Planas vietoje Buities rūmų Herkaus Manto gatvėje sukurti prabangų prekybos, pramogų ir išskirtinių gyvenamųjų apartamentų pasažą mirė. Buities rūmuose dirbantys žmonės, priešingai nei Ostapo Benderio vizijomis patikėję Vasiukų gyventojai, džiaugiasi, kad rožiniai planai griauti pastatą pražuvo.

Vizija aprėpė visą kvartalą

Noras atgaivinti prieš porą šimtų metų buvusį Vilhelmo miestą, ketintą pavadinti pasažu, subliūško.

Prieš keletą metų baimę dėl galimybės dirbti įprastoje vietoje jautę Klaipėdos amatininkai dabar nebesibaimina, kad dėl prasidedančių statybų bus priversti ieškoti naujos darbo vietos.

Buvusiuose planuose Vilhelmo pasažas turėjo praryti aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastatytus Buities rūmus bei kelis kitus statinius, suformuosiančius ištisą kvartalą.

Būta planų įrengti dviejų aukštų požeminį garažą 350-iai automobilių, požeminę perėją į kitą gatvės pusę, trijų aukštų su mansardomis pastatuose įrengti prabangias parduotuves, SPA centrus. Vieną devynių aukštų pastatą užsibrėžta skirti biurams. Šiame pasaže turėjo atsirasti ypač prabangūs butai.

Pėsčiųjų alėja, dengta stiklo stogu, turėjo sujungti paralelines Herkaus Manto ir Šaulių gatves.

Kalbėjo apie savininko baigtį

Kai kuriuos pastatus būsimojo pasažo vietoje įsigijo ir projektą vystyti ketino dvi Šveicarijos kompanijos: „Swikapital SA“ ir „Monteron SAGL“. Jos tapo vieninteliais bendrovės „Vilhelmo pasažas“ akcininkais.

Projektas turėjo tapti kūnu 2009 metais.

Visas šis planas labiausiai jaudino Buities rūmuose dirbančius amatininkus bei prekeivius. Kelerius metus jie gyveno baimindamiesi, kad patalpų nuomos sutartis, tradiciškai sudaroma pusmečiui, gali būti nepratęsta.

Matydami, kad ketinimai griauti rūmus nejuda iš vietos, žmonės iš lūpų į lūpas paskleidė gandus, jog vienas akcininkų mirė ir projektas sustojo dėl to, kad ne vienerius metus bandoma dalytis jo paliktą turtą.

Tokių gandų nepatvirtino bendrovės Verslo valdymo biuro direktorė Indra Mockevičienė. Ši bendrovė administruoja, valdo ir rūpinasi Buities rūmų pastatu bei patalpų nuoma juose.

„Tokios kalbos visiškai nepagrįstos, – tikino I. Mockevičienė. – Perspektyvų iškraustyti patalpas nuomojančius ir ten dirbančius žmones nėra. Su visais nuomininkais yra sutartys, todėl jei ir bus nutraukta kuri nors jų, bus paisoma sutarties sąlygų. Kadangi nėra planų pastate ką nors naujo daryti, ketinimų iškeldinti nuomininkus taip pat nėra.“

Baiminosi griūties nuo gaisro

Šiemet balandžio pabaigoje Buities rūmų pagalbinėse patalpose plykstelėjęs gaisras privertė čia dirbančius žmones vėl pradėti kalbėti apie būsimą pastato likimą.

Jau kuris laikas savo darbo vietose jie jausdavo nežinia iš kur atsklindančius gaminamo maisto kvapus. Vieną dieną atsklisdavo troškintų kopūstų, kitą – kepamos mėsos tvaikas.

Tik tada, kai pastate atsirado dūmų, o į kiemą atskubėjo ugniagesiai, tapo aišku, jog kvapai net viršutinį aukštą pasiekdavo per ventiliacijos angas. Poros kvadratinių metrų ploto priestate, kuriame senesniais laikais valytojai laikydavo šluotas ir kastuvus, buvo apsigyvenęs žmogus. Jis čia ne tik miegodavo, bet ir gamindavosi maistą.

Spėjama, kad benamio buveine virtusį sandėliuką padegė ne jis pats, o parūkyti atbėgantys Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniai.

Beje, didžioji dauguma čia nuo suaugusiųjų besislepiančių rūkalių yra mergaitės.

Per keletą pastarųjų metų rūkaliai dukart padegė šiukšlių konteinerius, prisiglaudusius prie Buities rūmų. Ugniagesių mašinų sirenas girdėjo ir dūmų tvaiką jautė visi, bet ne visi suprato, kas dega.

Todėl tarp šiame pastate dirbančių žmonių vėl pasklido kalbos, kad rūmus siekiama sudeginti tyčia.

I.Mockevičienė tikino, jog pastatas, nors ir pastatytas prieš keturis dešimtmečius, negriūva ir nėra blogos būklės.

