Misija – kurti lietuvio kodą (Metų klaipėdietės rinkimai)

Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė nebijo iššūkių ir prisipažįsta, kad su bendradarbiais neretai patys juos susikuria. Didieji – unikalūs tarptautiniai folkloro festivaliai. Klaipėdiečiai jau senokai suprato, kad mūsų miestas kasmet pražysta spalvingais įvairių tautų rūbais, kai į renginius atvyksta tautinės kultūros puoselėtojai iš viso pasaulio.

Apie darbą

Kiekvieną rytą eidama į darbą senamiesčiu dėkoju likimui, kad dirbu etnokultūros centre. Kitąmet jau bus 30 metų, kai tai darau. Paskutinis mūsų kūrinys – tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis "Lauksnos" gimė, kai Klaipėda tapo kultūros sostine. Šios idėjos autorystės prisiimti sau negaliu, tai – visų bendradarbių sumanymas. Tas pats buvo su tarptautiniu folkloro festivaliu "Parbėg laivelis", kuris gimė 1991 m. Tada dar negalvojome, kad festivalis taps tradiciniu. Kai kūrėme šį renginį, Lietuvoje buvo vos pora folkloro festivalių. Dar neturėjome patirties, bet labai stengėmės. Mes nesame įstaiga, kuri tik kartą per metus padaro festivalį. Miestiečiai žino ir gausiai dalyvauja mieste rengiamose Joninių, Užgavėnių, Atvelykio šventėse. Klaipėdiečiai į etnocentrą ateina kiekvieną dieną. Čia vyksta daugybė renginių, kai norintieji mokomi šokti liaudies šokius, renkasi į dainų vakarus, išbando amatus, mokosi auginti vaikus, žaisti žaidimus, klauso paskaitų, dalyvauja susitikimuose ir įvairiuose mokymuose. Dirbame su visokio amžiaus žmonėmis, stengdamiesi, kad kartos bendrautų ir perimtų tradicinę kultūrą, kaip senais laikais tai vykdavo šeimose. Visi mūsų renginiai turi edukacinį pobūdį. Etninė kultūra atėjo iš kaimo, bet Klaipėdoje ji įgavo visai naują formą. Didysis mūsų uždavinys – XVIII–XX a. pradžioje susiformavusią kaimo kultūrą perkelti į dabartinį laiką, į daugiatautį mūsų miestą. Juk iki 1990-ųjų žmonės labai mažai žinojo apie Mažąją Lietuvą. Lietuviškos tapatybės ieškojimas šiame krašte buvo sudėtingas procesas, kartu tai buvo mokymasis mums patiems. Savo veiklos prasmę matome ugdydami tapatybę, ją jaučia ir emigrantai, ir mišrių šeimų atžalos. Net ne taip svarbu, kokia kalba jie kalba.

Apie šeimą

Į etninės kultūros veiklos lauką patekau studijuodama pirmame kurse, bet kažkokius dalykus atsinešiau iš šeimos. Mano tėvai į šį kraštą po karo iš Aukštaitijos atkeliavo skirtingais keliais. Šeimoje buvo natūralu Kūčių vakarą iš po staltiesės ištraukti šiaudą, per Sekmines tėtis visada namus puošdavo beržų šakelėmis, per Velykas supdavomės. Stebėjausi, kad ne visi taip elgėsi. Labai džiaugiuosi dviem savo vaikais. Sūnus Adomas gyvena Kopenhagoje, dirba IT srityje, turi daug profesinių ambicijų. Jis išvyko iš Lietuvos dėl kitokio gyvenimo pažinimo, savęs realizacijos. Adomas man – įdomus pašnekovas, labai plačios erudicijos ir požiūrio žmogus. Šiais laikais retas dalykas – jis skaito knygas. Dukra Indrė gyvena Šilutėje, turi keturis vaikus: dvi mergaites ir du berniukus, aš tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jie yra labai draugiški, bet kiekvienas labai skirtingas. Kol mažieji dar nėjo į mokyklą, vakarais telefonu jiems sekdavau pasakas. Visi laukiame bendrų atostogų. Jau daug metų viena su anūkais kur nors iškeliauju.

Apie pomėgius

Jau pasakiau apie didžiausią pomėgį leisti laiką su anūkais. Nuo vaikystės mėgstu skaityti knygas, kai, pasišviesdama prožektoriumi, rydavau jas slapta nuo mamos. Kaip ir daugelis, mėgstu keliauti. Nesu tobula kulinarė, bet kartais atitrūkti nuo kasdienybės padeda sukinėjimasis virtuvėje. Mano pažįstami visada klausia, ar šventėms iškepsiu mielinių pyragų.

Apie Klaipėdą

Gimiau ir augau Nidoje ir niekada nenorėjau gyventi Klaipėdoje. Vaikystėje Klaipėda man atrodė aprūkęs uostamiestis. Jau 38 metai čia gyvenu ir per tą laiką prisijaukinau šį miestą, vieną dieną supratau, kad iš čia išvažiuoti nenoriu, čia yra namai. Meilė Klaipėdai atėjo per žmonių pažinimą. Čia žmonės mažiau suvaržyti, laisviau mąsto ir bendrauja, nėra tokios pompastikos ir dirbtinumo.

Gyvenimo kredo

Mylėk gyvenimą, koks jis yra. Kad ir kokių spalvų turi gyvenimas, jis yra gražus, iki šiol vis atrandu kažką naujo, įdomaus, sutinku daug įdomių žmonių.

Apie Metų klaipėdietę

Į daugumą konkursų žiūriu kaip į žaidimą. Pati esu balsavusi už kai kurias Metų klaipėdietės pretendentes. Man visada įdomu, kas patenka į finalą. Šį kartą jo nesekiau ir labai nustebau, kad mano pavardė įrašyta. Manau, labai svarbu pamatyti moterų veiklą. Jei tai yra moteris vadovė, vadinasi, pažymimas ir visos komandos darbas. Vienas vadovas nieko nelemia. Kūrėjai – kitas reikalas. Tikra tiesa, kad moterys dažnai dirba tyliau nei vyrai. Šis konkursas yra puikus moterų veiklos pagerbimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tulpes@lrpk.lt

tulpes@lrpk.lt portretas
Diagnoze

Stanislovas

Stanislovas portretas
Manau, kad ši moteris buvo atitinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Dabar jau platus etnocentro kolektyvas. Pradžia folklorizuotos veiklos,vis tik buvo, su doc. I. Nakienės mintimis, drąsiomis idėjomis, realizuotų festivalių proveržiais. Dabar, regis, vykdoma etnocentro veikla, bet pritemptai, bandoma dirbti, bet ... Na, pastangų yra, bet ...

DEJA

DEJA portretas
TEISINGAS KOMENTARAS - Pavargom jau nuo tų misijų, vizijų, kredo, tvarumo , projektų, iššūkių, startuolių, įžvalgų ir kitokių šiuolaikinio liandzbergmečio nesąmonių. Leiskite mums ramiai gyventi. O kai šituos visus žodžius dar pradeda tiražuoti kultūros žmonės, pradedu iš vis abejoti, ar yra kultūra. Šitas nuvalkiotų terminų arsenalas tinka tik negabiems, jokiokūrybiškumo neturintiems klerkams...
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių