Daugiau nei pusšimtį metų su savo vaikais nebendravusi klaipėdietė, priremta sunkios ligos, apsidžiaugė pagaliau išvydusi sūnų ir anūkę. Suvesti mirčiai į akis žiūrėjusią moterį ir kadaise paliktus sūnus ėmėsi jos buvusi bendradarbė.
Paieškų ėmėsi draugė
"Padėkite rasti mano buvusios bendradarbės vaikus. Zita pateko į Slaugos ligoninę, yra labai silpna ir nežinia, kiek dar gyvens. Žinau, kad ji turi du sūnus, bet jų neaugino. Jei pavyktų juos rasti, gal nors prieš paskutinį atodūsį ji galėtų atsiprašyti savo vaikų, o sukauptas turtas neatitektų valstybei", - prašė klaipėdietė Vida Burkovskaja.
Ieškoti nežinia kur esančių Zitos Ščevinskajos sūnų nebuvo paprasta - jie turi skirtingas pavardes, o vyresniojo vardą motina kažkodėl apskritai nurodė neteisingai.
Paieškos užtruko. Painūs keliai atvedė pas Vilniuje seniai gyvenantį ir, kaip visiškai netikėtai paaiškėjo, žinomą fotokorespondentą Vladą Ščiavinską.
Jo brolio, galinčio gyventi čia pat Klaipėdoje - Prano Juškos, pėdsakai vedė klaidingais keliais.
Jau buvo pakvietę kunigą
Šią savaitę V.Ščiavinskas su gyvenimo drauge ir dukra atvažiavo į Klaipėdą pasimatyti su 78 metų motina, kurios niekada anksčiau taip nebuvo pavadinęs.
V.Burkovskaja maloniai priėmė vilniečius savo namuose. Moteris prisipažino buvusios bendradarbės sūnui šventai pamelavusi, kad jo ieškojo motinos prašoma.
"Iš tiesų viskas buvo kitaip. Sužinojau, kad senų dienų pažįstama pateko į ligoninę ir nuėjau jos aplankyti. Sunkiai pažinau Zitą. Ji nė iš tolo nepriminė tos moters, su kuria ilgą laiką drauge dirbau. Merdėjo, vos tarė žodžius, buvo išsekusi nuo ilgo nevalgymo. Ligoninės personalas veikiausiai manė, kad neišgyvens, net kunigą buvo iškvietę. Toje pat palatoje gulinčios moterys kartą manęs paklausė, ar Zita yra visiškai vieniša, ar neturi artimųjų. Žinojau, kad buvo pagimdžiusi du sūnus, bet neaugino. Kai sužinojau, kad žurnalistams pavyko rasti vieną jų, pradėjau Zitai kalbėti, kad pas ją atvažiuos Vladukas", - pasakojo V.Burkovskaja.
Nusprendė likti viena
"Nejaučiu jai pykčio, nuoskaudos, nes jei būčiau augęs su mama, galbūt mano gyvenimas nebūtų buvęs toks įdomus. Kita vertus, nejaučiu ir didelių sentimentų. Šis gyvenimo posūkis labiau panašus į dar vieną mano paties avantiūrą. Juk aš ne tik pirmą kartą pajutau, kad esu brangus mamai, bet ir prisiėmiau pareigą rūpintis ja iki mirties, - atviravo V.Ščiavinskas.
Vyriškis pasakojo, kad kai pirmą dieną įžengė į ligoninės palatą, nežinojo, kuri iš keturių moterų yra jo mama.
"O ji elgėsi taip, lyg nuo pat mano gimimo nebūtume išsiskyrę. Pirmas dalykas, ko paklausė, ar aš atsivežiau dokumentus, reikalingus testamentui parašyti", - neslėpė žinomas fotografas.
Kodėl mama atsikratė jo su broliu, V.Ščiavinskas iki galo dar neišsiaiškino. Jo žinios apie tėvą bei ankstyvąją vaikystę - skurdžios. Vyras mano, kad brolis gimė nuo kito vyro nei jo tėvas.
Apie Vlado tėvą, taip pat Vladą Ščiavinską, moteris prasitarė, kad jis buvęs vėjo botagas, kartą išvažiavęs ir nebegrįžęs.
