Į Metų klaipėdietės rinkimų finalinį septintuką išrinkta ir moteris, tūkstančiams vaikų ir jaunuolių žiebusi meilę šokiui, savojo krašto tradicijoms. Baletmeisterei ir pedagogei Irenai Marijonai Gelgutienei, 35-erių metų jubiliejų pernai atšventusios choreografijos studijos "Inkarėlis" direktorei, daugelis jau suaugusių klaipėdiečių yra dėkingi už tikrųjų vertybių pamatus.

Energingos moters kūrybiškumas prasiveržė gausybe sukurtų šokio kompozicijų, miesto kultūrinį gyvenimą praturtinusiais festivaliais. I.M.Gelgutienė įsitikino, kad puoselėjant nesavanaudiškas svajones visi išbandymai tik sutvirtina, todėl verta juos pasitikti oriai.

Apie darbą

Moteris neabejoja, kad svarbiausi jos asmenybės kertiniai akmenys buvo padėti vaikystėje. Anksti miręs tėvas I.M.Gelgutienės atmintyje išliko kaip kaimiškų susibūrimų siela. Namuose dažnai skambėdavo mamos dainos, o ilgais advento vakarais užtekdavo laiko ne tik joms, bet ir rankdarbių pamokoms.

Baigusi septynmetę mokyklą iš gimtojo Gintenių kaimo mergaitė su šeima, kuri jau buvo likusi be tėčio, persikraustė į Klaipėdą, apsisprendė įgyti buhalterės specialybę. Nors mokslus užbaigė sėkmingai ir apie 10 metų atidavė skaičiams bei apskaitos knygoms, dabar I.M.Gelgutienė jau drąsiai ragintų stengtis kuo anksčiau įsiklausyti į savo širdies balsą. "Vieną naktį prasikankinusi prie balanso lentelės ir vis tiek neįstengusi rasti nelemtų 20 kapeikų supratau, kad daugiau taip nebegaliu", – linksmai gūžtelėjo pečiais pašnekovė.

I.M.Gelgutienės šviesaus atminimo sutuoktinis Rimantas – irgi mylėjęs šokį bei puikiai supratęs žmonos aistrą – paragino savamokslę choreografę po gan didelės pertraukos grįžti į studijų suolą. Moteris 1971-aisiais įstojo ir 1976 m. baigė tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus – dabartinį Klaipėdos universitetą, – kur įgijo baletmeisterės-pedagogės specialybę. "Iškart pajutau, kad esu savo vietoje. Įnešiau savotiškos sumaišties kurse – juk tuomet buvau jau dviejų vaikų mama... Studijos buvo dieninės, jokių nuolaidų neturėjau, tačiau pavyko netgi padidintą stipendiją gauti", – prisiminė I.M.Gelgutienė.

Dar studijų metais moteris pradėjo dirbti Klaipėdos Jūrų prekybos uosto kultūros rūmuose, kuriuose pati subūrė vaikų choreografijos kolektyvą – dabartinės studijos pirmtaką. 1979 m. jam buvo suteiktas "Inkarėlio" vardas.

Baletmeisterės dėmesio užteko ne tik visam mažųjų būriui, bet ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvui. Įsisukus daug atsakomybės reikalaujančiai darbų karuselei tempai jau nebelėtėjo. "Mane stebina žmonės, besiskundžiantys neturį laiko. Tiesiog reikia mokėti jį planuoti ir išnaudoti kiekvieną minutę. Nebijokite – liks laiko ir šeimai, ir vakarams su draugais! Dar svarbu suvokti, kad ne viską galima pinigais pamatuoti", – dalijosi savo įžvalgomis pašnekovė.

Gyvenimas neleido kūrybingai baletmeisterei skrajoti padebesiais. 1991-aisiais "Inkarėlio" šokėjai liko gatvėje – patalpos atsidūrė privačiose rankose. Jei vadovė būtų susitaikiusi su pralaimėjimu, turbūt niekas nebūtų pasmerkęs, tačiau moteris nenuleido rankų. Naujos patalpos Laukininkų gatvėje iš lėto, bet užtikrintai virto jaukiais šokėjų namais.

"Nedažnai tokie žodžiai sklinda iš mano lūpų, bet tikrai didžiuojuosi, tad tuo sunkiu laiku nepalikau savo vaikų, nors kai kurie žmonės į akis rėžė esą niekam mūsų nereikia. Kai pasiryžau eiti į priekį, prasidėjo tikrieji žemaitiško užsispyrimo išbandymai, tačiau sulaukiau labai nuoširdaus tuometės valdžios supratimo", – aiškino I.M.Gelgutienė.

Pamačiusi, kad naujose repeticijų erdvėse stinga vietos, "Inkarėlio" studijos vadovė pasiekė, kad būtų įrengtos ir šokėjų poreikiams pritaikytos papildomos patalpos.

"Jau ištvėrėme bene dvi ekonominių sunkumų bangas. Dabar užgriuvus trečiajai nerimauju, bet tikiuosi, kad mūsų "Inkarėlis" nenuskęs. Gelbėjimo ratas – tai rūpestis, tolerancija ir supratimas, kad vaikai yra didžiausia vertybė. Kiek investuosime juos lavindami, atitraukdami nuo gatvės pagundų, tokia bus ir mūsų valstybė", – neabejojo I.M.Gelgutienė.

