia bebūtų stipri integracija į didžiąją kaimynę, Baltarusijoje yra atskira kalba, atskira kultūra. Manau, ilgainiui demokratinis kelias Baltarusijai visiškai įmanomas. Tačiau bent jau artimiausiu laiku tam žingsniui labai trukdo karas, nes valstybė prisijungė prie Rusijos ir faktiškai ten galioja tos pačios nuostatos tiek Ukrainos, tiek Vakarų atžvilgiu. Labai norėčiau tikėti, kad ilgainiui viskas pasikeis, kai normalizuosis situacija Ukrainoje. Todėl vis tiek mums reikia dėti pastangas, kontaktuoti su Baltarusijos institucijomis, bandyti jas palenkti į mūsų pusę. Turime tai daryti, nes kas gi tai padarys, jei ne mes? Turiu galvoje ne tik Lietuvą, bet ir visą demokratinį pasaulį. Neturėtume ignoruoti Baltarusijos. Tik dar kartą norėčiau akcentuoti, kad šiandien, kol vyksta kariniai veiksmai Ukrainoje, bet kokius santykius su Baltarusija sunku įsivaizduoti.

Jokios permainos negresia

– Nuo 2009 metų jūs buvote Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade. Dar nebuvo užgrobtas Krymas ir nevyko karas Donbase, o jūs jau kalbėjote, kad tokių blogų ir įtemptų santykių tarp Lietuvos ir Rusijos nebuvo nuo vadinamojo Rugpjūčio pučo. Ar jau tada nujautėte, kad netolimoje ateityje gresia kažkas labai rimta?

– Jau tada buvo matyti, kad santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos aštrėja. Iš Kaliningrado pusės buvo bandymai blokuoti automobilių judėjimą iš Lietuvos. Tačiau per kelias dienas bendromis pastangomis vis pavykdavo visa tai sureguliuoti. Vis dėlto jau tuo metu santykiai nebuvo per geriausi ir jie tik blogėjo. Lietuva jau buvo ES ir NATO narė, judėjome Vakarų link, o Rusija – atvirkščiai, todėl nėra ko stebėtis tais santykiais.

– Užsienyje veikiantys Kalinigrado opozicija prisistatantys veikėjai prabilo apie dar vienos Baltijos valstybės – Kaliningrado Respublikos – įkūrimą. Kaip manote, kiek tai yra realu?

– Praėjo jau dešimt metų po to, kai Kaliningrade baigėsi mano kadencija Lietuvos generaliniame konsulate, ne viską žinau, kas ten vyksta, bet manau, kad šiuo metu ir artimiausiu laiku tai yra nerealu, nes Maskva labai atidžiai stebi situaciją srityje. Nieko naujo nepasakysiu, ši teritorija yra labai militarizuota, tad įsikurti kažkokiai atskirai valstybei toje teritorijoje, mano manymu, yra absoliučiai neįmanoma. Dar kai buvau Lietuvos generaliniu konsulu Kaliningrade, labai aiškiai mačiau tik tai, kad Maskva stengėsi Kaliningrado srities ūkį palaikyti panašiame ekonominiame lygyje, koks yra kaimyninėje Lietuvoje ir Lenkijoje, kad neatsirastų separatizmo apraiškų. O kažkokios naujos valstybės sukūrimo idėjų tuomet net negirdėjau, manau, kad dar mažiau tai įmanoma yra dabar, kai Rusija tokiu plačiu frontu kariauja Ukrainoje. Galiu tik nuspėti, kiek kaliningradiečių yra įtraukta į tą karą.

– Bet juk iki karo Ukrainoje pradžios kaliningradiečiai tam tikra prasme buvo labiau privilegijuoti nei kiti Rusijos gyventojai?

– Dar ne taip seniai jie turėjo savotišką privilegiją labai lengvai aplankyti Lietuvą, Lenkiją ir Vokietiją. Buvo jiems palengvintas vizų režimas. Bet teigti, kad jie buvo nepatenkinti Rusijos tvarka, negalėčiau. Nes Maskva sritį gana gerai dotavo, kad išlaikytų panašų ekonomikos lygį su kaimyninėmis šalimis. Todėl, pasikartosiu, separatizmo apraiškų aš nemačiau.

Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.