Pokario metais likusi su dviem vaikais viename komunalinio buto kambaryje moteris nenorėjo vargti.
Už darbą gavo medalį
Z.Ščevinskajos jaunų dienų bendradarbės prisimena, kad savaitinio Jūrų prekybos uosto darželio aukle dirbusi Zita tarybiniais visuotinio deficito laikais vilkėdavo užsienietiškus drabužius, turėjo daug aukso papuošalų, avėdavo aukštakulniais, puikuodavosi ilgais lakuotais nagais.
Papildomai pinigų ji prasimanydavo perparduodama iš jūreivių įsigytus daiktus, be to, buvo labai taupi. Bendradarbės atsimena, kad net atostogų auklytė Zita neidavo, kad neprarastų algos.
Darbe buvo labai pareiginga, kruopšti, bet apie savo gyvenimą stengdavosi nutylėti.
Už puikų ilgametį darbą moteris buvo apdovanota socialistinio darbo didvyrės medaliu. Kad uoli darbuotoja neatliko pagrindinės savo pareigos - būti motina - tada niekam nerūpėjo.
Draugėms Z.Ščevinskaja ne kartą buvo prasitarusi apie žydrąją savo gyvenimo svajonę - su mylimu generolu išvažiuoti gyventi į Krymą.
Iš menkų prisiminimų ir negausių vaikų namų auklėtojos jam suteiktų žinių V.Ščiavinskas sudėliojo neryškų vaizdą apie pirmuosius savo gyvenimo metus.
Svetimi stūmė nuo savęs
Vladui tebuvo dveji, o Pranui - ketveri, kai vieną dieną mama juos nuvežė tolimiems giminaičiams į Vilkėnus prie Švėkšnos. Sakė, kad palieka trumpam, bet pasiimti sūnų daugiau negrįžo.
Iš to laiko V.Ščiavinskas pamena tik didelį namą ir daug žmonių. Vėliau šie giminaičiai Praną atidavė į vaikų namus, o Vladą - kaimynei, kurią kaimo žmonės vadino vokiete Ona.
Panašu, kad pas šią moterį berniukas pagyveno ilgėliau.
"Turbūt buvau išdykęs. Kartą vos nesudeginau šieno. Gaudavau diržo. Pamenu, kaip kartą atėjo stribai, davė man palaikyti automatą. Paskui susirgau plaučių uždegimu ir patekau į ligoninę. Matyt, ta moteris nenorėjo manęs auginti, nes ligoninėje buvau metus. Galiausiai mane nuvežė pas Oną, o čia - namas sudegęs, ji pati neturėjo kur glaustis. Vėl grįžau į ligoninę. Tada mane paėmė bevaikis kolūkio pirmininkas. Bet naujiesiems įtėviams neįtikau. Pirmininko žmona nuvežė mane į vaikų namus, sumelavo, kad turi rūpesčių, ir paliko, - skurdžiais vaikystės prisiminimais dalijosi V.Ščiavinskas. - Buvau jau aštuonerių. Auklėtojos man parodė pora metų vyresnį berniuką ir pasakė, kad tai mano brolis."
Vėliau, kai Vladas buvo gal penktokas, vaikų namų auklėtoja sumanė atgaivinti Z.Ščevinskajos širdyje motiniškus jausmus. Ji atvežė Vladą pas mamą ir paliko jos bute.
V.Ščiavinskas pamena, kad mamos tada nebuvo namie. Grįžusi ji nė kiek neapsidžiaugė radusi sūnų. Netrukus įtaisė vaiką į pionierių stovyklą ir vėl paliko valdiškuose namuose.
Motina nebedomina
Z.Ščevinskajos sūnus siejantis ryšys - veikiau draugystė nei giminiški santykiai. Keletą metų nesimatę vyrai gali kartu leisti kelias paras, o paskui vėl išsiskirti keleriems metams.
Taip atsitiko, kad Vladas pastarąjį kartą pas brolį Klaipėdoje svečiavosi prieš bene trejus metus.
O šią savaitę bute, kuriame anksčiau gyveno Pranas, brolio neberado. Naujieji gyventojai apie tokį žmogų sakėsi nieko negirdėję.
Tačiau "Klaipėda" vėl pradėjo paieškas ir rado V.Ščiavinsko brolį. Tik jis bendradarbių vadinamas ne Pranu, o Rimu.
