Opozicijai pritrūko merų

Seimo opozicija, liberalcentristai ir konservatoriai, vėl atrado dėl ko kivirčytis. Šįkart - dėl tiesioginių merų rinkimų.

Liberalcentristams gerai. Tiesioginiuose rinkimuose jie gali svajoti apie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos - trijų didžiausių miestų - merų postus. O konservatoriams lieka tik nedidukas Panevėžys.

Konservatoriai nosis nukabinę, nes draugystė su liberalcentristais savivaldybėse neišdegė. Pastarieji, turėdami daugiau deputatų, elgiasi su konservatoriais kaip su posūniais. Mėto iš postų, sudarinėja už konservatorių nugarų keistas sutartis.

Klaipėdos konservatoriai bergždžiai siekia, kad daugumą turintys liberalcentristai pasirašytų koalicinę sutartį. Meras Rimantas Taraškevičius nesupranta: „Ko jums dar negana? Turite tris deputatus ir tris postus savivaldybėje“.

Prisigalvojo. Jungsis tau dramblys su muse.

Konservatorių vadovybėje ir frakcijoje Seime yra daugiau abejojančiųjų nei pritariančių tiesioginiams merų rinkimams.

Jie žino, kad dėl tiesiogiai renkamų merų reikia keisti Konstituciją. Už tai reikia balsuoti dukart. Tarp balsavimų daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka.

Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už jį balsavo ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių.

Tiems konservatoriams - kaip liga nuo Sąjūdžio laikų, kad tik būti ne kaip visi žmonės. Kad tik būti prieš, jei visi už. Tačiau jie ne vieniši.

Jau prieš tiesioginius merų rinkimus purkštavo nykstanti politinė rūšis - krikdemai, kuriems jokių šansų nugvelbti bent vieną mero postą. Nebent Molėtuose, kur „merauja“ jų partijos pirmininkas.

O pilietines antikorupcines iniciatyvas skatinančios nepolitinės organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius rėžė, kad tiesioginiai merų rinkimai naudingi korumpuotam šalies elitui. Būtų lengviau nupirkti vietos valdžią. Sumokėjai už būsimo mero rinkimų kampanijos cirką - valdžią turi savo kišenėje.

Pagal naują rinkimų sistemą merais tapę ir daugiau galių įgiję politikai nesunkiai galėtų nukreipti bendruomenės pinigus į savo rėmėjų rankas. Arba vietos valdžios sprendimais proteguoti finansinių rėmėjų interesus.