Milijonieriui reikia daugiau

Viktoro Uspaskicho istorija paneigė kažkada populiarų šūkį: „Rinkime į Seimą turtingus žmones - jie nevogs“. Buvo kalbama, kad vagia tik ubagai, pakliuvę į parlamentą. Neva jie, nemokėję užsidirbti pinigų prieš tapdami seimūnais, savo dalį atsirėš iš bendro lovio.

Nors ir matėme, kaip staiga praturtėjo vienas kitas nuo algos iki algos dviejų kambarių bendrabutyje su žmona ir trimis vaikais besiglaudžiąs kandidatas į Seimą, kai jį pagal sąrašą išrinko į parlamentą. Kaip dygo tokių skurdžių namai Vilniuje, kaip brango vienas po kito keičiami šeimos automobiliai.

Tačiau turtingam žmogui, kuris namų ir mašinų jau buvo įsigijęs iš privataus verslo, valdžia reikalinga tenkinti žymiai didesnius poreikius nei skurdžiui.

Turtuoliui, pakliuvusiam į parlamentą ar ministro kėdę, atrodo, kad čia reikia tvarkytis kaip savo „uabe“. Tai yra išnaudoti situaciją ir gausinti savo banko sąskaitą bei padėti žmonai, kuriai perrašė savo akcijas, plėtoti verslą.

Tam, žinoma, reikia valstybės užsakymų ir Europos eurų.

Beje, V.Uspaskichas nevengdavo pasigirti, kad jis turįs valstybės vadybininko patirties, kuri žymiai geresnė nei kokio nors biudžetininko ministro.

V.Uspaskichas savo patirtį grįsdavo tuo, kad Kėdainių kunigaikštystėje jam dirba keturi tūkstančiai darbuotojų.

Mąstymas, kad valstybės valdymas - tas pats, kas nuosavo „uabo“, - nesvetimas ir kitiems Darbo partijos nariams. Vadovavimu „uabui“ savo patirtį valstybės reikaluose grindė ir būsimasis vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius.

Žinoma, nėra blogybė, kad prieš ateidamas į politiką turėjai savo verslą. Kaip nėra blogis tai, kad, dirbdamas mokytoju ar bibliotekininku, nesusikrovei turtų, tačiau nutarei paragauti politiko duonos.

Ne kiekvienas skurdžius ar milijonierius ateina į valdžią apiplėšti valstybės. Vis dėlto kai kurie politikai dar neprarado sąžinės likučių nepriklausomai nuo to, kiek litų ar eurų yra jų sąskaitose.

Tačiau suktas skurdžius pasitenkina tuo, kad susitvarko savo buitį. O milijonieriui reikia nepalyginti labiau numelžti valstybę, kad patenkintų savo klastingas svajones.