Melas Nr. 1

Anot Nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG), savivaldybių valdomoms centralizuotos šilumos tiekimo įmonėms, rūpi tik noras išsaugoti privilegijas, garantuotus pelnus ir metų metus nekintančias šiltnamio sąlygas, todėl jos stoja piestu prieš konkurenciją.

Bet štai, kodėl tai yra netiesa: pažangių Skandinavijos šalių, o ir Lietuvos patirtis akivaizdžiai parodė, kad konkurencija šilumos ūkyje galima tik šiltuoju laiku, kai susidaro realus perteklius konkurencingų biokuro katilinių. Net Kaune, kur didžiausias skaičius NŠG, keturis šalčiausius žiemos mėnesius jokios konkurencijos nėra, kai jos labiausiai reikia, ir šilumos kainas riboja tik paties reguliuojamo šilumos tiekėjo palyginamoji šilumos gamybos kaina. Dėl to šilumos kainos nukrenta vasarą ir vėl užauga žiemą – ir tai labai piktina šilumos vartotojus. Kai savivaldybių šilumos tiekėjai valdžios įstaigoms pasiūlė visus šilumos gamintojus padaryti reguliuojamais ir dirbti tik dėl vartotojų, NŠG šoko piestu prieš, nes, suprantama, kad jų visiškai netenkina „tie garantuojami reguliuojami pelnai“. Privataus verslo ambicijos ir interesai yra kur kas didesni...

Melas Nr. 2

Anot NŠG, tiek Lietuvos, tiek užsienio kapitalo bendrovės nuo 2012 m. pradėjo investuoti į biokuro katilines. Lietuvos šilumos rinka tuomet priklausė nuo Rusijos „Gazprom“ dujų, o didžioji dalis savivaldybėms priklausančių šilumos tiekimo įmonių snaudė letargo miegu, nepajudindamos piršto situacijai pakeisti. Tai akivaizdus melas, nes dar gerokai iki NŠG atėjimo biokuras jau dominavo Šiauliuose, Mažeikiuose, Utenoje ir eilėje kitų miestų –  juose šilumos kainos ir dabar pačios mažiausios, nors nėra jokių NŠG. Vilniuje ir Kaune biokuro katilinių plėtrą kaip tik bandė stabdyti tie patys dabartiniai nepriklausomi šilumos gamintojai (KTE, Icor), kurie savo katilines statė „už tvoros“, arba iš viso kituose miestuose, kad tik jos būtų nereguliuojamos. Žinoma, to pagrindinis motyvas – kuo didesnis pelnas, nepasiekiamas valstybinio reguliatoriaus.    

Melas Nr. 3

Nepriklausomi šilumos gamintojai tvirtina, kad jų investicijos į šilumos gamybą iš biokuro tapo kirčiu ne tik „Gazpromui“, jos pažadino ir tuos pačius šilumos tiekėjus investuoti į biokuro katilines. Biokuras tapo strategine žaliava Lietuvos šilumos rinkai, sumažinusia kainas.

Šis teiginys nekorektiškas, nes puikiai žinoma, kad biokuro katilinių negali būti per daug, nes jų investiciniai kaštai labai dideli. Ekonomiškai ir tvariai plėtrai šilumos tiekėjai naudojo valstybės skiriamą ES paramą. Tik taip galima pasiekti mažas galutines šilumos kainas. Ir priešingai, Kauno pavyzdys rodo, kad beatodairiškai priinvestavus, pajamų nebeužtenka katilinių išlaikymui. Todėl ir prasidėjo „kova“ dėl šios antklodės.

Melas Nr. 4

NŠG manipuliuoja skaičiais teigdami, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai nuo 2015 m. sutaupė 30 mln. eurų mažiau mokėdami už šilumą dėl nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos. Tai akivaizdi netiesa – iki šiol šiltuoju laikotarpiu daugiausia dirba tik reguliuojamos šilumos tiekėjų biokurą naudojančios katilinės, o šaltuoju - NŠG parduoda šilumą maksimalia kaina, kurią tik leidžia reguliuojama kainų riba. Ji labiausiai ir erzina NŠG, nes riboja pasipelnymo galimybes.

Melas Nr. 5

NŠG piktinasi, kad kas mėnesį vykstančiuose šilumos supirkimo aukcionuose šilumos tiekėjams pakanka pasiūlyti kainą, kuri padengtų biokuro įsigijimo sąnaudas, kadangi kitus kaštus, tokius kaip darbuotojų atlyginimai, remonto ar nusidėvėjimo sąnaudos, jiems kompensuoja vartotojai. Tokiu būdu pelnas šioms įmonėms yra garantuojamas automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar jos dirba efektyviai, ar ne. Tačiau NŠG nutyli, kad šilumos tiekėjai savo įrenginiais garantuoja šilumos tiekimo sistemos parametrus ir patikimumą, taip turi daugybę licencijose numatytų prievolių, o jų pelnas negali viršyti 5 proc. – pelno perviršis yra grąžinamas vartotojams. Tuo tarpu NŠG rūpi tik jų pelnas.

