Uostamiesčio kamerinio orkestro meno vadovė, Klaipėdos apskrities pedagogų stygininkų asociacijos prezidentė, J.Karoso muzikos mokyklos bei S.Šimkaus konservatorijos dėstytoja.

Ir dar – mylima ir mylinti moteris, mama ir močiutė. Neseniai garbingą 60-mečio jubiliejų atšventusiai klaipėdietei Liudai Kuraitienei apie laisvą minutę nėra kada nė pagalvoti – darbai veja darbus, ramybės neduoda vis nauji kūrybiniai sumanymai. O kur dar aistra kelionėms ir naujiems pažinimams?

"Esu laimingas žmogus, tiesiog darau tai, ką geriausiai išmanau, ir džiaugiuosi dirbdama mėgstamą darbą", – šypsodamasi tikino Metų klaipėdietės nominantė.

Apie darbą

Muzika altininkės gyvenimą lydi nuo mažumės. Tačiau, pasak pačios L.Kuraitienės, kelias į šiandieninę profesiją buvo gana proziškas. "Tiesiog tėvai už rankos nuvedė į muzikos mokyklą, ir tiek. Tuomet man tas muzikavimas visai nepatiko, bet kadangi buvau paklusnus vaikas, nesipriešinau", – prisiminusi juokėsi pašnekovė.

Mažoji Liuda augo meniškoje aplinkoje, kuri išugdė ne vieną muzikų ir teatralų kartą: štai L.Kuraitienės teta – iškili Klaipėdos dramos teatro aktorė Marija Černiauskaitė-Barauskienė.

"Mamos tėvelis buvo provincijos miestelio – Zarasų dailės mokytojas ir smuikininkas, mokęsis Leipcige. O jo mama vaidino Krokuvos teatre. Tad mano mama nuo mažų dienų buvo pratinama prie namų koncertų, muzikavimo, ji tapo ir pirmąja mano mokytoja", – pasakojo L.Kuraitienė.

Pašnekovė prisiminė, jog veikiausiai didžiąja meile, aistra muzikai uždegė M.K.Čiurlionio mokyklos pedagogai. "Tokius dalykus, matyt, įvertini tik po daugelio metų. Iš tiesų turėjau fantastiškus, šviesius mokytojus, pedagogus", – tvirtino moteris.

L.Kuraitienė ypač dėkinga Sauliui Sondeckiui, kuris jai tebesimokant mokykloje įskiepijo meilę orkestriniam muzikavimui. "Mūsų santykiai visada buvo ir yra labai šilti ir draugiški. Jis man labai daug padėjo ir padeda savo patarimais, pamokymais, natomis", – sakė pašnekovė.

Jau būdama konservatorijos pirmakursė L.Kuraitienė ėmė griežti nacionaliniame simfoniniame orkestre, į kurį dirbti buvo paskirta ir po studijų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs moters likimas, jei ne pažintis su būsimuoju vyru – tuomečiu Klaipėdos filharmonijos vadovu Aloyzu Vincu Algirdu Kuraičiu. Dėl brangaus žmogaus L.Kuraitienė pasiryžo palikti savo mylimą Vilnių, darbą, bičiulius.

Klaipėdoje moteriai teko dirbti ir tuomečiame Liaudies operos, kiek vėliau – Muzikiniame teatre, vaikų muzikos mokykloje, dėstytojauti.

Dabar L.Kuraitienės buvę studentai ir mokiniai groja ne tik Lietuvoje bei skina įvairių konkursų laurus. "Su daugeliu tebepalaikome draugiškus ryšius. Malonu, kai aplanko, parašo laiškelį. Labai vertinu tokius ryšius. Tai ir yra pats didžiausias atpildas, jokiais pinigais neįvertinamas", – tvirtino L.Kuraitienė.

Klaipėdos kamerinis orkestras moters gyvenime atsirado prieš 17 metų. Pašnekovė prisiminė, jog pirmaisiais šalies nepriklausomybės daugelis žmonių tryško entuziazmu nuveikti kažką gražaus, stengėsi iš idėjos.

"Be to, visada labai norėjau groti – kaip, būdamas muzikantas, gali negroti? Tai kaip savižudybė", – šypsojosi L.Kuraitienė.

