Prieš kariuomenę – bejėgiai

Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31-ąją Rygos OMON smogikai nužudė šešis pasienio darbuotojus, vienas mirė ligoninėje, o vienintelis išgyvenęs žudynių liudininkas Tomas Šernas buvo sunkiai sužeistas.

Tų pačių metų pavasarį, gegužės 19 d., Šalčininkų pasienio kontrolės poste buvo nukautas pasienietis Gintaras Žagunis.

Nustatyta, kad nuo 1991 m. pavasario iki rugpjūčio 31 d. Vilniaus ir Rygos omonininkai net 18 kartų puolė Lietuvos pasienio postus.

Incidentų metu buvo deginami pastatai, naikinami dokumentai, plėšoma Lietuvos valstybės vėliava, tyčiojamasi iš pareigūnų. Per šiuos išpuolius nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamentui priklausę pasieniečiai ir 27 muitininkai.

Ar tuo metu jie galėjo pasipriešinti galingai sovietų armijai? Panašu, kad ne – pirmieji pareigūnai, stoję saugoti Lietuvos sienos, neturėjo net pistoleto.

"Tik vėliau, po kurio laiko, gavome vieną pistoletą "Makarov", skirtą visai pamainai. O pamainoje buvo nuo trijų iki penkių vyrų. Beginkliai stovėjome. Tarnybą ėjome savais rūbais, kas ką turėjo, tas tą ir vilkėjo. Kai mus įtraukė į Krašto apsaugos sistemą, gavome pirmąsias juodos spalvos uniformas. Oi, tada jau kitas reikalas buvo", – prisiminimais dalijosi Gintaras Vyšniauskas, kartu su kitais keliais kolegomis tarnybą pradėjęs Nidos pasienio poste.

Konfliktai: pirmieji pasieniečiai Nidoje atliko ir muitininkų pareigas, tad ne visiems kertantiems sieną patikdavo privalomos patikros. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Vyras tikino, kad valstybės sienos kontrolė prasidėjo 1990 m.

"Mano darbo knygutėje pirmas įrašas – 1990 m. lapkritis. Nuotaikos buvo sudėtingos. Juk per sieną važinėjo rusų kariškiai. Mums buvo duotas nurodymas jų nestabdyti, nesikišti. Juk dar kelerius metus sovietinė armija buvo išvedinėjama. Mes tik atidarydavome užtvarą ir jie laisvai važiuodavo. Juk beginkliai buvome", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Tuo metu jam buvo 20 metų. Jaunas vyras net nesvarstė, kokį kelią rinktis, negalvojo ir apie grėsmes gyvybei.

"Buvo sutarta su vietiniais gyventojais, kad jie mums praneš, jei pamatys judančią karinę techniką iš Kaliningrado srities. O vienas iš pamainos nuolat stebėdavo situaciją miške. Nuo posto iki miško buvo nutiestas kabelis. Miške buvo sukama rankena senovinis telefonas vietiniam ryšiui palaikyti. Taip ir budėjome", – pasakojo G.Vyšniauskas.

Pranešė apie tankus

Vienas įvykis ilgam įsirėžė į atmintį pirmiesiems Nidos posto pasieniečiams.

"Į postą paskambino nidiškiai, Nidos policija. Jie mums pranešė, kad juda kariškių tankai iš Kaliningrado pusės. Pagal planą mes turėjome atsitraukti į mišką. Privalėjome susirinkti visus dokumentus ir juos paslėpti miške. Laukėme valandą ar dvi, nieko nesigirdėjo. Tik po kurio laiko atvažiavo "Žiguli" markės automobilis, tarnybinė mašina, išlipo tuomečiai milicininkai. Sakė: "Išlįskite, vyrai, lauk. Mes pajuokavome", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Gintaras Vyšniauskas / Redakcijos archyvo nuotr.

G.Vyšniauskas Nidos poste budėjo kartu su kitais kolegomis – Romu Tučkumi, Artūru Vilčinsku, Povilu Burbaičiu.

