Valdžia ketino remti
1930 m. vasario 27 d. Kaune įvyko pirmasis organizacinis komiteto pasitarimas Lietuvos prekybiniam laivynui steigti. Jame patvirtinta Lietuvos Susisiekimo ir Finansų ministerijų pozicija remti prekybos laivyno steigimą.
Jau ir iki tol Lietuvoje buvo privačių bendrovių bandymų steigti laivybos kompanijas. Jos patyrė nesėkmes. Steigėjai neturėjo laivyno naudojimo patirties. Jie, susidūrę su kitų šalių laivų konkurencija, palūždavo. Rimta nesėkmių priežastis buvo tai, kad privataus laivyno steigimo nepalaikydavo tuometinė Vyriausybė.
1930 m. spręsti klausimą dėl Lietuvos laivyno steigimo jau buvo bandoma racionaliau suvokus, kad, be valdžios palaikymo ir aiškaus plano, įkurti laivyną neįmanoma.
Buvo numatyta, kad didžiausių to meto Lietuvos organizacijų „Lietūkis“ (daugiausia importavo trąšas, cukrų, cementą, druską, anglis) ir „Pienocentras“ atstovai parengs analizę ir pranešimus apie šalies eksportą, gabenimą laivais, laivyno finansavimo ir organizavimo niuansus.
Su laivyba susijusi bendrovė „Sandėlis“, kuriai atstovavo Martynas Reišys, turėjo analizuoti importo galimybes ir laivybą. Iš Lietuvos jūrininkų sąjungos laukta atsakymų apie laivų techninius reikalavimus ir jų eksploatacijos ypatumus.
Tų pačių 1930 m. birželio 4 d. nuspręsta organizuoti laivininkystės bendrovę, kurioje valstybė turėtų ne mažiau kaip 51 proc. akcijų. Pradžioje prekybos laivyno steigimo veiklą buvo nuspręsta patikėti akcinei bendrovei „Maistas“. Paraleliai turėjo kurtis ir atskira laivininkystės bendrovė.
1930 m. lapkritį jau detaliau kalbėta, kiek reikėtų laivų ir kokią produkciją jie gabentų. Pagrindiniai to meto Lietuvos eksporto produktai buvo sviestas, kiauliena (bekonai), grūdai ir kiaušiniai.
Procesas: 50 m ilgio, 542 BRT laivą „Rimfrost“ „Maistas“ iš pradžių nuomojo, o vėliau perpirko iš norvegų, 1936 m. vasarį įregistravo Klaipėdoje ir pavadino „Kretinga“. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Susidūrė lietuvių ir anglų interesai
1930-ieji ir vėlesni metai Lietuvai buvo itin svarbūs. Pradėtas vykdyti tuo metu brangiausias 9 mln. litų pareikalavęs Žiemos uosto rekonstrukcijos projektas, kuris baigtas 1932 m.
Tais pačiais 1932 m. atidaryta ir Telšių–Kretingos geležinkelio linija, kuri visai Lietuvai tapo pagrindiniu transporto koridoriumi į Klaipėdos uostą.
Paraleliai turėjo būti kuriamas ir lietuviškas laivynas. Suburtas Tautinio laivyno komitetas, kurio tikslas – skatinti nacionalinio laivyno steigimą. 1932 m. nuspręsta, kad tokį laivyną pradės kurti AB „Maistas“. Bendrovė supirkdavo bekoninių kiaulių ir paukščių, kurie buvo parduodami gyvi, skersti arba iš jų buvo gaminami mėsos produktai. Klaipėdoje „Maistas“ jau turėjo skerdyklą, buvo pasistatęs mėsos ir sviesto eksporto šaldytuvus. Iš jų prekės buvo kraunamos tiesiai į laivus.
1932 m. kurti laivyną buvo palanku. Dėl pasaulinės krizės daug užsienio kompanijų laivų stovėjo. Buvo siūloma pigiai įsigyti laivų iš Švedijos. Pigiai mainais už maisto produktus Lietuvai statytis laivus siūlė italai.
Kuriant lietuvišką laivyną ne viskas ėjo taip sklandžiai. Vyko Lietuvai nepalankus Anglijos kišimasis į laivyno steigimą. Išgirdusi apie Lietuvos planus kurti savo laivyną, Lietuvos ir Anglijos prekybą aptarnavusi „United Baltic Corporation“ ėmėsi veiksmų užsitikrinti, kad nebūtų pažeisti jos interesai. Ji pasiūlė sudaryti metines prekių transportavimo sutartis su tarifų nuolaidomis. Lietuvos Vyriausybė 1932 m. nusprendė nuo laivų pirkimo susilaikyti. Buvo nurodyta Lietuvos bendrovėms gautų nuolaidų dalimi kaupti lėšas, kurios būtų panaudotos ateityje.
Išsinuomojo laivus iš norvegų
1930–1933 m. planuoto sukurti lietuviško laivyno vizija buvo atidėta keleriems metams, tiksliau iki 1936-ųjų. Per tą laiką vyko įvairios diskusijos dėl laivų pirkimo. Pasitarusi su Jūrininkų sąjungos Klaipėdoje nariais, Susisiekimo ministerija svarstė pirkti pigesnius naudotus laivus.
