Nustebino neįprastas elgeta

Klaipėdos moterys mielai semiasi informacijos apie gyvenimą mieste iš socialiniuose tinkluose sukurtų paskyrų.

Viena jų – viešai prieinama – "Klaipėdos miesto virtuali mamyčių bendruomenė".

Joje viena klaipėdietė pasidalijo širdį draskančiais savo išgyvenimais, patirtais Didžiojo Vandens gatvėje.

Pakeliui prie savo automobilio moteris sutiko tvarkingą maždaug 55 metų vyrą.

Apibūdindama jį klaipėdietė rašė, kad jis atrodo inteligentiškai, o prabildamas į jauną moterį nuleido akis ir kalbėjo drebančiu balsu.

"Gal galite duoti penkis centus? – paprašė vyras ir pridūrė – Man maistui".

Pakalbinta moteris pažvelgė šiam žmogui į akis ir suprato – jis prašo išmaldos pirmą kartą!

Tokią išvadą Vaida padarė spręsdama iš vyro laikysenos: jis nežinojo, kaip prabilti, kaip prieiti, drebėjo lyg išsigandęs vaikas.

Ne kartą mačiusi visokių elgetų Vaida suvokė, kad kasdien duoneliaujantieji taip nesijaudina.

Moteris ištiesė nelaimėliui visus, kiek turėjo, metalinius pinigus – gal pusantro euro.

Vyras labai nustebo, išsigando ir net nenorėjo imti tiek daug.

Klaipėdietė įlipo į automobilį galvodama apie gyvenime egzistuojančią neteisybę.

Apsikabino ir verkė drauge

Kai automobilis išriedėjo iš aikštelės, Vaida atsisuko ir dar kartą pamatė tvarkingai apsirengusį, su šaliku ant kaklo žmogų. Jis stovėjo tarp mašinų ir drebančia ranka braukė ašaras.

"Nebeištvėriau, sustabdžiau mašiną ir supratau, kad turiu grįžti ir kažkaip jam padėti. Negaliu, širdis plyšo matant tokį vaizdą. Žmogus, pirmą kartą gavęs išmaldos, verkė. Pribėgau. Jis pasimetė, buvo nejauku, kad pamačiau jį verkiantį. Greitai įkišau jam į saują dešimt eurų ir apsikabinau. Pradėjome verkti kartu. Bandžiau jį raminti, paklausti: "Kodėl?" Staiga supratau – žmogui nutiko nelaimė, neteko kairės rankos pirštų", – patyrimais dalijosi jauna klaipėdietė.

Vyras ramiai jai papasakojo savo istoriją apie tai, kad neteko vienos rankos pirštų.

Tai atsitiko tada, kai jis įsidarbino mokesčių nemokančioje įmonėje ir dirbo nelegaliai.

Todėl nukritęs iš 12 metrų aukščio ir netekęs kairės rankos pirštų jis dar turėjo kovoti dėl išmokų bei teisintis, kai buvo remiamas sumokėti baudą už nelegalų darbą.

52 metų Artūras patyrė daug fizinių ir dvasinių skausmų. Ranka užgijo neiškart, žaizdos ėmė pūliuoti. Medikų nedomino, ar vyras turi iš ko nusipirkti vaistų.

Po nelaimės praėjo pusantrų metų, o neįgalumą įrodančio dokumento Artūras vis dar neturi. Valdininkai pažadėjo juos sutvarkyti iki lapkričio vidurio. Kol jų neturi, darbo birža jo neregistruoja.

Pašalpos prašyti – gėda

"Buvusi žmona ir dukra gyvena Ispanijoje, su jomis nėra jokių ryšių. Kol buvau sveikas, dukra neatsakydavo net į sveikinimus švenčių proga. Todėl netekęs pirštų apie savo nelaimes jai nepranešiau. Ir į valdiškas įstaigas nenoriu eiti. Buvau kartą, prašiau pašalpos, pasijutau negerai, lyg ką atimti norėčiau. Man savigarba neleidžia būti taip žeminamam", – kalbėjo Artūras.

Vyras guodėsi, kad gali nueiti tik į labdaros valgyklą, bet ir ten pasiryžta užsukti tik tada, kai niekas nemato, nes jam labai gėda.

Keliskart jis buvo užsukęs ir į labdaros įstaigas, kur bėdžiams dalinamas maistas.

Tik nuėjęs į savivaldybę balsuoti jis teigė pasijutęs reikalingas ir svarbus asmuo.

Pasikalbėję abu – vyro pagailėjusi Vaida ir Artūras – nusišluostė ašaras ir pasuko savo keliais.

Klaipėdietė užsirašė nelaimėlio telefono numerį, mat vyras tikino, kad ne išmalda yra jo tikslas, labiausiai jis norėtų rasti darbą.

Galėtų dirbti sargu, budėti, tapti telefono operatoriumi, nešioti skrajutes. Jis ne kalbėjo, o maldavo bet kokio būdo užsidirbti.

Klaipėdietis padiktavo Vaidai savo telefono numerį ir prašė jam paskambinti, kad įsitikintų, jog moteris nesuklydo. Aparatas suskambėjo.