Plikomis rankomis sienos neuždengsi.

"Kai prasidėjo sausio 13-osios įvykiai, mus permetė į Klaipėdą saugoti miesto tarybos pastatą. Ten kelias paras praleidome. O tie, kurie liko Nidos poste, taip pat liko budėti kelias paras, nes jų nebuvo kam pakeisti. Daugybė vyrų juk išvyko prie parlamento", – prisiminė G.Vyšniauskas.

Jis tikino, kad uostamiesčio deputatų tarybos gynėjai buvo užsibarikadavę viduje, o pastato išorėje budėjo civiliai žmonės.

Vėliau į pastatą buvo atsiųsti Lietuvai lojalūs milicininkai su automatiniais šautuvais. Kadangi informacijos apie tai iš anksto gynėjai neturėjo, kilo šiokia tokia panika. Žmonės ėmė šaukti, kad ateina ginkluoti užpuolikai – pasieniečiai užėmė pozicijas.

Netrukus buvo išsiaiškinta, kad čia ne užpuolikai, o pastiprinimas.

Patys pasieniečiai ginklų neturėjo – buvo apsirūpinę tik metaliniais strypais, armatūra, akmenimis, turėjo ir "Molotovo kokteilių".

Perspėjo: mes grįšime

Pirmųjų Klaipėdos krašto pasieniečių atsiminimus, dėvėtų uniformų detales, tris dešimtmečius menančias istorijas renka ir saugo Pasieniečių klubas.

Pasieniečių klubas vienija tebedirbančius ar į pensiją išėjusius pasieniečius ir rūpinasi šios tarnybos istorijos detalių išsaugojimu.

Kartu su G.Vyšniausku Nidos pasienio poste tarnavęs R.Tučkus tarp pareigūnų žinomas ne tik dėl subtilaus humoro jausmo, bet ir dėl įspūdingos kariškų kepurių, įvairių pasaulio šalių uniformų emblemų, antpečių kolekcijos.

Taktika: pasieniečiai buvo instruktuoti, kad menkiausio pavojaus akivaizdoje trauktųsi į mišką, kartu su savimi pasiimdami visą poste buvusią dokumentaciją. (Asmeninio archyvo nuotr.)

R.Tučkus dar 1989 m. įsijungė į Sąjūdžio veiklą, o pradėjus kurtis Lietuvos kariuomenei, vyras atėjo į ją savanoriu. Dėl to ir buvo paskirtas į pirmąjį Lietuvoje pasienio kontrolės punktą Nidoje pamainos viršininko pareigoms.

"Nidos poste teko atlikti ir muitininkų pareigas, ir vykdyti pasienio apsaugą. Dar buvo užkrauta ir rinkliava už įvažiavimą į Neringos savivaldybę. 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, buvo visokių gąsdinimų ir grasinimų. Važiuodavo aukšto rango sovietiniai karininkai į Rygą, kur buvo įsikūrę visi sovietų armijos Baltijos regiono centriniai organai. Kai kurie jų buvo ir agresyviai nusiteikę, bet daugiausia grasindavo tik žodžiais. Jie šaukdavo: "Palaukite, mes dar sugrįšime." Kiti būdavo ir draugiškesni. Išlipdavo iš automobilių, rankas paspausdavo, sakydavo: "Šaunuoliai lietuviai, kad nusprendėte iš SSRS išeiti", – apie nelengvą metą kalbėjo R.Tučkus.

Vyrai prisiminė, kad nepriklausomybės pradžioje pasieniečiai, neturėdami uniformų, dėvėjo tik raiščius ant rankų. Tuomet net vietiniai prekeiviai, kurie vykdavo į Kaliningrado sritį parduoti savo prekių, piktindavosi, kad juos stabdo kažkokie civiliai.

Vis dėlto labiausiai pasieniečius sukrėtė Medininkų tragedija, kai 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai išžudyti muitinės ir policijos pareigūnai.

