Pirmosios Klaipėdos krašto sukilimo aukos A. Ubavičiaus atminimas: praeitį gaubia paslaptys

Dar yra ką tirti

Šeštadienio naktį pajūriu ir miško takais į Klaipėdą žygiavo apie 2,6 tūkst. žygeivių. Skirtingai nei 1923-iųjų naktį į sausio 15-ąją, kai smarkiai šalo, šįkart buvo šilta.

Tiesa, šiemet žygeiviams teko klampoti su sniegu susimaišiusiu pajūrio smėliu.

Penktadienį pradėję žygį Palangoje, paryčiais šie iššūkių nebijantys žmonės jį baigė prie centrinio Klaipėdos stadiono.

Kiekvieno jų lūpos bent kartą ištarė A.Ubavičiaus vardą. Jie žino, kad šis žemaitis tapo pirmąja karinės kampanijos auka.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė pasakojo, kad istorinių šaltinių, bylojančių apie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykius, archyvuose saugoma daug.

Žygis: jau daug metų daugybė Lietuvos žmonių dalyvauja nakties žygyje į Klaipėdą, taip paminėdami 1923 metų įvykius. Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Manau, kad daugelis puslapių dar yra neperskaityti. Jie, ko gero, nepadarytų perversmo istorinių įvykių interpretavime, tačiau naujomis detalėmis galėtų praplėsti mūsų akiratį ir supratimą", – teigė istorikė.

Z.Genienė teigė, kad atsiranda ir naujų šaltinių – muziejus praėjusiais metais gavo iš Aldonos Simutytės-Sruogienės (gyvenančios JAV) sukilimo vado Jono Budrio-Polovinsko 1937 m. rašytus atsiminimus "Klaipėdos krašto sukilimas ir kaip jis iš tikrųjų vyko".

Juos ir kitus Lietuvos muziejuose saugomus 1923 m. akcijos dalyvių prisiminimus su komentarais ir iliustracijomis muziejus planuoja publikuoti kitais metais Klaipėdos krašto prijungimo 100-mečiui.

Rado vertingą leidinį

Manau, kad daugelis puslapių dar yra neperskaityti. Jie, ko gero, nepadarytų perversmo istorinių įvykių interpretavime, tačiau naujomis detalėmis galėtų praplėsti mūsų akiratį ir supratimą.

Nemažą darbą tokiuose tyrimuose nuveikia ir kraštotyrininkais vadinami neprofesionalūs praeities tyrinėtojai. Jų noras įsigilinti į detales, bandymas aiškintis atskirų žmonių likimus, susipinančius su krašto gyvenimu, yra didžiulė vertybė.

Susidomėjęs A.Ubavičiaus žūties ir palaidojimo aplinkybėmis, klaipėdietis karybos istorijos entuziastas Egidijus Kazlauskis susipažino su tokiais pat šviesiais ir entuziastingais žmonėmis Tirkšliuose.

Neseniai E.Kazlauskis gavo pavartyti 1974 metais Buvusių policijos tarnautojų klubo krivulės Čikagoje išleistą knygą "Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje". Panašu, kad vienintelis šios knygos egzempliorius saugomas Telšių kunigų seminarijos bibliotekoje.

Šioje knygoje yra nemažas J.Budrio tekstas, pavadintas "Klaipėdos miesto užėmimas". Be galo įdomus liudijimas apie karinę kampaniją atskleis nemažai naujo ir istorikams.

Šeimos nespėjo sukurti

Ne vienas šaltinis byloja, kad 27-erių šaulys A.Ubavičius iš Spurganų kaimo, Tirkšlių valsčiaus, Mažeikių apskrities, buvo baigęs Tirkšlių pradžios mokyklą.

Neturtingos šeimos sūnus buvo išsiųstas į Rygą mokytis batsiuvio amato.

1915 m. vaikinas buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir kariavo I pasaulinio karo frontuose.

Priverstas karo pradmenis ir praktiką įgyti karo laukuose, karui pasibaigus A.Ubavičius stojo tarnauti ką tik įsikūrusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenės komendantūroje.