„Sugriūti jam pavojaus tikrai nėra. Suprantama, jis negali lygintis su neseniai pastatytais pastatais, bet mes jį prižiūrime. Skiriame jam kur kas daugiau atidumo, dėmesio ir rūpesčio nei kitiems mūsų administruojamiems pastatams dėl jo amžiaus“, – tikino bendrovės Verslo valdymo biuro direktorė.

Vilioja vitrininiai langai

Pastate savo darbo vietai patalpas nuomojantys žmonės neslepia mokantys nemažus nuomos mokesčius bei esą prislėgti nemažų komunalinių patarnavimų mokesčių. Mat jiems išdalijama išlaidų už bendrųjų erdvių – laiptų, holų – šildymą našta.

Nepaisant to, bėgti iš Buities rūmų nei batų taisytojai, nei siuvėjai nesiruošia. Jų logika paprasta – klaipėdiečiai nuo seno įpratę, kad čia galima rasti meistrus, kurie ne tik pasiūs rūbą, bet ir jį pataisys.

Net geriausias savo amato žinovas sunkiai prisijaukina klientus naujoje vietoje. Be to, į Herkaus Manto gatvės 36 numeriu pažymėtus rūmus žmonės užsuka ne tik pas pažįstamus meistrus. Čia yra daugybė prekyviečių ir kelios dėvėtų rūbų parduotuvės, tad meistrų dažnai prašoma pataisyti įsigytą drabužį.

Didelius mokesčius meistrai kompensuoja keldami kainas už darbą.

„Nuomininkų kaita yra labai maža. Stengiamės sukurti įvairiausių paslaugų ratą, kad čia užsukę žmonės galėtų jų gauti kuo daugiau. Labiausiai verslininkų geidžiamos yra pirmajame aukšte esančios patalpos. Juos čia vilioja vitrininiai langai. Todėl kartais net būna konkursas pirmame aukšte esančių patalpų nuomai. Žodžiu, kol kas pastato paskirties keisti neketinama“, – tikino I.Mockevičienė.

Nesubalansavo norų su galimybėmis

Panašu, kad didingas projektas, apie kurį nemažai kalbėta, kurio bijota ir tikėtasi, nebeatgims.

„Į traukinį su šiuo projektu pavėluota. Jis jau paseno ir tapo nebeaktualus“, – trumpai paaiškino Buities rūmus administruojančios bendrovės vadovė.

Rimantas Taraškevičius, buvęs miesto galva, tada, kai ketinta vystyti grandiozinį Vilhelmo pasažo projektą, prisiminė, kad tai buvo labai graži, tačiau prasilenkianti su realybe vizija.

„Pamenu projekto pristatymą. Tai buvo įspūdinga vizija. Turėjo vykti grandioziniai pertvarkymai. Panašu, kad jo iniciatoriai nesubalansavo norų su galimybėmis. Kaip supratau, jie tikėjosi dalinio finansavimo. Verslo planas kiekvienu atveju turi būti labai pagrįstas ir apskaičiuotas. Žmonės, kurie ateina su investicijomis į miestą, ne visada apskaičiuoja ir įvertina poreikius, – teigė 10 metų Klaipėdos meru buvęs R.Taraškevičius. – Tai tikrai ne vienintelis atvejis, kai gražios idėjos liko popieriuje. Kiek pamenu, senamiestyje esantis prekybos centras „Pajūris“ taip pat turėjo tapti ypatingu verslo traukos centru bei gyvenamosiomis patalpomis. Deja, šiandien ten – pigesnių prekių prekyvietė. Tai dar vienas realybės pavyzdys, kai norai nesutampa su galimybėmis.“

R.Taraškevičius kritikavo ir buvusį siekį Vilhelmo pasaže statyti itin prabangius butus. Su statybų verslu susijęs eksmeras tikino, kad Klaipėdai labiausiai reikia ne brangių būstų, o ekonominės klasės butų už prieinamą kainą.

„Mieste yra ne vienas butas, kurio kaina svaigina didžiuliais skaičiais, tačiau jie vis dar stovi neparduoti. Užtat butai keliuose ekonominės klasės namuose buvo kaipmat išgraibstyti“, – aiškino R.Taraškevičius.

Galėjo atgaivinti praeitį

Kadangi Vilhelmo pasažas buvo tik projektas, apie jį galima kalbėti tik teoriškai.

Miesto praeities žinovas Kęstutis Demereckas, rengęs istorinę studiją apie buvusį tarp dabartinių Herkaus Manto, Šaulių ir S.Daukanto gatvių kvartalą, mano, kad planas buvo geras.

„Planai buvo gražūs. Pats Vilhelmo miesto pavadinimas būtų papuošęs uostamiesčio gyvenimą. Turėjo atgimti garsus restoranas „San Susi“, kuriame buvo sodas, kėgelbanas, kabaretas. Prisimenant gražias išklotines, šiandien tikrai gaila, kad prarasta galimybė turėti tokį objektą. Juo labiau jog ketinta atgaivinti nemažai istorinės atminties dalykų“, – dėl žlugusio projekto neslėpė apgailestavimo K.Demereckas.