"Man ji nerūpi. Mes nebuvome jai reikalingi iki šiol, todėl dabar jos nereikia ir man. Mes jai trukdėme, nes ji turėjo darbuotis", - piktai apie gimdytoją kalbėjo R.Juška.
Apsidžiaugęs, kad susitiks su broliu, vyras ilgiau apie motinos sveikatą ar ateitį neketino kalbėti.
Išseko nuo bado
Visą šią savaitę V.Ščiavinskas Klaipėdoje turėjo rūpesčių. Slaugos ligoninės medikai konstatavo, kad Z.Ščevinskaja negali pati pasirūpinti savimi ir grįžti savarankiškai gyventi į savo namus nebegalės.
Į ligoninę senolė pateko prieš kelis mėnesius. Visą savo butą užgriozdinusi daiktais, o šaldytuvą - brangiais maisto produktais, moteris buvo išsekusi nuo bado.
Lipdama ant spintos užkelti dar vieno iš kažkur atsigabento daikto, ji griuvo ir kelias paras nepajėgė atsikelti. Vieną dieną kaimynas išgirdo iš Z.Ščevinskajos buto sklindantį negarsų pagalbos prašymą. Moteris meldė vandens.
Ligoninės personalui apie vaikus Z.Ščevinskaja neužsiminė, todėl jau buvo pradėtos procedūros jos globą, taip pat ir turtą, perduoti valstybei.
Tik V.Burkovskajos pastangomis senolė susitiko su sūnumi, kuris pasiryžo globoti motiną iki jos gyvenimo pabaigos.
"Dabar, ko gero, visos Klaipėdos benamės avės 70-ųjų modelio batais. Mamos bute radome kelis šimtus porų avalynės, kalnus lovos baltinių, maišus drabužių ir kitokių vertybių. Skirtingai nuo kitų pamišusių senučių, ji kaupė ne šiukšlynuose rastas bevertes atliekas, o gerus daiktus. Maišas, jame - maišelis, maišeliukas ir popierius - taip ji pakavo namo parneštus daiktus. Spintose iki milimetro lygiomis krūvomis sudėlioti iškrakmolyti patalynės komplektai. Visas butas iki pusės langų užgriozdintas maišais ir dėžėmis. Kai viską iškuopėme, teko kviesti dezinfekuotoją", - apie triūsą motinos bute pasakojo V.Ščiavinskas.
Sūnui kaupė drabužius
Visą gyvenimą manęs, kad motinai buvo nereikalingas, kuopdamas butą Vladas rado daiktų, kurie byloja, jog šios moters širdies kertelėje buvo vietos ir sūnums.
Ant didelio paketo vyras aptiko užrašą "Drabužiai Vladui", o krūvelėje popierių - iškarpų iš spaudos leidinių su V.Ščiavinsko darytomis nuotraukomis.
Pamačiusi anūkę, moteris netikėtai nusimovė nuo piršto auksinį žiedelį ir padovanojo jį septyniolikmetei Vlado dukrai Austėjai.
Lankoma buvusių bendradarbių bei prižiūrima medikų Z.Ščevinskaja atsigavo, jos sveikata ėmė taisytis.
Jaunėlis sūnus nusprendė motiną parsigabenti į Vilnių. Čia jis planuoja rasti vietą privačiuose slaugos namuose.
Savo būste apgyvendinti neprognozuojamo elgesio ir ligos sutrikdytos sąmonės motiną V.Ščiavinskui nepatarė medikai. Tai būtų pavojinga jai pačiai ir visai sūnaus šeimai.
Panašu, kad vyresnysis šios moters sūnus Rimas nenorės atsilyginti geru už vaikystėje ir jaunystėje patirtas skriaudas.
Jis vis dar pamena, kaip būdamas amžinai alkanas profesinės mokyklos mokinys Klaipėdos gatvėse susidurdavo akis į akį su jį pagimdžiusia moterimi.
Išsipuošusi ji praeidavo pro savo sūnų nė vienu veido raumenėliu neparodydama jam jokio jausmo.
"Mes - vaiknaminiai, našlaičiai. Aš neturiu supratimo apie tą mamą", - tvirtino R.Juška.
Naujausi komentarai