Būdama įsitikinusi, kad turi bent ką nors padaryti šio žmogaus labui, moteris parašė elektroninį laišką Bendrojo pagalbos centro adresu, klausdama, ar jiems reikia operatorių.

Klaipėdietė suskubo ieškoti darbo pasiūlymų ir kreipėsi į visus, skaitančius jos istoriją, prašydama padėti rasti jam darbą.

Pasiūlė gyventi sodo namelyje

Praėjus vos dienai po Vaidos papasakotos istorijos Facebook paskyroje, Artūro nuotaika buvo visai kitokia. Vyras tikino sulaukęs gal pusšimčio darbo pasiūlymų.

Jis atviravo, kad skambino ir jo gailėjusios moterys, kurios leido suprasti, kad geras, tegu ir luošas, žmogus vienišas neliks.

"Po to, kai senamiestyje sutikau tą moterį, man nušvito viltis. Pasipylė skambučiai, žmonės siūlo darbą, užjaučia, drąsina. Važiuosiu susitikti su galimais darbdaviais. Pirmiausiai turiu uždirbti skoloms sumokėti. Turiu būstą, bet per tas bėdas negalėjau mokėti už elektrą", – atviravo Artūras.

Ketvirtadienį Artūras sulaukė pasiūlymo vienoje pietinės miesto dalies gyvenamųjų namų savininkų bendrijoje valyti laiptines.

Jeigu jo darbas būtų gerai įvertintas, bendrijos pirmininkas žadėjo rekomenduoti šį vyrą dirbti ir kitoje bendrijoje.

Tą pačią dieną jis sulaukė ir kito, dar labiau viliojamo pasiūlymo – gyventi Dituvoje sodininkų bendrijoje, prižiūrėti sodo namą bei sklypą.

Vyras labai džiaugėsi sulaukęs tokio pasiūlymo, nes nenori viešumos, jam mieliau būti gamtoje pačiam su savimi.

Tądien kalbėdamas Artūras neslėpė ir nesigėdijo ašarų. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros.

"Negalėjau pagalvoti, kad čia, pas mus yra tiek puikių žmonių. Noriu visiems jiems padėkoti. Jūs neįsivaizduojate, kaip sunku prašyti. Kai sutikdavau pažįstamus, neišdrįsdavau prabilti, – nenoriai pasakojo Artūras. – Labai įvairių žmonių sutikdavau, neretai jauni vyrai grasindavo sumušti, stengdavosi pažeminti ypač prieš moteris. Bet ir sušelpdavo nemažai žmonių, ypač vyresnio amžiaus. Kartais parduotuvėse nupirkdavo maisto. Kartais, kai pritrūkdavau kelių centų, pardavėjos į tai numodavo ranka. Aš stengdavausi neelgetauti visą dieną. Kai surinkdavau tiek pinigų, kad užtektų mokesčiams ir maistui, eidavau namo. Kartais likdavo keli eurai kitai dienai, tada neišeidavau iš namų, vengiau prašyti pinigų. Tai daryti labai sunku."

Teisė karo tribunolas

Iš Suvalkijos kilęs Artūras į Klaipėdą su tėvais atvažiavo būdamas septynerių. Vaikystė ir paauglystė buvo laimingiausias Artūro laikas.

Tačiau pirmakursis Pedagoginio instituto studentas buvo paimtas į tarybinę kariuomenę.

Kadangi tuomet vaikinas turėjo tik mamą, pagal to meto įstatymą jis turėjo būti paskirtas tarnauti ne toliau kaip už 100 kilometrų nuo Klaipėdos. Likimas lėmė tarnauti Telšiuose.

Paradoksalu – Žemaitijos sostinėje dislokuotame kariniame dalinyje nebuvo nė vieno lietuvio. Keli latviai ir ukrainiečiai buvo artimiausios kultūros žmonės. Visi kiti – pietiečiai.

Vyras prisiminė buvęs mušamas, kankinamas žeminamas kiekvieną dieną.

Ilgai kentėjęs po dar vieno pažeminimo jis nebeištvėrė – žiauriai suspardė jį kankinusį seržantą iš Vidurinės Azijos. Pasiėmė ginklą ir pareikalavo klauptis visus kareivius bei karininkus.

"Liepiau jiems melstis, kiekvienam savo dievo prašyti atleidimo už nuodėmes. Jie buvo išsigandę, mačiau kaip beveik pusė jų apsišlapino. Bet aš neiššoviau. Mane suėmė ir teisė karo tribunolas. Nuosprendį paskelbė per mano gimtadienį, įkišo į kalėjimą šešeriems metams. Kai po ketverių metų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, parašiau laišką Vytautui Landsbergiui ir netrukus buvau reabilituotas ir išėjau į laisvę", – jaunystės vargus pasakojo vyras.

Artūro gyvenime būta ir daugiau nusivylimų. Po devynerių metų santuokos žmona paliko jį ir susiejo savo gyvenimą su turtingesniu vyru.

Ilgą laiką svajojęs sutikti sąžiningą žmogų, o ne pinigus vertinančią moterį, Artūras kol kas apie draugės paieškas nekalba. Jis atvirai prisipažino, kad tik tikėjimas jį ne kartą sulaikė nuo užplūdusių minčių apie savižudybę ir suteikė jėgų nenuleisti rankų.