1922 m. jis grįžo į Spurganus, įstojo į Tirkšlių šaulių būrį, kuriam ir vadovavo.

Yra žinoma, kad vyras buvo aktyvus ir įkalbėjo tapti šauliu ir savo brolį.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma rodo, kad 1923 metais žuvusio A.Ubavičiaus šeima buvo 64-erių tėvas, 57-erių pamotė, 34-erių ir 24-erių seserys bei 30-metis brolis.

Ką byloja vado prisiminimai

Vis dar kyla abejonių, ar A.Ubavičius yra pirmoji auka.

Čikagoje išleistame leidinyje apie Lietuvos policiją yra ir įdomių J.Budrio užuominų apie pirmąją auką.

"Apie rytą gautas pranešimas iš dešinio sparno, kad ten, ties Geruliais, susispietė naujas savanorių būrys. Apie 40 žmonių, kuris jau pasidavė vieno tarnavusio kariuomenėj savanorio žiniai. Tasai savanoris, pasiėmęs vadovybės atsakomybę, parodė iniciatyvos ir, matydamas, kad ties Geruliais keli kilometrai liko neapstatyti žmonėmis, pats paskirstė savo negausų būrį į sargybas. Pagyriau tą sumanų vyrą, patvirtinau jam visus naujai atvykusius savanorius", – atsiminimuose rašė J.Budrys.

Ten pat jis teigė, kad centrinėje kuopoje įvyko susišaudymas ir buvo užmuštas vienas savanoris – pirmoji auka.

Z.Genienė šaltiniuose aptiko, kad 1923 m. naktį iš sausio 14-osios į 15-ąją prie Girulių žuvo Algirdas Jasaitis.

Apie A.Ubavičiaus žūties aplinkybes šiame dokumente nepaminėta.

Įvaizdis: 1923 metų karinės kampanijos dalyviai nusifotografavo apsirengę, kaip Klaipėdos krašto gyventojai. J.Budrys – centre. Eugenijaus Peikštenio nuotr.

Žuvo ne stotyje

Istorikės teigimu, šie duomenys vėliau buvo tikslinami.

Detaliau prie pirmosios aukos istorijos tyrėjai žada grįžti ruošdamiesi Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmečio sukakčiai.

Tikimasi dar kartą peržiūrėti šaltinius, patikslinti žuvusiųjų palaidojimo vietas.

Daugelyje vietų minima, kad A.Ubavičius žuvo Girulių geležinkelio stotyje.

Atidžiai išstudijavęs sukilėlių judėjimo schemas ir susirėmimų su prancūzais aprašymus, E.Kazlauskis tikino, kad stotyje nebuvo šaudoma, čia rezidavę prancūzai nepuolė. Jie buvo išsikasę apkasus Girulių miške.

Karinių veiksmų ataskaitose būtina nurodyti įvykių vietą. Stotis yra vienas dažniausiai naudojamų tam objektų, todėl ji paminėta, bet tai nereiškia, kad šaulys buvo nukautas pačioje stotyje.

Perlaidojo ar ne?

Dar vienas mitas, kurį E.Kazlauskis bando patvirtinti arba paneigti, kad A.Ubavičius buvo perlaidotas Tirkšliuose.

Daugelyje dokumentų vis dar teigiama, kad 1923 metų sausio 20 dieną A.Ubavičius kartu su kitais dviem šauliais Flioru Lukšiu, iš Kauno ir Jonu Pleškiu iš Panevėžio apskrities, Krekenavos valsčiaus, Užliausių kaimo, buvo palaidoti Klaipėdos miesto kapinėse.

Jų pavardės tuo metu nebuvo skelbiamos. Identifikuoti šiuos vyrus pavyko tik žinant, kad visi jie buvo šauliai.

Prie jų kapą žyminčio paminklo 1923 metų sukilimo aukoms kasmet vyksta iškilmės.

Tėvas prašė pagalbos

Neseniai E.Kazlauskis gavo Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų kopijas, kurios liudija labai įdomius dalykus.

