Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė patikino, kad tai – ne pirmoji kardžuvė, užsukusi į Baltijos jūrą.

„Baltijos jūra – kaip spąstai. Jos įplaukia sąsiauriu, o išplaukti nebesugeba. Ši jūra – kaip butelio kakliukas. Patekus pro Skageraką, ne taip paprasta iš čia išplaukti“, – tvirtino Jūrų muziejaus biologas.

Skagerakas yra sąsiauris tarp Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasalių, tai taip pat vienas sąsiaurių, jungiančių Šiaurės ir Baltijos jūras.

Vietos žvejai kardžuvių buvo ne kartą pagavę tinklais. Kartais jas jūra išmeta į krantą.

Kam kardžuvei tokia nosis?

„O į Baltijos jūrą šios žuvys užklysta dažniausiai štormų metu arba besivaikydamos skumbrių pulkus. Kardžuvėms skumbrės yra topas iš visų mėgstamiausių žuvų“, – pasakojo biologas.

Pasirodo, kardžuvės skumbrių pulkus dažniausiai medžioja ne po vieną. Keli individai apsupa būrį, atskiria nedidelę dalį ir ima doroti.

„Kam kardžuvei tokia nosis? Ji šiuo kardu apsvaigina aukas. Galima sakyti, ji ja mosuoja į kairę ir į dešinę, taip sužeidžia ar apsvaigina“, – paaiškino R. Dailidė.

Remigijus Dailidė. Vytauto Petriko nuotr.

Kardžuvėms Baltijos jūros vandens druskingumas yra per mažas.

„Atlanto vandenyne vyrauja 25–30 promilių druskingumas. Kokioje nors įlankoje jos, pasivaikiusios žuvis, sugeba vėl išplaukti, o iš Baltijos jūros jos nebegali išplaukti. Kiekviena žuvų rūšis turi savo tolerancijos ribas, menkės ima žūti, jei vandens druskingumas pakyla iki 12 promilių. Mūsų jūroje vyrauja 4–6 promilių druskingumas“, – patikino R. Dailidė.

Kardžuvės išvysto didelį greitį, negeba staiga sustoti, todėl kartais atsitrenkia į valtis ar kitus daiktus.