Klaipėdos krašto šviesuolis Algirdas Šveikauskas lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis dirbo BBC (British Broadcasting Corporation) – didžiausio pasaulio transliuotojo monitoringo tarnyboje ir gaudė, vertė į anglų kalbą bei skleidė pasauliui radijo informaciją iš Lietuvos, kur taiki kova už laisvę virto beginklių žmonių skerdynėmis.

Prigludę prie radijo imtuvų

Prieš ketvirtį amžiaus A.Šveikauskas su dar dviem lietuviais Juozu Blinstrubu bei Rita Frank dirbo BBC monitoringo tarnyboje, kurioje karščiausių žemės taškų informacija iš viešųjų šaltinių buvo kaupiama ir verčiama į 60 kalbų bei skleidžiama pasauliui.

Lygiai prieš 24 metus šio žiniasklaidos milžino dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvą, kur taiki jaunos valstybės žmonių kova už laisvę virto kruvinu susidorojimu.

Nors praėjo tiek daug metų, tų dienų emocijos gyvos A.Šveikausko atmintyje lig šiol. Dabar jau 76-erių Algirdas pasakojo, kad tą rytą jis pakeitė pernakt dirbusį savo kolegą J.Blinstrubą.

Jau sausio 12-ąją iš Lietuvos sklido permaininga informacija apie provokacijas, sovietų kariaunos išpuolius. A.Šveikauskas tikino, kad net už 2 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos klausydamasis radijo jis jautė, kad pas mus įtampa auga.

Po keliolikos valandų įtempto žinių gaudymo iš tėvynės, jo kolegė Rita įkalbėjo Algirdą važiuoti namo pailsėti, pasakiusi, kad, reikalui esant, iškvies.

Pravirko iš nevilties

Algirdas pasakojo, jog gyveno už 10 mylių nuo savo darbo vietos. Grįžęs namo, suvokė, kad niekaip negalės užmigti, tad gurkštelėjo gerą stiklą viskio ir prigulė. Neilgai trukus suskambo telefonas. Skambino kolegė R.Frank.

"Ji sakė, kad turiu atvažiuoti, nes Vilniaus radijas elgiasi kažkaip keistai. Rita, nuo vaikystės augusi JAV, pabijojo, kad turimų lietuvių kalbos žinių jai gali nepakakti. Skubėjau atgal. Net į galvą nešovė, kad galiu išsikviesti taksi. Pirmą ir vienintelį kartą sėdau prie vairo girtas. Visą kelią meldžiausi, kad tik nesustabdytų policija, nes jiems tikrai niekuo nepasiteisinsiu", – 1991 m. sausio 13-osios išvakares Londono prieigose prisiminė A.Šveikauskas.

Algirdas sėkmingai pasiekė BBC būstinę ir sėdo prie radijo imtuvo, iš kurio netrukus ėmė sklisti siaubą keliančios naujienos.

"Aš sėdėjau su ausinėmis, jūs niekada nežinojote, kad aš viską girdžiu. Aš girdėjau tuos žodžius: "Jie eina, jie laužia duris, Lietuva – dar gyva". Verčiau viską į anglų kalbą ir siunčiau pasauliui. Šitos informacijos laukė visi: ir Vašingtone, ir Užsienio reikalų ministerijoje Londone, ir BBC. Aš buvau ta jungtis, kuri geros valios žmonėms skleidė tiesą, ką su jumis daro tie raudonieji galvažudžiai", – sunkiai emocijas valdė Algirdas.

A.Šveikauskas pasakojo, kad paskui ausinėse garsas staiga dingo ir jis pravirko iš siaubo bei nevilties. Prie Algirdo ėjo kolegos lenkai, kurie kaip galėdami bandė jį paguosti.

"Tada sukosi viena mintis: jūs ten – didelio pavojaus akivaizdoje, bet esate visi kartu ir vieningi, o aš už daugybės kilometrų esu vienas ir niekuo negaliu padėti. Ir tada vėl išgirdau ausinėse: "Vienas, du, vienas, du. Paimk tą laidą. Bokštą jau užėmė". O aš viską verčiau į anglų kalbą. Ir vėl signalas nutrūko", – teigė Algirdas.

Visų akys – į Lietuvą

A.Šveikauskas pasakojo, kad labai greitai pas jį atbėgo BBC inžinierius, pagavęs kažkokį radijo signalą iš Lietuvos ir jo paklausė, iš kur tas signalas galėtų būti, nes jis sklido ne iš Vilniaus.

"Mes negalėjome rimtai vertinti informacijos, kol neidentifikavome šaltinio. Buvo aišku, kad signalas – iš Lietuvos. Aš jiems sakiau, jog prie Kauno yra tokia vieta Sitkūnai. Patikrinkite. Jie patvirtino, kad signalas tikrai sklinda iš ten. Tada ir išgirdome naujuosius Lietuvos radijo šaukinius, SOS, informaciją apie nužudytuosius ir sužeistuosius", – pasakojo A.Šveikauskas.

Algirdas prisiminė, kad pagalbos šauksmas iš Lietuvos sklido prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų kalbomis. Už jo nugaros stovėjo kolegos ir padėjo tą informaciją versti. Visų akys tą naktį krypo į kraujuojančią Lietuvą, kuri šaukėsi pagalbos.