1923 metų spalio 12 dienos Šaulių sąjungos posėdžio protokolas liudija, kad jame dalyvavo pirmininkas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, jo pavaduotojas – inžinierius Gaurockas ir nariai profesorius Vailionis, Antanas Bružas ir kapitonas Klimaitis.

Posėdyje be kitų svarstytas ir "žuvusio Klaipėdos krašte šaulio Ubavičiaus Antano tėvo prašymas parūpinti vagoną pargabenimui lavono iš Klaipėdos krašto į Mažeikius".

"Nutarta: Kadangi žuvusio šaulio tėvas pil. Ubavičius Leonas nuo noro parvežti sūnaus lavoną atsisakė, klausimą skaityti atpuolusiu. Pastabos apie nutarimų išpildymą: B.D.V. Užklausti XIII skyr. vado, kaip p. Ubavičius nusistatęs kas link pervežimo savo sūnaus lavono iš Klaipėdos į Mažeikius", – rašoma protokole (kalba netaisyta – D.J.).

Panašu, kad dar kartą paklaustas, ar nori perlaidoti sūnų tėviškėje, L.Ubavičius persigalvojo. Tų pačių metų gruodžio mėnesį kažkoks mokytas žmogus jo vardu parašė prašymą Lietuvos šaulių sąjungos XII-ojo pulko vadui. Jame tėvas nurodė, kad jam leista parsigabenti sūnaus kūną iš Klaipėdos kraštā.

A.Ubavičiaus tėvas prisipažįsta esąs beturtis ir negalįs padengti didelių pargabenimo išlaidų, todėl prašė vadą tarpininkauti "prie atatinkamos administracijos išgavymui vieno prekinio vagono pargabenimui iš Klaipėdos krašto iki Mažeikių stoties mano sūnaus lavono" (kalba netaisyta – D.J.).

Tame pačiame rašte L.Ubavičius prašė jam pranešti, kas jo prašymo klusimu bus nuspręsta.

Ar tokį atsakymą sūnaus netekęs tėvas gavo, nežinia, panašu, kad archyve tokio dokumento nėra.

Tarpukario spaudoje apie A.Ubavičiaus ekshumaciją Klaipėdoje ar perlaidojimą Tirkšliuose E.Kazlauskiui rasti nepavyko.

Rinko aukas paminklui

Savaitinis šaulių žurnalas "Trimitas" ne kartą rašė apie ketinimą Tirkšliuose pastatyti A.Ubavičiui paminklą.

1926 metų rugsėjo 30 dienos leidinyje rašoma, kad Mažeikių apskrities šauliai surinko 106 litus ir 35 centus.

Po metų tame pačiame leidinyje rašoma, kad Tirkšlių šauliai daro žygių tokiam paminklui pastatyti ir prašo vyriausybę, kad 228 šaulių būriui būtų leista rinkti aukas visoje Mažeikių apskrityje.

Toks sutikimas gautas, atsišaukimais prašoma padėti padėti atlikti šį darbą. Prašyta ir rinkliavos terminą pratęsti.

Vietos šauliai rengė vakarus, loterijas ir pasilinksminimus, kurių metu rinko rinkliavas. Žurnale įvardinta, kad tokiems vakarams rengti šauliai neturi patalpų.

1930 metų lapkričio 13-osios "Trimito" numeryje rašoma: "Tirkšlių šaulių būrio susitarta statyti paminklą žuvusiam Klaipėdą atvaduojant šauliui A.Ubavičiui pagerbti. Paminklą, kuris kaštuos 700 litų. Girtina, kad šauliai nepamiršta žuvusių brolių. Tačiau reikia pradėti rūpintis ir būrio namų statymu".

Rado bendrapavardę

E.Kazlauskis nusprendė pats nuvažiuoti į Tirkšlius ir pasidomėti, ar šiame miestelyje arba sunykusiame Spurganų kaime galima rasti kokių nors užuominų apie A.Ubavičiaus kapą ar atminimą.

Tirkšliuose klaipėdietis susipažino su krašto istorija besidominčia vietos šviesuole Irena Reivytiene.

