Keitė vardą

„Kai nusprendėme išrinkti vardą, buvome tikri, kad čia katė. Pavadinome ją Mona Liza. Po kurio laiko, žiūrime – Jėzau Marija, čia gi ne katė, o katinas! Tai ką dabar daryti? Reikia naują vardą galvoti. Na, jeigu ne Liza, tebūnie Lizarijus“, – juokėsi katino šeimininkas Viačeslav.

Tačiau tikrasis Lizarijaus šeimininkas – jo sūnus Vytautas.

„Turiu du sūnus, vyresnįjį ir jaunėlį. Abu labai myli gyvūnus. Jie prašė, kad nupirktume katiną. Aš buvau prieš. Iškėliau sąlygą, kad jei jau turėsime katiną, tai tik ne Siamo ir ne patelę. Bet vieną rytą žmona su jaunėliu grįžo iš turgaus. Sūnus prasisegė striukę, žiūriu – Siamo kačiukas. Beliko numoti ranka – auginkite“, – prisiminė Viačeslav.

Dokumentuose rašoma, kad Lizarijus gimė 1996-tųjų spalio 29-ąją Mažeikiuose. Šiuo metu jis su Vytauto tėvais gyvena Klaipėdoje.

„Lizarijus visada buvo vikrus, smarkus, mėgo karstytis užuolaidomis. Mėgstamiausia jo žaidimų vieta – naujametinė eglutė. Ypač papuošta“, – juokėsi šeimininkas.

Mėgsta saldumynus

Garbingo amžiaus sulaukęs Lizarijus – tikras smaližius.

„Per sūnaus gimtadienį visi buvome užsiėmę. Jis pasinaudojo tuo, kad niekas į jį nekreipia dėmesio. Užšokęs ant stalo nulaižė visą kremą nuo torto. Smagiai visi prisijuokėme, bet labiausiai džiaugėsi pats Lizarijus“, – prisiminė Viačeslav.

Katinas maistui labai išrankus. Kiaulienos nemėgsta, tačiau ledus laižo su malonumu. Užsimanęs saldumynų, kiša leteną į cukrinę. Žuvį taip pat mėgsta. Tiesa, veterinarai kiek pakoreagavo jo dietą – paskutiniu metu šeimininkai šėrė Lizarijų katėms skirtu ėdalu.

„Kartą žmona supykusi pasakė – iš tavęs, katine, jokios naudos. Lizarijus išėjo į lauką. Vakare girdžiu, žmona šaukia – pasižiūrėk, ką jis atnešė. Atbėgu – žiūriu: katinas žmonai prie kojų didžiausią žiurkę padėjęs. Jei katinas pasidalija savo grobiu, jokiu būdu negalima ant jo pykti. Tad stengėmės kuo ramiau reaguoti – paglostėme, pagyrėme, o žiurkę išmetėme“, – pasakojo katino šeimininkas.

Saugo namus

Nuo Lizarijaus nepasprukdavo nei graužikai, nei kurmiai. Jis vaikydavosi ir kitus katinus.

„Kai persikėlėme į Klaipėdą, kurį laiką mūsų namo kiemas net nebuvo aptvertas. Bet katinas visada tiksliai žinojo namų ribas. Ne tik pats niekur nepabėgo, bet ir kitiems lįsti į savo teritoriją neleido. Pas mus nė karto neužklydo nei vienas katinas“, – teigė Lizarijaus šeimininkas.

Kadangi šeimininkams darbo reikalais teko daug važinėti į kitas šalis, katinas keliaudavo kartu. Gyvūną netruko pamilti ne tik viešbučių darbuotojai, bet ir pasieniečiai.

„Mirkė savo letenas ne tik Baltijos, bet ir Adrijos jūroje. Pirmus kartus pasienyje labai atidžiai apžiūrinėdavo jo dokumentus, įrašus apie skiepus. O vėliau atpažinę, kad čia Lizarijus tik nusišypsodavo ir mostelėdavo – važiuokite“, – prisiminė Viačeslav.

Nemėgsta alkoholio

Nors ir mielas, katinas visada turėjo tvirtą nuomonę apie alkoholį.

„Jis labai nemėgsta neblaivių žmonių. Su manimi dar atsargesnis. Jei per kokią šventę pasivaišinu, jis ateina prie manęs ir murkia. Bet glostomas nesileidžia. Aiškiai parodo – bus šalia, bet prie jo geriau nelįsk“, – juokėsi šeimininkas.

Katinas mėgsta ir švarą – po ilgos darbo dienos batus nusiavusius šeimininkus pasitikdavo ne itin draugiškai.

„Prižiūri tvarką namie – turi būti švarus ir blaivus“, – juokėsi Viačeslav.

Tačiau Lizarijus buvo ir rūpestingas kam nors sunegalavus – jei tik suskausdavo galvą, koją ar pilvą, jis įsitaisydavo prie maudžiančios vietos. Gydė ne tik šeimos narius, bet ir svečius.

„Žmonos draugei skaudėjo koją. Kaskart atėjusi pasikviesdavo katinuką. Atsisėsdavo ant fotelio, katinas įsitaisydavo jai ant kojos ir murkdavo, kol skausmas atlėgdavo. Buvau girdėjęs apie gyvūnų terapiją, o su katinu patyriau, kad tai iš tiesų veikia“, – tikino Viačeslav.

Ilgaamžiškumo paslaptis

Šiomis dienomis sušlubavo ir paties Lizarijus sveikata.

„Net neįsivaizduojate, kaip gaila. Temperatūra pakilusi, akys nelabai mato. Vandens dar geria, bet maisto nebelabai ėda. Duok Dieve, kad metus išgyventų. Nors veterinarai sako, kad ir savaitė būtų daug“, – teigė Viačeslav.

Beveik 25 metai Siamo katinui – įspūdingas amžius. Katino šeimininkai sako girdėję apie 30 metų išgyvenusias užsienyje, tačiau Lietuvoje tokių ilgaamžių jiems dar neteko sutikti.

„Mūsų ne kartą klausė, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis. Aišku svarbu kokybiškas ir subalansuotas ėdalas. Bet daug svarbiau rūpestis ir meilė. Lizarijus mums daugiau nei šeimos narys. Kai pats buvau vaikas mano tėvas sakydavo, kad esu atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukinau. Tai citata iš Antoine de Saint-Exupery „Mažojo princo“. Mes su žmona ne kartą ją priminėme ir savo sūnums. Tikiu, kad jie to išmokys ir savo vaikus“, – kalbėjo Viačeslav.