Sugrįžimas į tėvynę

A.Šveikauskas, lemtingus Sausio 13-osios įvykius išgyvenęs už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, į tėvynę sugrįžo tik beveik po 10 metų – 2000-aisiais, po trijų dešimtmečių emigracijos. Ir šiuo metu gyvena tai Vilniuje, kur dėstytojauja, tai Jungtinėje Karalystėje, nuolat keliaudamas po pasaulį su savo nepailstančia gyvenimo meile Janet.

Būtent Janet bei Algirdo meilė ir buvo ta jėga, prieš kurią neatsilaikė net geležinė sovietinio lagerio uždanga. Jų pažinties ir santuokos istorija verta kino filmo.

A.Šveikauskui iš Tarybų Lietuvos į Didžiąją Britaniją pavyko išvažiuoti 1980-aisiais – kai toks žingsnis tarybiniam žmogui faktiškai atrodė neįmanomas.

Algirdas savo žmoną daugiau nei 35 metus švelniai vadina ponia (angl. lady). Tai – moteris, dėl kurios jis ryžosi kelionei nors į pasaulio kraštą, nežinodamas, kas jo laukia naujoje tėvynėje.

Meilės emigrantas

A.Šveikauskas Vilniaus universitete baigė rusų kalbą ir literatūrą. Paskui įstojo studijuoti anglų kalbos vakariniame kurse. Ten ir susipažino su būsimąja žmona.

"Į Vilniaus universitetą atvyko anglų kalbos specialistai iš Didžiosios Britanijos. Atvažiavo ir tokia mergaitė Janet. Mes labai suartėjome. Kartą ji, išvažiavusi Kalėdoms namo, nebeatvažiavo. Man paskambino jos kolegė Maggy iš Maskvos ir pasakė, kad Janet neatvažiuos, nes jai pripažino vėžį", – prisiminė Algirdas.

Janet operavo, jai buvo skirtas chemoterapijos gydymo kursas. Tačiau meilės galia buvo stipresnė, mergina sugebėjo įtikinti visus, kad jai reikia grįžti į Vilnių dirbti.

"Ji važiavo per Maskvą. Vykau ten jos pasitikti. Pamačiau ją be blakstienų, be antakių, išvargintą ligos. Ji apkabino mane ir sušnibždėjo, kad niekada jos nepalikčiau. Aš prižadėjau, negalėjau kitaip. Bet suvokiau, kad manęs iš sovietų šalies niekas neišleis. Nepaisant to, nusprendėme susituokti", – prisiminė Algirdas.

Toliau – vėl kelionė į Maskvą, į Didžiosios Britanijos ambasadą, jiems paskyrė tuoktuvių datą, bet dieną prieš tai – baigėsi Janet viza ir ji turėjo išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. Pratęsti vizos niekas nesutiko.

"Suvokiau, kad KGB visa tai žino, ir niekas jai čia nebeleis sugrįžti. Tačiau po kelių mėnesių ji atvažiavo ir mes susituokėme. Bet jau tada aš beveik neturėjau vilties, kad mane išleis į Vakarus pas žmoną. Juk buvo 1980-ieji", – pasakojo A.Šveikauskas.

Atsisveikinimas su siena

Vis dėlto vieną dieną įvyko stebuklas. Algirdui pranešė, kad jo pasas paruoštas, ir jis gali vykti į Didžiąją Britaniją.

"Prasidėjo emociškai sunkus etapas. Pradėjau dalyti savo sunkiai užgyventą turtą draugams, kol liko viena sofa-lova. Būtiniausius asmeninius daiktus nusprendžiau išsivežti sukrovęs į dėžę. Betgi nebuvo nei lentų, nei vinių, iš ko ją padaryti. Pavyko susitarti, kad gausiu lentų iš laidojimo biuro Olandų gatvėje", – tragikomišką sovietinę realybę prisiminė A.Šveikauskas.

Algirdas "laimingąją šalį" paliko laivu, kuris išplaukė iš tuomečio Leningrado. Ir jis, ir Janet ten turėjo draugų, Algirdas tikėjosi jiems pamoti prieš išvykdamas į nežinią.

"Laivas pajudėjo iš uosto, o prieš akis atsivėrė didžiulė aukšta pilka betoninė siena. Ieškojau akimis, kur krante stovi mano draugai. O ta siena pasibaigė tik tada, kai mes buvome atviroje jūroje. Tada man pasidarė taip baisu, tik tada pajutau, iš kur aš išvažiuoju", – atsiduso A.Šveikauskas.

Po to prasidėjo naujas gyvenimas, nauja kova už būtį. Pradžioje teko plauti indus restorane, dirbti beprotnamio virtuvėje, vėliau dėstyti anglų kalbą atvykėliams, paskui – darbas BBC, kur Algirdas tapo Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos liudininku.

Jau kelerius metus A.Šveikauskas, kuris, beje, gimęs Klaipėdoje ir augęs Klaipėdos rajono Baičių kaime, grįžęs iš emigracijos, sumanė atiduoti duoklę išėjusiesiems.
Algirdas ėmėsi tvarkyti senąsias Mažosios Lietuvos liuteronų evangelikų kapines, restauruoja metalinius kryžius. Jis tiesiog mano, kad turi tai padaryti, ir viskas.