Išeidami iššlavė grindis

Ne visus sovietinės armijos kariškius vyrai prisiminė tik negatyviai. Perėmę Nidos užkardos patalpas, lietuviai rado jas iššluotas, paliktas tvarkingai. Anuomet pasienio tarnyba buvo laikyta prestižine, tad ir bendros kultūros buvo jaučiama daugiau.

"Juk pirmuosius mokymus lietuviai pasieniečiai gavo iš sovietinių pasienio karininkų. Visi mes žali buvome, nieko neišmanėme. Taip, mokė mus, kaip atlikti kontrolę. Rusų pasieniečiai gyveno Klaipėdoje, o į tarnybą važinėjo į Kaliningrado sritį", – tikino G.Vyšniauskas.

Pokyčiai: vėjo perpučiamame vagonėlyje tarnybą 1990 m. pradėję pasieniečiai net neįtarė, kad kada nors jų postas taps itin svarbus išorinės ES sienos postas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Vyras tarnybą pasienyje paliko pernai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai atidavė 30 metų.

Kilus migrantų krizei prie sienos su Baltarusija, pensijoje esantys pasienio pareigūnai kviečiami grįžti į tarnybą bent laikinai, kol šalis susitvarkys su ją ištikusia situacija.

G.Vyšniauskas turi savo nuomonę apie įvykius Baltarusijos pasienyje.

"Tai – išorinė ES siena. Reikėjo gal anksčiau galvoti apie tvoras ar kitas fizines užkardas. O dabar, kai kilo skandalas, kalti pasieniečiai. Kaip visada. Plikomis rankomis sienos neuždengsi", – nuomonę išsakė vyras.

Uoste aidėjo šūviai

Kitas ilgametis VSAT Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Sienos kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas Audrius Luneckas Pasieniečių klube taip pat dalijosi sukrečiančiais prisiminimais apie įvykius uoste, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

A.Luneckas – vienas tų, kuris savomis akimis matė sovietinės pasienio tarnybos mokymus uoste.

"Mokymai vyko apie du mėnesius. Vėliau buvo perimta ir Tarptautinė jūrų perkėla", – teigė A.Luneckas.

Atmintis: Giruliuose, buvusiame hitlerinės Vokietijos kariuomenės bunkeryje "Memel-Nord", muziejinę ekspoziciją birželį apžiūrėjo ir VSAT vado pavaduotojas Vidas Mačaitis, kuriam šiuo metu dažnai tenka teikti komentarus žiniasklaidai dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje. (Pasieniečių klubo nuotr.)

Pasieniečiui į atmintį įstrigo vienas incidentų, kai buvo apšaudyti lietuviai šauktiniai kariai.

"Jie buvo išrikiuoti priešais perkėlos pastatą. Už jų nugaros buvo sankasa. Staiga iš pastato kareiviams virš galvų į sankasą buvo paleista automato serija", – prisiminė A.Luneckas.

Tačiau lietuviai šauktiniai liko stovėti it niekur nieko.

"O sovietų kariškiai, matyt, tikėjosi, kad visi išsilakstys. Tad tuo viskas ir pasibaigė", – prisiminė pasienietis, tikindamas, kad šūvių uoste būta ir daugiau.

Klaipėdos Tarptautinėje jūrų perkėloje buvo išduotos ir pirmosios lietuviškos vizos. Tai įvyko 1992 m. vasarą.

Per Klaipėdą atplaukė ir pirmieji lietuviški pinigai. A.Luneckas prisimena pats saugojęs keturis konteinerius.

Būtingėje – sovietų išpuoliai

Šūvių būta ir pačioje Klaipėdoje. Mažai kas pamena sukrečiančią istoriją, kai iš išeinančios sovietinės kariuomenės dalinio uostamiestyje paspruko kariškis, ginkluotas Kalašnikovo automatu.

Ginkluoto kariškio paieškos po Klaipėdą turėjo atgarsių ir pasienyje.

