Miestiečiams gerai žinomą mediką Vytautą Grykšą, jo žodžiais tariant, darbas "veža". Vienas ilgiausiai Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbančių neurochirurgų – 1-ojo skyriaus vedėjas pasakojo "pasirašęs" netikėtai avantiūrai. Prieš dešimtį metų kurpęs planus išvykti į sostinę jis atsisakė šios idėjos ir, iš Kauno pasikvietęs jaunus kolegas, užsimojo atgaivinti skyrių.

Klaipėdietis turi ir kitų įdomių amplua – namuose jis įsirengė nedidelę studiją, pats išmoko groti gitara ir, pasinėręs į bliuzo garsus, pasakojo taip atsipalaiduojantis po operacijų. Kartu su žmona, taip pat medike, jie skaičiuoja ketvirtą dešimtį bendro gyvenimo drauge ir pripažįsta, kad pagaliau atrado laiko pasidžiaugti nuveiktais darbais.

Operavo laive

– Pradžia, ko gero, nebuvo lengva. Prisimenate ją?

– Prisimenu kaip šiandien: sėdžiu pas vyriausiąjį gydytoją ant minkštasuolio ir laukiu priėmimo. Nors karjeros pradžioje negalvojau apie neurochirurgiją, tačiau vos pradėjęs operuoti pamėgau savo darbą. Prieš keliolika metų į Klaipėdą atplaukė didelis karinis laivas su operacine. Kadangi jame buvo lietuvis, kuriam buvo diagnozuotas smegenų auglys, karinė vadovybė sutarė, kad kartu su laivo mediku operuosime tą naviką. Operacija pavyko ir, plaukiant į Švediją, vaikinas atsigavo iš komos. Tai buvo maloni patirtis.

– Dažnai tenka susidurti su ypatingomis situacijomis?

– Tenka. Rimtų operacijų metu sugaišti daugiau laiko, tai reikalauja ypatingo dėmesio, patyrimo, tačiau ilgainiui pripranti. Visada būna pirmas kartas, net ir asai nuo kažko pradeda. Nugalėjus iššūkius apima geras jausmas – eini namo ir jauti padaręs mažą stebuklą. Dažnai dar operacijos metu gali nuspėti, kad pacientas bus laimingas, nes viską padarei tinkamai. Tas jausmas "veža". Todėl chirurgai yra truputį darboholikai, garbėtroškos, mėgsta pasipuikuoti.

– Svarbu būti įvertintam?

– Žinoma, tai malonu. Ar aktorius nelaukia ovacijų? Kiekvienas to nori, ypač sulaukus brandaus amžiaus. Neurochirurgija – specifinė sritis. Mes labiau specializuojamės stuburo patologijos srityje. Klaipėdoje tėra apie 10 praktikuojančių neurochirurgų, o visoje Lietuvoje – apie 80. Aš tai vadinu subtilia filosofija, nes nervų ligos apima faktiškai tik mikrochirurgines operacijas. Ateinančiam jaunimui tai vis dar atrodo egzotiškai. Pats kurį laiką dirbau galvos chirurgu, bet pastaruosius 10 metų gilinuosi į stuburo patologijas. Kadangi viskas labai greitai keičiasi, svarbus yra patirties dalijimasis su kolegomis. Ne tik tarp vietinių, bet ir užsienio gydytojų. Ne visą reikiamą informaciją gali rasti knygose, yra ir neviešinamų dalykų, skirtų siauram žmonių ratui.

– Kodėl būtina gilinti žinias užsienyje?

– Svarbiausia – tobulėjimas ir meilė darbui. Stažuotės užsienyje, lankymasis profesiniuose kursuose, kontaktų užmezgimas tam padeda. Lietuvoje tobulėti galimybių nėra, nes tiek Kaune, tiek Vilniuje gydymo įstaigų lygis yra panašus. Stebuklų čia neišvysi. Todėl būtina pasižvalgyti po užsienį.

– Kur pats lankėtės?

– Ilgą laiką bendravome su amerikiečiais, buvau bendradarbiavimo programos, skirtos gydytojų tobulinimuisi, iniciatorius. Amerikiečiai atvykdavo pas mus, o mes – pas juos. Atskridę į Lietuvą, visiškai svetimą šalį, jie stebėdavosi mūsų darbu. Buvome neseniai atgavę nepriklausomybę, pilni entuziazmo, bet jiems atrodėme kaip kačiukai – veržlūs, žingeidūs, bet visiškai be patirties. Kiekviena naujovė mus stebino. Atvykus svečiams iš užsienio, rengdavome dideles vaišes, išleisdavome tam daug pinigų, o vėliau įsidrąsinę jie paklausė: "Jei neturtingai gyvenate, kodėl taip prabangiai vaišinatės?". Dabar tai skamba labai logiškai, bet tuomet atrodė, kad tokiu būdu parodome jiems savo draugiškumą. Ši mainų programa iš tiesų buvo abipusiai maloni, įžiebė naujovių proveržį, padėjo man subręsti kaip asmenybei. Patys daug kartų vykome į Ameriką, teko Klivlande operuoti sunkų ligonį.