Po daugelio metų renginiuose sutikti I.M.Gelgutienės ugdytiniai negaili šiltų žodžių savo mokytojai už vaikystėje įgytas gyvenimo atramas.

Gražūs ryšiai baletmeisterę susiejo ir su suaugusiais šokėjais – kitąmet 30-ąjį jubiliejų švęsiantis kolektyvas "Sidabrinė gija" jungia buvusių mokinių tėvus.

Niekad nesižavėjusi statistika I.M.Gelgutienė tik kukliai gūžteli pečiais pasiteiravus, keliems tūkstančiams žmonių pavyko jau atverti šokio pasaulio paslaptis, bet aiškiai žino, kad iš ateities norėtų tik vienos dovanos – įrengti "Inkarėlio" studijos patalpose erdvią sceną, kurioje galėtų visu ryškumu suspindėti kruopščiai gludinamos šokėjų programos, rastų jaukų prieglobstį konkursai ir festivaliai. "Reikia rėmėjų. Jei pavyktų įgyvendinti svajonę, galėčiau ramiai numirti, nors ir neskubu anapilin. Sako, kad šimtamečius aplanko miesto meras", – juokėsi I.M.Gelgutienė.

Apie šeimą

Pernai užgesusį vyrą Rimantą I.M.Gelgutienė vadina ir mylimuoju, ir draugu, ir bendražygiu darbe. 45-erius metus trukusi santuoka pripildė širdį pačių gražiausių prisiminimų.

Pora susilaukė vaikų Esmeraldos ir Aurelijaus bei keturių anūkų: Roko, Marijos, Robertos ir Dovydo.

I.M.Gelgutienės duktė, nors mamos ir neskatinta, pasirinko choreografės kelią. Vaikystėje ant "Inkarėlio" parketo irgi sukęsis Aurelijus dabar turi savo verslą.

Moteris laiminga, kad jai pačiai kadaise įskiepytos tradicijos toliau veši atžalų šeimose. Kūčios, Kalėdos, Velykos visuomet kupinos pakilios dvasios.

Apie Klaipėdą

Prieš 55 metus šaknis pajūryje įleidusi moteris tvirtina, kad niekada nebuvo pagundų išmainyti Klaipėdą į kitą miestą. "Sunku žodžiais nusakyti, ką jaučiu šiai erdvei. Čia susijungė mūsų su vyru likimai, gimė vaikai. Visi keturi anūkai irgi Klaipėdoje išvydo pasaulį", – kalbėjo I.M.Gelgutienė.

Moteris prisipažino, kad daugybė choreografinių kompozicijų yra gimusios braidant pajūryje. "Figūras braižydavau tiesiog ant smėlio, o įsivaizduojamus šokėjus atstodavo rasti akmenukai", – šypsojosi "Inkarėlio" siela.

Apie pomėgius

Mėgstanti keliauti ir su šokėjais daugybę kraštų išmaišiusi I.M.Gelgutienė prisipažino, kad buvimas vienoje vietoje irgi teikia daug malonumo. Ypač – nuosavame sode palinkus prie ekologiškų daržovių lysvės. "Myliu ir gėles, tačiau tik nelepias! Tokias, kurios išgyvena žiemos šalčius, palaiminu, pasveikinu ir draugaujame toliau", – juokėsi moteris.

Nostalgiškas nuotaikas sode, kuriame labai mėgo triūsti ir I.M.Gelgutienės vyras, vaiko ant namo stogo besisūpuojanti dekoratyvinė raganaitė. Linksmą moterėlę ant šluotos šeimininkė "pakrikštijo" Morta. Nejučia pradėjusi rinkti mielas raganaites "Inkarėlio" vadovė dabar jau gali pasigirti visai rimta kolekcija.

Gyvenimo credo

"Netgi gūdžiausią naktį ar būnant tamsiausiame tunelyje reikia matyti šviesos spindulėlį. Tai neleidžia nugrimzti į neviltį", – dalijosi savo mintimis I.M.Gelgutienė.

Gyvenimas jau seniai atvėrė ir kitą svarbią tiesą. Moteris įsitikinusi, kad kažką duoti yra žymiai lengviau, nei prašyti. "Nebent prašytum dėl kitų", – patikslino pašnekovė.

Apie Metų klaipėdietę

Ištikima "Klaipėdos" skaitytoja apie tai, kad pateko į finalinį septintuką, visgi sužinojo ne iš dienraščio puslapių. "Naujiena man buvo pranešta anksti rytą sučirškus telefonui namie. "Klaipėdos" dienraščio iniciatyva organizuoti tokius rinkimus, pagerbti veiklias moteris – labai šauni. Tačiau turiu prisipažinti, kad pati pasijutau kiek nejaukiai. Esu išties dėkinga balsavusiems, skyrusiems daug brangaus savo laiko", – nuoširdžiai kalbėjo baletmeisterė.

I.M.Gelgutienė savo simpatijas Metų klaipėdietės rinkimuose skyrė choreografei Agnijai Šeiko. "Sveikinu visas mielas moteris, sulaukusias miestiečių dėmesio",– šypsojosi choreografė.