Šia istorija savo atsiminimuose dalijosi Audrius Karužas, tarnybą pasienyje pradėjęs 1990 m., o ir Pakrančių apsaugos rinktinei atidavęs ne vienerius metus.

A.Karužas buvo paskirtas Būtingės pasienio posto apsaugai. Būtingėje, kaip ir Nidoje, sovietų laikais jokio pasienio punkto nebūdavo, tad pareigūnų atsiradimas šiuose taškuose erzino sovietų kariškius.

A.Karužas prisiminimuose užsimena, kad jo pamainos metu du kartus iš Klaipėdos sovietų armijos dalinių buvo atvažiavusios kareivių pilnos karinės mašinos.

"Jos privažiuodavo prie posto. Vairuotojai pastatydavo mašiną galu į vagonėlį, atidengdavo brezentą, kad matytųsi kareiviai. Iš kabinos išlipdavo leitenantas, o iš kėbulo – seržantas. Jie pasivaikščiodavo, parūkydavo, paklausdavo: "Kogda rebiata poidete domoi?" (liet. "kada, vaikinai, eisite namo?"). Bet daugiau nieko nedarę ir vėl po kurio laiko išvažiuodavo. Aišku, tuo metu mūsų beginkliams pasieniečiams nebuvo labai jauku. Juk nežinojome, kokie nekviestų svečių ketinimai", – prisiminimuose pasakojo A.Karužas.

Pasieniečiai telefonu gaudavo pranešimų ir iš Kretingos komendanto, kad juda sovietų karinė technika. Anuomet visuose pasienio postuose tiek muitininkams, tiek pasieniečiams būdavo įsakoma paimti žurnalus ir pasitraukti toliau nuo posto bei stebėti situaciją.

Būtingėje budėjusiems pasieniečiams taip atsitraukti teko ne vieną kartą.

Po tragedijos neišsilakstė

Vis dėlto labiausiai pasieniečius sukrėtė Medininkų tragedija, kai 1991 m. liepos 31 d. pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai išžudyti muitinės ir policijos pareigūnai.

"Nors tai buvo labai sukrečianti žinia, visi Kretingos pasieniečiai liko poste ir nė vienas nepasitraukė iš tarnybos. Tik kiek vėliau prasidėjo pareigūnų kaita, bet tai buvo dėl amžiaus, dėl sveikatos ar kitų asmeninių aplinkybių", – prisiminimuose užsimena A.Karužas.

Su Latvijos ir Palangos užkardos sovietų pasieniečiais mūsų sienos sargai palaikė normalius ryšius.

Šiame ruože veikė dvi sovietų pasieniečių užkardos – Papėje ir Palangoje. Palangoje sovietų pasieniečiai buvo įsikūrę Bangų gatvėje, kur dabar yra VSAT Palangos užkarda.

Atsuko kulkosvaidžio vamzdį

Maskvos pučo metu, 1991 m. rugpjūčio 19–22 d., Kretingos komendantūra, kuriai priklausė Kretingos bei Palangos miestai, organizavo pasieniečių vykimą saugoti Lietuvos parlamento.

A.Karužas tą kartą liko poste.

"Pučo dieną, pusę septynių ryto, pajaučiau kažką negero", – tos dienos įvykius prisiminė A.Karužas.

Vyras, priglaudęs ausį prie kelio asfalto, suprato atvykstant karinę techniką.