– Pats nepanorote pasilikti JAV?

– Buvo tokių svarstymų, Amerikoje jaučiausi gerai. Tačiau didelėje šalyje esti milžiniška konkurencija, taip pat pabijojau, kad mano jaunai šeimai tai bus per didelis išbandymas. Mačiau kitų lietuvių emigrantų vargą svečiose šalyse, skyrybas, tai mane sulaikė.

Suvedė medicina

– Anksti sukūrėte šeimą?

– Regina yra šeimos gydytoja, todėl vaikams, spėju, atsibosdavo klausytis mūsų nesibaigiančių pašnekesių apie mediciną. Gerai, kai interesai sutampa, tačiau svarbiausia – meilė. Gyvenime esame nemažai nuveikę, todėl šiuo metu norisi ramybės, pasigrožėti, pasidžiaugti tuo, ką per 32-ejus gyvenimo drauge metus nuveikėme. Pats esu iš Veiviržėnų – šviesaus, gražaus miestelio, čia baigiau mokyklą. Ir veiklos ten nemažai būta. Dabar nuvažiuoju tik į kapines, nieko artimo neliko, gal vienas kitas tų laikų mokytojas. Mano žmona – protingas žmogus, vertina šeimą, auklėjome vaikus paprastų abėcėlinių gyvenimo tiesų, supratimo, kad ne viskas mūsų rankose.

– Vaikai jūsų pėdomis seka?

– Ne. Dukra Asta mėgsta džiazą, yra baigusi muzikos mokyklą, dainuoja. Vilniuje ji užsiima turto vertinimu, o sūnus Vytautas sukinėjasi Klaipėdoje, yra architektas. Medicinos jie nepasirinko, ko gero, jų charakteriui tai netinkama specialybė. Sūnus – menininkas, krapštukas, mėgsta fantazuoti, projektuoti, dukra nenustygsta vietoje, tikra vadybininkė.

Įkvėpė pasiūlymas

– Studijavote Vilniuje, nekilo minčių pasilikti sostinėje?

– Tiesa, prieš 10 metų ketinau su šeima išvykti į Vilnių. Man buvo pažadėta darbo vieta, jau buvome sostinėje įsigiję būstą, bet gyvenimas susiklostė kitaip. Persigalvojau, kai ligoninėje atsirado laisva Neurochirurgijos skyriaus vedėjo vieta, buvau pakviestas eiti šias pareigas. Užgimė mintis, kad čia irgi galima kažką sukurti, man buvo atrištos rankos. Matydamas, kad vienas čia nieko nepadarysiu, pasikviečiau jauno kraujo iš Kauno. Nuvažiavau pasižiūrėti, kaip dirba pradedantieji medikai, sutikau perspektyvių žmonių. Pasiūliau jiems Klaipėdoje susikurti sau geras darbo sąlygas ir dauguma sutiko – kartu su šeimomis atvažiavo dirbti į uostamiestį. Buvau jų sėkmės Klaipėdoje garantas, todėl nešiau didelę atsakomybę. Į skyriaus organizavimą teko įdėti daug jėgų, net ir bemiegių naktų.

– Ar esame toli pažengę šioje srityje?

– Mūsų šalis technologijų atžvilgiu dar nėra tokia pajėgi, kaip didžiosios, tokios, kaip Vokietija, JAV, Japonija. Stabdo ir ribotos finansinės galimybės. Kuo didesnis technologijų progresas, tuo valstybei brangesnės paslaugos. Todėl tenka rinktis kuklesnį gyvenimą ir daug ko atsisakyti. Tačiau rutinines problemas sprendžiame sėkmingai. Šių dienų žmonių negalavimai ateina dar iš vaikystės – nejudraus gyvenimo būdo, sunkaus fizinio darbo ar genetinių nesklandumų. Ne kiekvieną skausmą reikia operuoti, žmonės kartais tiesiog nori patarimo, ir tai yra mano didžiausia misija – malonu, kai žmogus klausia tavo asmeninės nuomonės. Tiesa, aš visuomet pirmenybę teikiu komandiniam protui, nors šuo metu tai nėra taip populiaru. Jaunieji yra auklėjami mąstyti individualiai ir, atėję dirbti į kolektyvą, jaučiasi asmenybėmis, reikalauja dėmesio, vietos po saule. Tai yra gerai, bet nereikėtų atsisakyti tartis.