"Kai papasakojau, ko čia ieškau, tos moters akys išsiplėtė. Pasirodo, jos mergautinė pavardė – Ubavičiūtė. Neatmestina, kad ji yra A.Ubavičiaus giminaitė, tiesa, pati apie tai kol kas duomenų neaptiko. Ši moteris ėmėsi domėtis, ar miestelio kapinėse buvo palaidotas A.Ubavičius. Vieną dieną sulaukiau jos skambučio ir iš balso supratau, kad ji turi gerų žinių. Pasirodo, tokio žmogaus kapas tikrai yra. Euforija labai greitai atslūgo, kai atkreipėme dėmesį, kad ten palaidotas vos kelių mėnesių kūdikėlis", – pasakojo E.Kazlauskis.

Egidijus Kazlauskis: kai papasakojau, ko čia ieškau, tos moters akys išsiplėtė.

I.Reivytienė, padedama vietos kunigo, peržiūrėjo Tirkšlių bažnyčios knygas, bet užuominų apie 27-erių A.Ubavičiaus palaidojimą ar perlaidojimą nerado.

Tirkšliuose iki šiol nėra paminklo A.Ubavičiui. Jo atminimas nebuvo įamžintas nei kapinėse, nei miestelyje. Pasak vietos gyventojos, nebuvo čia ir Šaulių namų. Todėl vis dar neaišku, kur dingo tarpukariu Mažeikių apskrities šaulių aukoti litai.

Mintis pastatyti bent kokį atminimo ženklą atgimė šiemet.

Žygių Klaipėdos krašto sukilėlių keliais vienas organizatorių Algirdas Grublys yra išreiškęs ketinimų tokį paminklą pastatyti Tirkšliuose.

Kur jis turėtų stovėti, turės nuspręsti vietos paveldosaugininkai.

1923-iųjų įvykiai vis dar sukelia įvairių emocijų ir vertinimų. Vienus mitus ir stereotipus keičia kiti.

Aptiko giminaitį

I.Reivytienė buvo nuvykusi į Spurganų kaimą ir bendravo su ten tebegyvenančiu Petru Ubavičiumi, gimusiu 1952 metais. Jis šioje sodyboje gyvena nuo mažumės. Tai yra jo senelių Veronikos ir Domininko Ubavičių sodyba.

"Petras prisiminė senelio pasakojimą, kad jis ir jo brolis (vardo Petras neprisiminė) buvo savanoriai ir brolis jaunas žuvęs Klaipėdoje. Mano aplankytas Petras yra ketvirtasis 12 vaikų turėjusioje šeimoje", – laišku E.Kazlauskiui atsakė I.Reivytienė.

Taip buvo patvirtinta užuomina, kad A.Ubavičius vaduoti Klaipėdos vyko kartu su broliu.

Liejo pyktį komentaruose

Ne tik A.Ubavičiaus istorija tebėra apgaubta paslapties šydu.

Internete prie tekstų apie 1923 metų sausio 15-osios įvykių iškilmingą paminėjimą kaskart atsiranda vis naujų piktų komentarų.

Šiemet vienas toks komentatorius aiškino, kad karinės kampanijos dalyviai esą užgrobė miestą ir žudė taikius gyventojus. Kitas pareiškė, kad lietuviai nužudė du Antantės karius, vokiečių žandarą, keturis civilius gyventojus, iš kurių vienas vaikas.

"Klaipėda" prieš kelerius metus jau rašė, kad keturi vietos žmonės, žuvę Sausio įvykių metu, buvo palaidoti tose pačiose kapinėse, kur ir šauliai, tik jų amžino poilsio vietos dabar niekas nebežino.

Kurios susikovusių pusių kulkos pakirto niekuo dėtus žmones, liko nežinoma.

Miesto praeitimi besidomintis uostamiesčio dizaineris Kęstutis Mickevičius išsiaiškino, kad Smeltės kvartale rikošetu atšokusi kulka smigo 13 metų mergaitei į krūtinę ir ją nužudė.

Netoli prefektūros mūšio metu kulka pakirto smalsų bankininką, išlindusį pro langą pažiūrėti, kas vyksta.

