Ilgiau nei metus uostamiestyje gyvenantis ir Kameriniam orkestrui vadovaujantis ne tik Lietuvoje garsus 37 metų violončelininkas Mindaugas Bačkus "prigijo" Klaipėdoje ir tikina čia realizuojantis visus savo kūrybinius planus.

Išsisemia iki nulio

– Gerbiamas Mindaugai, ar galėtumėte dviem žodžiais save apibūdinti?

– Aš esu muzikantas. Mano gyvenimas yra violončelė ir šeima. Daugiau nieko jame nėra. Neturiu kitų pomėgių nei muzika.

– Ir viskas?

– Muzika yra kalba. Tai tokia pati kalba, kaip ir bet kuri kita. Tik ją reikia išmokti ir valdyti. Pats maloniausias dalykas yra, kai gali pasisakyti, kai instrumentu gali paveikti žmogaus jausmus, atkreipti dėmesį ar net sujaudinti emociškai. Menas atspindi pasaulį.

– Būdamas pripažintas violončelininkas, užsienio akademijose įgijęs magistro bei profesionalaus atlikėjo diplomus, Lietuvos muzikos akademijoje baigęs meno aspirantūrą, tobulinęsis ne vienoje pasaulio šalyje, pelnęs daugelyje garsių scenų pripažinimą, sutikote dirbti Klaipėdoje. Vilniečiai uostamiestį neretai pavadina provincija. Ar jums čia užtenka veiklos?

– Turiu vieną pagrindinę darbovietę, tai yra Klaipėdos koncertų salė. Turiu vieną studentą universitete, vieną mokinį ir kamerinį ansamblį – S.Šimkaus konservatorijoje, dar vieną mokinį ir du kamerinius ansamblius – E.Balsio menų gimnazijoje. Baigęs mokslus jaučiau, kad nerealizuoju visko, ką norėčiau padaryti. Kai atvažiavau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti Koncertų salėje, turiu tiek veiklos, kad dažnai išsemiu save iki nulio. Kalbu ne apie fizinį nuovargį, o apie vidinę energiją. Tiesiog yra tiek daug sričių, kur palieku dalį savęs, pats to nejausdamas. Pasikraunu matydamas vaikus, kurie žibančiomis akimis stebi, klauso ir matosi – tiki. Tai suteikia tiek jėgų, kad, atrodo, galėtum degti savaitę be perstojo.

Laimė dirbti su 70-mečiu

– Ar taip yra tik su jaunais žmonėmis?

– Jauni žmonės labiau tikti. Subrendę yra tiek nusivylę ir taip neturi tikėjimo, kad svyra rankos. Nuvilia pačių savęs pasmerkimas egzistavimui ir nykimui. Nors tikrai ne visi subrendę žmonės yra tokie.

– Ar turėjote kitokios patirties?

– Pernai man paskambino 70-metis LCC tarptautinio universiteto dėstytojas. Jis buvo atvykęs čia dirbti iš Amerikos. Tai žmogus, kuris prieš metus sugalvojo mokytis groti violončele. Iki tol jis nebuvo laikęs instrumento rankose. Maniau, kad tai bus tragedija, niekada nebuvau girdėjęs nieko panašaus. Bet atsitiko priešingai – tai vienas fantastiškiausių man gyvenime atsitikusių dalykų. Namuose jis grodavo kasdien. Atsisiųsdavo daugybę vadovėlių, stengėsi viską išsiaiškinti metodiškai. Jis buvo tiek motyvuotas, kad kartą per savaitę ateidamas į paskaitą atsinešdavo lapą, kurio vienoje pusėje būdavo klausimai, o kitoje – prašymai parodyti, kaip daryti tai tai ir tai. Tas žmogus buvo visiškai pradedantis. Bet matyti garbaus amžiaus vyrą, su begaliniu atsidavimu ir noru išgyvenusį visas stadijas, kurias patiria jaunas žmogus, buvo didžiulė laimė. Mačiau, kiek džiaugsmo jam suteikdavo mūsų bendras muzikavimas. Aišku, tie kūrinėliai buvo visiškai primityvūs, bet pajutęs, kad sekasi, jis taip jaudindavosi, kad net pradėdavo klysti ir puldavo atsiprašinėti. Prieš save matydavau 70 metų laimingą žmogų. Tai tikra dovana. Gali turėti privačias pamokas, gauti už tai didžiulius pinigus, bet nejausti jokio malonumo.

– Jau daugiau nei metus dirbate su kameriniu orkestru. Kaip pasikeitė šis kolektyvas jums atėjus?

– Negaliu pasakyti, kaip orkestras pasikeitė, nes nemačiau, kaip buvo. Manau, kad pradėjome daug dirbti. Anksčiau taip pat daug buvo dirbama, bet dabar turime labai daug programų ir koncertų. Todėl repetuojame kiekvieną dieną. Kad paruoštume programas, turime dirbti ir namuose. Dėl to kartais vieni prieš kitus paburbuliuojame ir dirbame toliau.

– Ar turite kokių tradicijų?

– Yra bendras gyvenimas. Mes bendrai repetuojame pusę dienos. Kartais kartu išgeriame vyno, porą kartų buvome pirtelėje.

Vaikai gimsta neplanuoti

– Į Klaipėdą atvažiavote pernai birželį, pasirašęs trejų metų kontraktą. Kas pasikeitė per tą laiką jūsų paties gyvenime?

– Pernai vasaros viduryje mano šeima apsisprendė, kad negyvensime atskirai ir atvažiavo į Klaipėdą. Taigi esame kartu. Mūsų mažiausiai dukrai – kiek daugiau nei pusmetis.

– Esate daugiavaikė šeima?

– Turiu berniuką ir keturias mergaites: Žygimantas Juozas, Gabrielė, Barbora, Morta Kotryna ir Agota. Šeimoje esu laimingas tėtis.

– Ar džiaugiatės turėdamas tiek dukrų?

– Man su moterimis labai lengva. Man tai labai gerai.

– Ar Agota – paskutinis jūsų vaikas?

– Matote, mes nė vieno vaiko neplanavome.

– Jūsų šeima – unikali. Penki vaikai, jūs, garsus muzikas, turite labai daug darbų, tad namo greičiausiai grįžtate vėliau, nei žmona galbūt norėtų.

– Mano žmona Jurgita nesiskundžia. Ji labai stipri moteris. Gal todėl gerai sutariame. Abu laikome po stiprų frontą. Abu turime didelius krūvius ir psichologiškai labai palaikome vienas kitą. Jurgita neturi jausmo, kad aš ją apleidau. Ji puikiai žino, kur aš esu, ką darau, kiek man tai svarbu, ir kad darau tai ne tik tam, kad pateisinčiau vien savo paties ego.

– Ilgai užsibūnate darbe, atiduodate tam visą save. Ar nejaučiate, kad savo vaikams mažai tenka jūsų dėmesio?

– Būna. Ne kartą buvo, kad vakarieniaujant vyresnioji dukra kažką pasakoja. Paskui nutyla ir sako, kad aš vėl negirdėjau, ką ji kalbėjo. Ir tai yra tiesa.

– Tokia gausi šeima talpinatės dviejų kambarių bute. Ar ne ankšta?

– Dabar jau pradedame galvoti, kad reikėtų erdvesnio būsto. Bet beveik neabejoju, kad kada nors, kai turėsime didesnius namus, prisiminsime, kaip jauku mums buvo. Nepaprastas bendrumo, šeimyniškumo pojūtis.

– Jūsų močiutė Anelė Karaliūtė-Bačkuvienė tarpukariu buvo Valstybės operos solistė, vėliau – vokalo pedagogė, tėvas Vyturys Bačkus grojo violončele Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, dirbo violončelės mokytoju muzikos mokykloje. Gal ir savo vaikų ateitį siejate su muzika?

– Jie mielai ateina čia, kur aš repetuoju. Jie patys pagroja pianinu, pasėdi prie kompiuterio, ruošia čia pamokas. Šiokį tokį supratimą apie muziką jie turi. Sūnus mokosi groti gitara, tiesa, jis labiau palinkęs į džiazą. Bet tikrai nė iš vieno vaiko nedarysiu muzikanto. Noriu, kad jie patys ieškotųsi savo kelio. Pasirinkti muziką kaip gyvenimo kelią, reikia labai tvirto apsisprendimo ir tvirtų motyvų. Jei pasirinkęs muziką visą gyvenimą būsi labai nelaimingas ir nuolat kalbėsi, kad tai niekam nereikalinga, kad gauni per mažą algą, tada geriau būti statybininku ar verslininku.

Patinka vėjo gausmas

– Gimėte ir augote Vilniuje. Ar neturėjote minties apsigyventi kurioje užsienio šalyje, užuot apsistojęs Klaipėdoje?

– Niekada nesu jautęs, kad noriu išvažiuoti iš Lietuvos, nors mokiausi daugelyje šalių, o koncertavęs esu visame pasaulyje. Lietuvoje esu ir todėl, kad jaučiu atsakomybę. Kad ir savo seneliui, kuris buvo husarų pulko vadas ir 1941 metais kaip buvęs aukšto rango karininkas sušaudytas Sverdlovsko kalėjime. Iš močiutės pusės giminėje daug skulptorių, menininkų, kurie kūrė bažnyčioms altorius. Jaučiu, kad ir aš turiu kažką padaryti. Be to, nenoriu niekur būti svečias. Čia aš jaučiuosi esąs namuose. Man tai labai svarbu.

– O Klaipėda ar jums nėra svetima?

– Daugelis mano draugų sako, jei negyventų Vilniuje, tai rinktųsi Klaipėdą. Man čia gyventi yra lengviau nei sostinėje. Nes čia yra mažiau žmonių. Vilniuje transporto grūstys verčia prarasti masę laiko ir nervų. Dar man patinka, kad čia galima pasivaikščioti tuščiomis senamiesčio gatvėmis. Vėjuota. Niekada ir niekur nesu girdėjęs tokio garso, kai rudenį vėjas ventiliacijos vamzdžiuose gaudžia. Visas namas gaudžia. Tai tipiškas klaipėdietiškas garsas. O nepatinka muzikinės bendruomenės pasyvumas.