Tradicinius liaudiškus šokius šokti tampa madinga ir Klaipėdoje. Daugybė Lietuvos jaunuolių jau seniai suprato, kad tai nėra vien senolių pomėgis, tad kiekvieną savaitgalį skuba į vis kitą vietovę, kur organizuojami naktišokiai.

Viduržiemį traukia į Latviją

Sausio 15-oji tradicinių šokių mėgėjams jau penkerius metus yra magiška data. Tą dieną iš visos Latvijos, Lietuvos, Estijos, o šiemet net iš Baltarusijos lengvosios mašinos ir autobusai suko į mažą Latvijos kaimelį Gikši, esantį maždaug už šimto kilometrų nuo Rygos.

Čia dar sovietmečiu statytuose kaimo kultūros namuose vieną naktį per metus būna taip karšta, kad rasoja langai, o nuo šimtų susirinkusiųjų trepsėjimo linguoja ne tik grindys, bet, rodos, ir stogas.

Pernakt groja kelios muzikantų kompanijos. Kiekviena jų stengiasi kaip galima labiau išjudinti šokėjus. Vien salės keliems šimtams šokėjų neužtenka. Poros rikiuojasi ir fojė.

Yra kur šokti kas savaitę

Galbūt ateis laikas, kai tokia pat gausybė tradicinių šokių mėgėjų rinksis ir Drevernoje.

Šiemet per Atvelykį į Silverijaus Grikšo sodyboje surengtus naktišokius atvažiavo žmonės iš visos Lietuvos, buvo nemažai latvių. Čia šokta iki trečios valandos nakties, ištvermingiausieji rado prieglobstį miestelio kultūros namuose ir siautė dar kelias valandas.

Tie, kurie nori šokti tradicinius šokius, kiekvieną savaitgalį gali rasti, kur tokie naktišokiai vyksta. Panašūs susiėjimai tampa tradiciniai ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Kelmėje, Ukmergėje, Zervynose ir daugybėje kitų vietų.

Laukiama sijonuotų ir skrybėlėtų

Paprastai siųsdami žinią vieni kitiems apie organizuojamus pasišokimus rengėjai primena, kad laukiama merginų sijonuotų, o vyrų skrybėlėtų. O svarbiausia – patogi avalynė.

Pasišokti susirenka labai marga minia. Sociologai pasakytų, kad vienoje vietoje mato daugybės jaunimo subkultūrų atstovų. Gyvenimą neigiančios pajuodusios gotės, ilgaplaukiai pagonybės garbintojai, dreduoti ir tatuiruoti miesto gatvės vaikai – nė vienas liaudies šokių sūkuryje nesijaučia išskirtinis, geresnis ar atstumtas. Čia neturi reikšmės nei amžius, nei autoritetas.

„Į tokius pasišokimus kaskart atvažiuoja vis daugiau žmonių. Visai nebūtinai visi jie turi mokėti šokti. Tai yra kiekvieno mūsų genuose, todėl labai nuostabu, paprasta, lengva kartu su daugybe kitų žmonių trepsėti. Tam nereikia jokių kursų. Tiesiog šitie šokiai magiškai užburia ir įtraukia“, – tikino šokių mokytoja Ilona Pocevičiūtė.

Pasakodama apie susibūrimus Latvijoje, I.Pocevičiūtė prisiminė vienu metu armonikomis grojusius septynis muzikantus, daugiau nei dešimt dūdmaišininkų, kitas smagias kapelas ir teigė, kad visi kartu tiesiog apsvaigsta nuo bendros nuotaikos ir smagumo.

Įsuko ir ispaną, ir japoną

Šokių mokytoja pasakojo, kad tradicinių šokių svaigulį „pagauna“ ir mūsų šalyje gyvenantys užsieniečiai.

Nežinia kada į Lietuvą atvykęs jaunas ispanas pradžioje tik stebėdavo šokančiuosius ir pritardavo muzikantams būgneliu. Dabar jį galima sutikti kiekvienoje vakaronėje, jis neklysdamas iš pirmųjų taktų atpažįsta šokį ir atlieka net įmantriausias figūras. Panašų meistriškumą yra pasiekęs naktišokius pamėgęs Lietuvoje gyvenantis japonas.

Vytauto Didžiojo gimnazijoje tautinės muzikos ir šokių ansamblio „Žemaitukas“ vadovė I.Pocevičiūtė tikino, kad net tolimojoje Japonijoje paskelbus apie tai, kad gimnazistai mokys tradicinių lietuvių šokių, vietos moterys smagiai kartojo šokių elementus.

Nuo šiol Klaipėdos etnokultūros centre ketvirtadieniais ketinama mokyti tradicinių šokių. Čia laukiami įvairių pažiūrų bei pomėgių žmonės. Amžius – nesvarbu.