Prie klaipėdiečio Petro Lapės pavardės mėgstama pridėti legendinis. Ir ne tik kalbant apie miesto architektūrą.
Vasaros pabaigoje 85 metų jubiliejų atšventęs garsusis inžinierius architektas labiausiai žinomas dėl Jūrų muziejaus ir delfinariumo projekto. Tuomet, prieš 30 metų, reikėjo sugalvoti tai, ko dar niekas iki tol nebuvo padaręs. Tad neatsitiktinai pokalbis prasidėjo būtent nuo šio projekto.
Išgelbėjo unikalus projektas
– Kartą su Alfonsu Žaliu susitikome viename iškilmingame renginyje mano projektuotame restorane "Neptūnas". Po pranešimų pasiūliau prasivėdinti balkone, nes buvo sugedusi ventiliacija. O ten alaus dėžių pridėta. Atsigėrėme šaltesnio alaus ir prakalbome apie planus Jūrų muziejų statyti Palangoje. Pradėjau "biznieriškai" mąstyti, kad savo žuvis rodyti būtų pigiau, nei pirkti iš užsienio. Tad geriau statyti Klaipėdoje, švedų tvirtovėje Kopgalyje.
Dar reikėjo sugalvoti, kaip tai įgyvendinti. Iki tol nė vienas nieko panašaus nebuvo padaręs.
Visą gyvenimą buvau nepartinis ir KGB niekaip manęs neįrašė į savo gretas. Iki 1998 metų vadovavau Miesto statybos ir projektavimo instituto Klaipėdos skyriui. Beveik 20 metų projektais aprūpindavau Statybos trestą, kuris statė ir Telšiuose, ir Mažeikiuose. Turėjome "Mažeikių naftos" užsakymų.
Visi visą laiką gąsdindavo kaip nepartinį. Kartą pasakiau, kad mano brolis gyvena Amerikoje, tai sužinoję patys išmesite ir iš partijos, ir iš darbo. Tuomet intensyviai projektavau Jūrų muziejų. Tad A.Žalys pasakė, kad nereikia manęs judinti, nes esu labai reikalingas. Nelabai kas susigaudė, kas čia bus su tuo muziejumi.
– Daugelis jus žino kaip Jūrų muziejaus ir delfinariumo, "Žalgirio" stadiono, kavinės "Neringa" projektuotoją. O jums pačiam koks brangiausias projektas?
– Mano sodo namelis. Noriu jį parduoti, bet dabar kainos kritusios. Stačiau jį iš sibirietiško kedro. Medis kaip plienas, negali įpjauti. Namelį turiu jau apie 20 metų. Kodėl noriu parduoti? Kiek aš čia dar trauksiu, kokius metus. Ir baigsis mano resursai. Žmogus viską jauti.
– Kodėl gyvenate mieste?
– Taip patogiau. Gyvenčiau sodo namelyje, reikėtų važinėtis, dar įlėktų kokia mašina, ir nėra tavęs. O mieste dar visokių pasitarimų vyksta.
– Minėjote, kad išeinate pasivaikščioti po miestą. Kaip vertinate dabartinę architektūrą?
– Šiuolaikiniai pastatai manęs nepykina. Niujorke ne tokių prisižiūrėjau. Žmonės dabar priprato tuos namus vadinti stiklainiais, bet kol pats nesusidėjau naujų langų, tai neįvertinau. Šilumą per langą ištraukdavo.
– Dar atsistojate prie braižymo lentos?
– Dar pabraižau. Reikia visokias uodegas pabaigti. Taip vadiname kažkada pradėtus projektuoti darbus. Kai sirgau ir gulėjau ligoninėje, taip ir liko ant braižymo lentos, tai dabar reikia užbaigti. Daugiausia sodo namelius projektuoju. Darau šiuolaikiškai, nes jauni žmonės visko prisigalvoja.
– Bet juk esate garbingo amžiaus, jau galėtumėte ilsėtis?
– Super garbingo. Reikia galus užbaigti, atsiskaityti, o paskui numirsiu netyčiom. Mano gyvenime viskas netyčiom išeina.
Per plauką nuo svajonės
– Kodėl tapote architektu?
– Įdomus klausimas. Mokyklą baigiau vienais penketais. Reikėjo pasirinkti. Mano brolis dailininkas. Mama labai gražiai mokėjo siuvinėti rišeljė, su tokiais karpiniais. Tėvas buvo ne į tą pusę, prie žemės ūkio.
Į architektūros ir inžinerijos kursą priimdavo 25 ir duodavo 2 atsarginius, aš atsidūriau 18 vietoje. Senutė sekretorė nuramino, kad galiu ramiai važiuoti – vis tiek priims. Su "čemodanu" atvažiuoju, žiūriu, kad sąraše atsidūriau 28 vietoje. Net į kandidatus nepatekau. Sekretorė, tokia gera moterėlė, stebėjosi, kaip iš 18 vietos nukritau į 28, nors niekas egzaminų nelaikė. Matyt, tėvai bagoti, o vaikai durni. Tėvai gerai apmokėjo.
Nuėjau pas Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Baršauską. Jis patarė mokytis, nes vis tiek trečdalis studentų nubyra. Visi kažkodėl labai norėjo į architektūrą. Tada buvo prestižas, nes to meto žinomi architektai mokėsi užsienyje, o pas mus dar nebuvo tokių studijų. Stojau ne dėl prestižo. Polinkis buvo. Mano tėvas neturėjo pinigų, kad galėtų pasamdyti korepetitorių.
Paskaitos baigdavosi vėlai. Turguje nusipirkdavau lašinių, duonos ir – į naktinę pamainą. Kol nuveždavo už miesto į "Inkaro" gamyklą, pavalgydavau. Nemiegojęs eidavau į paskaitas. Institutą baigiau penketais. Kai turėjau tokius pažymius, galėjau pasirinkti, kur dirbti. Pasirinkau Klaipėdą, kur gyveno tėvai.
– Seniau garsėjote ir kaip sportininkas.
– Mieste buvau vos ne pats geriausias ledo ritulio vartininkas. Negalėdavo man įmušti. Paskutines rungtynes žaidžiau 1966 metais už Politechnikos institutą, su Telšiais. Laimėjome 2:0.
Kai atvažiavau dirbti į Klaipėdą, turėjome išsipylę ledo ritulio aikštę, tai pastatė mane į vartus. Tada nebuvo apsaugų. Stovėjau "plikas". Lošėme su latviais. Jie žinojo, kad esu geras vartininkas, tai vis man norėjo su "šaiba" pataikyti į veidą. Kad išmuštų dantis ir išvežtų į ligoninę, o aš nestovėčiau vartuose. Neturėjau baimės, krisdavau ant "šaibos".
– Teko futbolą žaisti ir su Valdu Adamkumi?
– Mokiausi J.Jablonskio mokykloje Kaune. Man baigiant keturis skyrius, pridėjo dar porą. Adamkus už mane porą metų jaunesnis, tai jam tokiam snargliui neduodavome kamuolio. O jis norėdavo pasirodyti, kaip aukštai muša. Pertrauka baigiasi, sargui įduodavome kamuolį pasaugoti. Už tai jam mokėdavome iš surinktų pinigų.
– O kaip dėl krepšinio su Algirdu Brazausku?
– Su A.Brazausku žaidėme krepšinį jau institute. Jis – centru už hidrotechnikus, o aš – centru už statybininkus, nes architektų didelių nebuvo. Apsistumdydavome, nes jis turėjo ir ūgio, ir svorio. Aš jau ne iš tų aukštųjų, tik mano rankos keturiais centimetrais ilgesnės. Tas mano nukrypimas nuo normos krepšinyje tiko, galėjau ir kamuolį atmušti, "pasą" pagauti, kai niekas nesitikėjo.
Režimas svarbiau nei vaistai
– Sakėte, kad ir dabar sportuojate.
– Jei nedaryčiau mankštos, būčiau gatavas. Žmogui režimas svarbiau nei vaistai. Tas mane ir laiko.
Kiekvieną rytą iki prakaito darau mankštą: šimtą plaukimo judesių, paskui suku klubus. Anksčiau grindis pasiekdavau delnais, dabar vos pirštų galais. Sportuoju judesiams palaikyti, kad rankos neatsisakytų. Paskui bėgu per kambarį iki koridoriaus, padarau posūkį ir atgal. Žmona sako: "Tai kiek tu gali durnavoti". Sakau: "Jei ir tu durnavotum kaip aš, tai dabar turėtum gražią figūrą".
Dabar valgau tik tai, ką ir kiek man galima. Retkarčiais dar 50 gramų padarau. Visi sako į sveikatą, tai negaliu atsisakyti.
Valgau kasdien nustatytu laiku. Jei pavėluoju, geriau išvis nevalgau. Žmona anksti keliasi ir ruošia pusryčius. Pusryčiauju šeštą valandą ryto. Pusvalandį turiu pagulėti, kad ramioje būklėje viskas išsivaikščiotų. Tada sėdu prie galų, prie braižymo lentos. Paskui turiu visokių iškarpų apie miesto reikalus. Čia toks katilas verda! Vat dabar jūs parašysit, perskaitysiu, pažiūrėsiu, ar viskas tvarkoje. Jei ne, palauksiu ir pakišiu koją.
Moterų "nemeškeriodavo"
– Kadaise jūsų žmona garsėjo savo grožiu?
– Taip, mieste ji buvo pati gražiausia. 20 metų už mane jaunesnė. Dėl jos dar reikėjo su jaunais berniukais pasikumščiuoti, nes aplinkui ją sukdavosi. Ji buvo mano mokinė, vadovavau jos diplominiam darbui.
– Nieko tokio, kad vedėte savo studentę?
– Ne. Prie rusų galėjai ir su velniu ženytis, kad tik komjaunuolė būtų. Draugavome, kol baigė institutą. Jos mama kartą mane pasikvietė, pastatė butelį konjako. Aš labai džentelmeniškai išgėriau vieną taurelę, o antros atsisakiau. Tai ji pagyrė, kad ne pijokas. Bet kai reikėjo "ženytis", nenorėjo dukros už manęs leisti. Per senas. Būsima uošvienė galvojo už kokio aktoriaus išleisti, nes jos tėvas buvo aktorius Bernotas. O ir kavalierių jai visokių netrūko.
– Jums, kaip sportininkui, užimančiam aukštas pareigas vyrui taip pat turėjo netrūkti moterų dėmesio?
– "Nemeškeriodavau" moterų. Aš toks pastovus. Jei turiu vieną kryptį, vingiais nesukinėju.
– O tilto idėjos per Kuršių neriją vis dar neatsisakote?
– Kol nenumirs Adamkus, tos minties neatsisakysiu. Uostas dabar pagal mano planus statomas. Uostas yra uostas, nereikia kurti cirkų. Mes juos jau sukūrėme su delfinariumu.
Naujausi komentarai