Ilsisi su muzika

– Kokias spragas įžvelgiate Lietuvos medicinos sistemoje?

– Kraštutinį taupymą, kuris kokybės atžvilgiu yra pavojingas. Medicininių reikmenų ar laiko. Tarkime, norite nuoširdžiai pasikalbėti su gydytoju, išsakyti savo rūpesčius, o tam reikia bent jau valandos. Tačiau vieno žmogaus vizitui yra skirta tik penkiolika minučių. Per tą laiką medikas turi apžiūrėti pacientą, įsigilinti į jo bėdą, užpildyti popierius. Kokybė, savaime suprantama, nukenčia. Dingsta bendravimo malonumas, jis tampa paviršutinis. Tuomet ir pats žmogus nusivilia, esą daktaras buvo išsiblaškęs, skubėjo, užsiėmęs kitais reikalais. Dar blogiau, kai apkrautas pašaliniais darbais gydytojas ateina operuoti. Manau, kiekvienam pacientui įdomu, ar jį operuoja pailsėjęs, susikaupęs gydytojas. Taip pat dažnas ligonis su savo bėdomis paskęsta ilgiausiose eilėse, todėl kai kurie ir veržiasi į mažesnes ligonines. Didžiosiose po operacijos gali tikėtis nebent rezidento apsilankymo, tave operavęs gydytojas, ko gero, neateis, nes turės šimtus kitų darbų.

– Vadinasi, yra didelis darbo užimtumas?

– Daugelis gydytojų dirba keliose darbovietėse. Apskritai formalizmas šiuo metu klesti. Tai yra didelė bėda. Jis užmuša meilę darbui. Gydytojai, užuot atsigavę, eina dirbti dar į kelias įstaigas – tempas didžiulis ir, užuot ilsėjęsi, dirba iki pervargimo. Pats esu tinginys, nes niekuomet nedirbau dviejose vietose, neturėjau papildomų konsultacijų kitoje ligoninėje, maniau, kad neverta blaškytis. Verčiau skirti laiką profesinių žinių gilinimui. Anksčiau daug keliaudavau, tekdavo net ir kelis kartus per metus vykti į užsienį, tai atimdavo daug laiko. Gaila, bet pastaruoju metu pastebiu tarp kolegų tvyrančias konkurencines nuotaikas. Nors sveikas konkuravimas vertinamas kaip progreso dalis, aš nemanau, kad medicinos srityje šalia turėti kolegą konkurentą yra gerai. Dirbdamas su nuoširdžiu draugu gali pasiekti geriausių rezultatų. Konkuruoti dėl paciento ar pareigybių – man nepriimtina filosofija. Visa, ką turiu gyvenime, laimėjau ne kova, o atsidavimu.

– Kaip atsipalaiduojate?

– Pastaraisiais metais taip nebepavargstu. Gyvenu vaikais, šeima, muzikuoju. Nors niekam apie tai nesiskelbiu, bet dievinu bliuzą. Įsigijau gerą aparatūrą, įsirengiau studiją ir pats išmokau groti gitara. Ši muzika mane nuramina, ji specifinė, skirta ne visiems, bet kiekvieną kartą ji gali suskambėti vis kitaip. Tai tartum savotiška improvizacija. Studijoje laikas labai greitai bėga.

– Be neįskaitomos rašysenos, kokiais dar keistumais pasižymi gydytojai?

– Ko gero, nerasite išraiškingų medikų, dažniausiai tai nuobodūs ir pilki žmonės, nes į mediciną eina specifinės asmenybės. Tiesa, talentingos. Jie yra sausi, garbėtroškos, jų praktiškumas gali stulbinti – retai kada pamatysi apsirengusį madingai, pradedant nuo šukuosenos ir baigiant avalyne. Jei televizijoje pastebi kalbinamą mediką, jis atrodo kukliai, praktiškai. Jokio papildomo laiko išvaizdai. Gyvenimas jiems labai greitai prabėga – nusipirkai kostiumą, žiūrėk, jau išėjo iš mados.

Vizitinė kortelė

Gimė 1959 m. spalio 1 d. Veiviržėnuose Klaipėdos rajone.

1983 m. baigė neurochirurgijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Klaipėdos universitetinės ligoninės 1-ojo neurochirurgijos skyriaus vedėjas.

Lietuvos neurochirurgų draugijos valdybos narys.

Stažavosi užsienyje, JAV.