Pradžioje prekybos laivyno steigimo veiklą nuspręsta patikėti „Maistui“, bet paraleliai turėjo kurtis ir atskira laivininkystės bendrovė.
Bendrovei „Maistas“, kuri daugiausia vykdė eksportą, reikalingiausi buvo laivai-šaldytuvai. Tą norą jai įgyvendinti trukdė ir 1934 m. pasirašyta Lietuvos ir Anglijos prekybos sutartis. Joje buvo įtvirtinta Anglijos kompanijų monopolija gabenti lietuviškas prekes į Angliją.
Tai sukėlė tam tikrą jūrinės visuomenės nepasitenkinimą, nes ji norėjo, kad Lietuva kurtų savo laivyną. Lietuvos valdžios nuostata išliko tokia, kad Lietuva negali ir nenori jūrose konkuruoti su Anglija – ji tuo metu buvo didžiausia pasaulyje jūrinė valstybė su įvairiomis kolonijomis.
Šioje sudėtingoje situacijoje bendrovė „Maistas“ rado išeitį. Ji 1935–1936 m. nusipirko tris laivus-šaldytuvus, kurių jai labiausiai ir reikėjo. Vengiant konflikto su Anglija, „Maisto“ bendrovės laivai produkciją plukdė į Belgijos Antverpeno ir Nyderlandų Roterdamo uostus. Tą lėmė ir faktas, kad Lietuvos santykiai su Vokietija, 1933 m. į valdžią atėjus naciams, blogėjo, taip pat ir dėl Klaipėdos krašto. Vokietija bet kuriuo metu galėjo blokuoti lietuviškų prekių gabenimą sausuma per jos teritoriją.
Bendrovė „Maistas“ dar 1935 m. iš Norvegijos kompanijos „A/S Kjöleskibene“ išsinuomojo du nedidelius, 1920 m. statytus garlaivius-šaldytuvus „Rimfrost“ ir „Barfrost“. Jie iš Grenlandijos gabendavo banginių mėsą, taip pat į Angliją plukdė kiaulieną. Tų pačių metų rugsėjį buvo pasirašyta sutartis dėl šių laivų pirkimo.
„Rimfrost“ pirmuoju šturmanu paskirtas Bronius Krikštopaitis, „Barfrost“ pirmuoju šturmanu – Feliksas Marcinkus. Kapitonas B. Krikštopaitis savo atsiminimuose mini, kad pirmosios išnuomoto „Barfrost“ kelionės su maisto produktais (bekonas, sviestas, sūris, kiaušiniai ir paukštiena) buvo į rytinės Anglijos uostą Halą. Vėliau nusistovėjo „Rimfrost“ ir „Barfrost“ reisai kas dvi savaites į Belgijos Antverpeno ir Olandijos Roterdamo jūrų uostus. Pagal susitarimą ir draudimo sąlygas, laivų pavadinimai, didžioji įgulos dalis ir vėliava pusę metų negalėjo keistis. Pradiniai reisai į Angliją turėjo sukelti anglų nepasitenkinimą, bet juos galėjo užmaskuoti Norvegijos vėliava, tad galbūt laivų perregistravimo procesas iki 1936 m. rudens buvo specialiai vilkinamas.
„Maisto“ laivai tapo įnašu
Pirmuoju tikru Lietuvos jūrų laivu derėtų vadinti 1935 m. gruodžio 16 d. Vokietijoje bendrovės „Maistas“ įsigytą garlaivį „Coldair“. Švedijoje statyto laivo pavadinimas 1936 m. sausį buvo pakeistas į „Maistas“.
Hamburgo uoste laivas buvo pervadintas ir ant laivo bortų atsirado užrašai „Maistas“ ir „Klaipėda“. Su laivo pirkimu susijusius reikalus tvarkė „Lietuvos eksporto“ ir „Maisto“ fabriko Klaipėdoje direktorius Vladas Grudzinskas.
1936 sausio 29 d. „Maistas“ įplaukė į Klaipėdos uostą. Kapitonu buvo paskirtas B. Krikštopaitis, kuris įgulą surinko iš lietuvių ir latvių jūreivių (pirmuoju šturmanu paskirtas K. Daugėla, antruoju šturmanu – A. Šimkus-Šimkevičius).
Taip „Maisto“ bendrovės ir jos personalo pagrindu susiformavo bazė kurtis specializuotai ir didesnes valstybės ūkio pajėgas sujungiančiai jūrų laivininkystės kompanijai.
Vėliau lietuviškais tapo ir „Rimfrost“ bei „Barfrost“, kurie buvo pavadinti „Kretinga“ ir „Utena“.
1936 m. lapkričio 21 d. įkurta laivininkystės ir ekspedicijos akcinė bendrovė „Lietuvos Baltijos Lloydas“, kurios vienu iš steigėjų buvo ir bendrovė „Maistas“. Kuriant šią Lietuvos valstybės kapitalo bendrovę „Maistas“ kaip savo dalį įnešė laivus „Maistas“, „Utena“ ir „Kretinga“.
Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį ”, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.
Naujausi komentarai