"Pasiūliau pamainos vyresniajam su dokumentacija, kaip buvome iš anksto instruktuoti, pasitraukti iš posto. Ir iš tiesų netrukus pamatėme tanketę, vadinamą BTR (sovietinis ratinis šarvuotasis transporteris). Ji sustojo už kokių 100 metrų nuo mūsų posto. Šaudymo vamzdis buvo nukreiptas į pasienio posto namelį. Mes suakmenėjome. Taip stovėjome kokias tris minutes. Nežinojome, ką daryti. Atrodė, kad tuoj bus šūvis. Galvojome – čia jau pabaiga. Tuomet atsidarė liukas. Matome – išlindo vyresnysis leitenantas. Žiūrime, kulkosvaidžio vamzdis nusisuka į kitą, Klaipėdos, pusę. Vyresnysis leitenantas pamojo mums, kad prieitume. Mes su pamainos vyresniuoju Antanu Bubliausku pajudėjome jo link, o jis – prie mūsų. Iš tolo kariškis sako: "Rebiata ne boites, eto ne dlia vas" (liet. "vaikinai, nebijokite, čia ne dėl jūsų"). Kai susitikome, jis paaiškino, kad iš Klaipėdos dalinio su užtaisytu Kalašnikovo automatiniu šautuvu pabėgo kareivis. Jis prie Klaipėdos ligoninės sušaudė šeimą – vyrą ir nėščią moterį. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaipėdiečių Mamontovų šeima. Jis pagrobė iš jų "Žiguli" markės raudonos spalvos automobilį ir nuvažiavo. Jam gaudyti ir buvo pasiųstas šis BTR. Buvo manoma, kad bėglys nuvažiavo Latvijos kryptimi, tačiau vėliau jis buvo policijos sulaikytas automagistralėje Klaipėda‒Kaunas, Šilalės rajone. Jo paieškai ir gaudymui buvo mestos didžiulės pajėgos", – sukrečiančia patirtimi dalijosi A.Karužas.

Po pučo žlugimo viskas aprimo, prasidėjo ramesnė tarnyba, sovietinės armijos išpuoliai retėjo.

A.Karužo pamaina gavo pirmą ginklą, tai buvo pistoletas "Makarov". Tiesa, tik vieną visai pamainai.

Iki pučo ginklų pasieniečiai neturėjo, siekiant išvengti galimų provokacijų.

1993–1994 m. dirbusiems pasieniečiams teko stebėti labai intensyvų sovietų karinių pajėgų ir technikos pasitraukimą iš Latvijos į Kaliningrado sritį.

Būtingės pasienio kontrolės posto pasieniečiams buvo duota užduotis skaičiuoti karinės technikos priemones ir perduoti žinias į štabą.

Sovietinė kariuomenė iš Lietuvos buvo atitraukiama traukiniais ir į Baltarusiją ir Rusijos gilumą. Iš Latvijos vyko į Kaliningradą sausuma ir jūros keliu. Iš Estijos – į Leningrado sritį.

Kolonos per Būtingės postą važiavo net tris mėnesius.

Siekia išsaugoti atmintį

Pasieniečių klube, kuris puoselėja pasienio tarnybos istoriją, – daugybė jaunų, 1990–1991 m. įvykių net neregėjusių pareigūnų.

Tačiau klubo nariai ne tik renka istorinę medžiagą, susijusią su pasienio tarnyba įvairiais laikotarpiais, bet ir užsimojo įrengti ekspoziciją lankytojams.

"Auga nauja karta, ji net nesupranta ar nesigilina į tuos įvykius, kuriuos patyrė mūsų kolegos. Istorijos detalės apie tarpukario Lietuvos sienos apsaugą arba pirmuosius pasieniečius po nepriklausomybės atgavimo juk labai svarbios. Kartą žingsniuojant pajūriu su sūnumi toptelėjo mintis, kad Giruliuose esančiame viename vokiečių bunkerių būtų galima įrengti muziejų ar ekspoziciją. Juk Klaipėda neturi muziejaus, kuriame būtų galima rasti istorinių artefaktų apie pasienį", – pasakojo Pasieniečių klubo Klaipėdos būrio vadas Gediminas Povilaitis.

Klaipėdos būrio iniciatyva ir pastangomis iš smėlio išvaduotame buvusiame hitlerinės Vokietijos kariuomenės bunkeryje "Memel-Nord" muziejinę ekspoziciją pavyko atidaryti šių metų birželį. Prieš tai vyrams teko atlikti milžinišką darbą – iškasti tonas smėlio, išvalyti apleistą bunkerį.