Žuvo ir jaunas žydų tautybės medienos pirklys.

Atsitiktinai žuvo ir tą dieną tarnyboje buvęs Sendvario policininkas Zigfridas Juška. Jo šeimai Lietuvos valdžia išmokėjo kompensaciją. Lietuviškais litais ši suma buvo gana kukli, tačiau vokiškais infliaciniais pinigais tai buvo milžiniški pinigai.

Apie tai rašė vietos spauda. 1923 metų pradžioje Klaipėdoje buvo nemažai žurnalistų, sausio įvykius nušvietė ne tik vietos, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų ir net amerikiečių spauda.

"Kaip matome, 1923-iųjų įvykiai vis dar sukelia įvairių emocijų ir vertinimų. Vienus mitus ir stereotipus keičia kiti. Yra sekėjų, kurie norėtų tęsti tradiciją sumenkinant šio įvykio reikšmę, ištraukti kažkokias gandais apipintas ar net šmeižikiškas detales. Nieko naujo, tai prasidėjo ne šiandien", – paaiškino Z.Genienė.

Mitas apie dujas

Dar vienas komentatorius aiškino, kad lietuviai, būdami kaimiečiai, patys žuvo, nes nemokėjo elgtis su miesto dujiniu apšvietimu, užgesino žibintų liepsnas neužsukę dujų ir taip nusinuodijo.

E.Kazlauskis dėstė, kad miestas tikrai buvo apšviečiamas dujiniais žibintais, jie buvo įrengti ir kareivinėse.

Tačiau jokių istorijų apie mirusius nuo apsinuodijimo dujomis lietuvių karius jam neteko aptikti.

Yra sekėjų, kurie norėtų tęsti tradiciją sumenkinant šio įvykio reikšmę, ištraukti kažkokias gandais apipintas ar net šmeižikiškas detales.

"Visiška nesąmonė. Net jei kas nors būtų užpūtęs liepsną, apšvietimo sistema buvo tokia, kad be liepsnos dujos nesiveržė. O ir logiškai pagalvokime, kareivinių lubos buvo aukštos, tuo galima įsitikinti ir šiandien, juk Klaipėdos universitetas įsikūręs šiose patalpose. Kokia turėtų būti dujų koncentracija, kad mirtų žmonės?" – retoriškai klausė karybos istorijos entuziastas.

Vokiečiai nepakluso prancūzui

Komentatoriai užsiminė ir apie tai, kad klaipėdiečiai prieš sukilimu vadinamą operaciją būrėsi į savigynos būrius prieš ginkluotus lietuvius, tik nesulaukę realios prancūzų įgulos paramos buvo priversti išsiskirstyti.

Šį klausimą dar turėtų patyrinėti specialistai.

J.Budrys savo atsiminimuose mini ir faktą, kad vietos vokiečiai, tarnavę policijoje, buvo nelinkę stoti į atvirą konfrontaciją su lietuviais.

Kampanijos vadas prisiminimuose minėjo, kad sukilėliai Bajorų geležinkelio stotyje rado ją užimtą dviem kulkosvaidžiais ginkluotų vokiečių žandarų. Su jais buvo prancūzų paprefektis leitenantas Line, kuris pamatęs besiartinančius lietuvius įsakė šaudyti ir labai nustebo, kad vokiečiai jam nepakluso ir prancūzo prie kulkosvaidžio neprileido.

Pasak liudijimo, policininkų vyresnysis mandagiai pasveikino sukilėlių padaliniui vadovavusį Erdmoną Simonaitį, o grasinimais besišvaistančiam prancūzui garsiai, kad girdėtų ir lietuviai, pasakęs, kad vokiečiai ir lietuviai yra šio krašto gyventojai. Čia gimę ir užaugę gyveno ir toliau turės drauge gyventi, o prancūzai esą svetimi, kaip atvykę, taip ir turės išvykti.

J.Budrys savo prisiminimuose rašė, kad E.Simonaitis leido prancūzui vykti į Klaipėdą ir liepė papasakoti viską, kas atsitiko Bajoruose.