Moteris galėtų prisiminti nemažai sunkumų, nepriteklių, lydėjusių kamerinį orkestrą. Tačiau jie galiausiai tik stiprino ir neleido pasiduoti. "Neturiu teisės orkestro vadinti savo. Taip likimas lėmė, kad aš tapau tuo vedliu. Bet tuo mano misija ir baigėsi, o toliau – aš tiesiog dirbu. Aišku, norėtųsi, kad tas įdirbis nedingtų. O sunkių laikų buvo, bet ištvėrėme. Galbūt jei būtų buvę lengva, orkestras būtų seniai išsiskirstęs. Sunkumai žmogų tik stiprina", – samprotavo pašnekovė.

Apie šeimą

L.Kuraitienė su sutuoktiniu drauge jau 36 metus. Du poros sūnūs, kaip ir mama, pasirinko muzikų kelią. Šiuo metu abi Kuraičių atžalos gyvena Vilniuje. "Vienas jau padovanojo anūkę. Bet labai norėčiau turėti daugiau anūkėlių", – šypsojosi moteris.

Visa šeima susirenka nedažnai – kaip įprasta, per didžiąsias metų šventes. Tačiau Kuraičių namuose niekada nebūna liūdna, mat šeimininkams nuobodžiauti neleidžia būrys augintinių.

Apie Klaipėdą

Kūdikystę praleidusi Zarasuose, užaugusi Vilniuje, į uostamiestį L.Kuraitienė persikėlė 1973-iaisiais. Moteris neslėpė, jog adaptacija buvo sudėtinga.

"Vaikystėje Klaipėda man buvo tokia egzotika – laivai, jūra. Bet kai čia persikėliau, baisiai ilgėjausi Vilniuje likusio simfoninio orkestro, miesto, kuris buvo savas, kuriame viskas taip miela, pažįstama. Pamenu, labai ilgai džiūvau, – juokėsi pašnekovė. – O po to kažkaip savaime prigijau. Dabar į Vilnių nuvažiuoju labai retai ir kaip į užsienį – daug kas pasikeitę, susvetimėję, bet, žinoma, ir dabar malonu apsilankyti."

Klaipėdą L.Kuraitienė vadina savo ramia užuovėja. "Čia viskas natūraliau, paprasčiau, žmonės nuoširdesni. Ir tai visai ne mano išsigalvojimas. Štai atvažiuoja pas mane marti ir sako – kokie pas jus "faini" žmonės. Vadinasi, tai išties akivaizdu", – šypsojosi pašnekovė.

Apie pomėgius

Jei ne nuo vaikystės užsimezgusi draugystė su muzika, galbūt šiandien L.Kuraitienė būtų buvusi medikė arba dailininkė. Nerealizavusi svajonės tapti gydytoja, medicina, ypač netradicine, moteris domisi iki pat šiol.

Visą gyvenimą L.Kuraitienę lydi ir dailė. Savo tapybos darbų parodą muzikė buvo surengusi 60-mečio proga.

"Turiu daug pomėgių ir jie labai moteriški, tik pastaruoju metu jiems pristinga laiko", – šypsojosi pašnekovė, prisipažinusi, jog brangaus laisvalaikio niekada negaili įdomiems kursams ar kelionėms.

Gyveno credo

Pasak L.Kuraitienės, svarbiausia jos gyvenimo nuostata – nedaryti blogo kitiems bei stengtis ne smerkti klystančius, o vengti jų klaidų.

Apie Metų klaipėdietę

"Žiūriu, ir savo akimis netikiu", – tokia buvo L.Kuraitienės reakcija, kai dienraščio straipsnyje tarp septynių Metų klaipėdiečių nominančių išvydo ir savo pavardę.

Pašnekovė prisipažino, jog ši naujiena ją suglumino. "Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nemalonu, jog mane vertina, tačiau pasijutau nejaukiai – juk yra daug vertesnių už mane", – dievagojosi moteris.

L.Kuraitienė apgailestavo, jog ne visas pretendentes į Metų klaipėdietes gerai pažįsta ir žino jų darbus. Tad veikiausiai didžiausias simpatijas galėtų skirti besidarbuojančioms panašioje srityje – baletmeisterei ir pedagogei Irenai Marijonai Gelgutienei bei Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovei Ingai Grubliauskienei.

"Pati Metų klaipėdietės renginio idėja – labai graži. Vyrai ir taip dominuojanti lytis, be abejo, jie daug ir dirba. Tačiau juk neretai vyrai už savo pasiekimus turi būti dėkingi būtent moterims – jos dirba labai daug to nematomo darbo, kuris dažniausiai pastebimas tik tada, kai nėra padarytas. Todėl noriu palinkėti visoms klaipėdietėms, kad jos būtų reikalingos, kad tokios jaustųsi", – šypsojosi pašnekovė.