Melas Nr. 6

Anot NŠG, šiuo metu šilumos tiekėjai turi privilegiją pirma susipirkti savo pačių pagamintą šilumą, net jei ją gamina brangiau, o tik trūkstamą kiekį įsigyti iš nepriklausomų gamintojų. Tačiau tiesa tokia - NŠG naudoja tuos pačius įrenginius ir kurą ir nėra efektyvesni už savivaldybių šilumos tiekėjus, kurie turi pakankamus biokuro katilinių pajėgumus. Tačiau NŠG siekia tas pačias vartotojų lėšas persitempti „už tvoros“. Vartotojams iš to naudos nedaug, o ilguoju laikotarpiu gali atsirūgti energijos brangumu. Prisimimkime, išorinio kapitalo investuotojų dalyvavimo monopolinėse įmonėse patirtį: Gazprom, Dalkia, Vakarų skirstomieji tinklai, LEO ir t.t.

Melas Nr. 7

NŠG tvirtina, kad gyventojams nėra užtikrinama teisė šilumą gauti iš pigiausių šaltinių. Jie taip pat nėra skaidriai informuojami, kiek moka už šilumos gamybą, kiek už jos perdavimą, kiek kainuoja klientų aptarnavimas ir kitos paslaugos. O tiesa štai kokia – NŠG buvo pasiūlyta konkuruoti tomis pačiomis sąlygomis, atlikti tas pačias funkcijas kaip ir šilumos tiekėjas, visus metus ir kiekvieną mėnesį šilumą gaminti pigiausiais įrenginiais, tačiau gauti vienodą pelno maržą.  Žinoma, NŠG kategoriškai nesutinka, nes „laukinė konkurencija“ leidžia uždirbti daug didesnius pelnus, o ilgalaikė atsakomybė už šilumos tiekimo patikimumą ir kokybę jiems nerūpi. Privatūs investuotojai tikrai neateina mažinti šilumos kainų uždaroje ir besitraukiančioje šilumos rinkoje. Tą akivaizdžiai liudija VKEKK statistika – privačių operatorių valdomose įmonėse šilumos kainos pačios didžiausios.

Melas Nr. 8

NŠG manipuliuoja faktais aiškindama, kad  konkurencijos nauda nepasiekia gyventojų laiku, nes šilumos tiekimo įmonės tą naudą sukaupia gyventojų permokų pavidalu. NŠG labai mėgsta pateikti pavyzdį, kad  kauniečiai „Kauno energijai“ už šilumą permokėjo daugiau nei 15 mln. eurų, o Klaipėdos gyventojai „Klaipėdos energijai“ – daugiau nei 9 mln. eurų.

Tiesa tokia, kad šios permokos, kurios susidaro tik įmonėms efektyvinant veiklą, grąžinamos gyventojams. Būtent dėl to NŠG ir nesutinka nieku gyvu būti reguliuojamais, nes tada pasiektą ekonominį efektą tektų perduoti šilumos vartotojams, ką ir padarė Kauno ir Klaipėdos šilumos tiekėjai, pagal VKEKK nustatytą tvarką. Daug maloniau ekonomiją paversti pelnu ir „priglausti sau“.  

Melas Nr. 9

Painios reguliavimo sistemos neišmanančius vartotojus NŠG vis klaidina teiginiais, kad šilumos tiekimo bendrovės jau metų metus kaupia gyventojų pinigus permokų už šilumą pavidalu ir gyventojų sąskaita įmonių pelningumas vos per penkmetį išaugo net ne procentais, o dešimtimis kartų. Tai yra manipuliavimas informacija – visuose energetikos sektoriuose civilizuotose šalyse taikoma ilgalaikė kainodara. Dėl investicijų, optimizavimo ar kitų priemonių pasiektas ekonominis efektas naudojamas reinvesticijoms, apyvartinėms lėšoms (klimatinių sąlygų kompensavimui) ir t.t. O pasibaigus reguliaciniam laikotarpiui (3-5 metai) perduodamas vartotojams. Valstybės ir savivaldos įmonės savo reguliuojamus pelnus naudoja Lietuvos žmonių gerovei. Ir priešingai, nei NŠG, neišveža jų  nei į Vokietiją, nei į Suomiją, nei į Rusiją ar kitur.