Sužinojusi, jog pateko į Metų klaipėdietės rinkimų finalinį septynetuką, politikė Lilija Petraitienė tarsi sulaukė patvirtinimo, jog eina teisingu keliu. „Politikas retai sulaukia šiltų žodžių, todėl toks įvertinimas – labai džiuginantis, bet sykiu ir įpareigojantis“, – neslėpė pašnekovė.

Apie darbą

Ekonomistės išsilavinimą turinti L.Petraitienė dabar savo darbu vadina politiką. Ji yra Klaipėdos miesto tarybos narė, Seimo narės Irenos Šiaulienės padėjėja, Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkė.

„Manau, kad esu ten, kur turiu būti. Politika tikrai yra ta sritis, kurioje radau save. Politikas turi dirbti su žmonėmis, o jie manęs nevargina, visada turiu noro padėti ir stengiuosi nemeluoti. Jei negaliu išspręsti problemos, taip ir pasakau, nors, aišku, būtų galima meluoti ir rinktis politinius balus“, – savo požiūrį dėstė L.Petraitienė.

Ji prisipažino, kad būti politike nėra lengva, reikia ypač daug kantrybės ir stiprybės. „Iš savo patirties galiu pasakyti, kad stebuklų nebūna. Ko nors pasiekti įmanoma tik atkakliai ir kantriai dirbant“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji dirba miesto tarybos Finansų ir ekonomikos komitete, tad jai labai praverčia įgytas ekonomistės išsilavinimas. „Žinau, kur finansiniuose dokumentuose gali būti spragų, jų ten ir ieškau. Be to, vakarais jau nebeskaitau knygų, nes tenka gilintis į visokius norminius aktus – taisykles, veiklos aprašus. Jie atrodo labai nekaltai, tačiau ten daug visko paslėpta būna. Norint tikrai ginti viešąjį interesą, reikia būti ne tik budriam, bet ir kantriam“, – pabrėžė L.Petraitienė.

Ji save realizuoja ne tik politikoje, bet jau dešimtmetį yra ir Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės vyriausioji finansininkė.

„Šioje parapijoje atsidūriau atsitiktinai, bet tada, kai labiausiai reikėjo. Kentėjau didelį dvasinį skausmą, nes antrą kartą skyriausi. Parapija ieškojo vyriausiojo finansininko, o mano kandidatūra tiko. Taip susitvarkiau ir su savo emocijomis, ir gavau darbą, o dabar turiu galimybę neprarasti kvalifikacijos“, – prisiminė L.Petraitienė.

Ji prisipažino esanti religinga. Kai sunku, kreipiasi į Dievą. „Pastebėjau, kad jei sekmadienį apsilankau bažnyčioje, visą kitą savaitę sekasi puikiai, o jei nusimuliuoju – tada jau reikalai klostosi ne taip sklandžiai. Nesu davatka, tačiau bažnyčioje pasikalbu su Dievu, atsiprašau už padarytas klaidas, nuodėmes. Suprantu, kad didžiausia jų yra puikybė ir jos apraiškų savo elgesyje tikrai pastebiu. Bažnyčia man yra ta vieta, kur galiu pasisemti stiprybės“, – atvira buvo L.Petraitienė.

Apie šeimą

Savo šeima L.Petraitienė vadina du suaugusius sūnus Valdą ir Robertą. Pastarasis prieš metus padovanojo anūką Dovą, o vyresnysis pranešė, kad šeimos pagausėjimo laukia rugsėjį. „Net neįsivaizdavau, kiek man džiaugsmo suteiks anūkas. Kai man sunku, pasižiūriu į anūko nuotrauką ir iškart suprantu, kad turiu stengtis, judėti į priekį. Dabar esu tokia laiminga, jaučiu pilnatvę, matau, kad gyvenimas tęsiasi. Neseniai viešėjau pas sūnų Norvegijoje, Dovą išmokiau vaikščioti. Kovo viduryje vėl skrisiu – tada mokysimės kalbėti. Labai noriu, kad sūnus su šeima grįžtų į Lietuvą, kad galėčiau kasdien matyti, kaip anūkas auga, padėti jam pažinti pasaulį. Labai nenoriu, kad anūkas augtų toje skandinaviškoje kultūroje“, – kalbėjo L.Petraitienė.

Ji prasitarė tikinti, kad sūnus Valdas susilauks dukrytės. „Jau dabar vyksta įnirtingos diskusijos, kokį vardą mergaitei suteikti“, – juokėsi pašnekovė.

L.Petraitienė du kartus buvo ištekėjusi, abi santuokos sugriuvo. Nepaisant to, ji įsitikinusi, kad tradicinė šeima yra vertybė. „Man su vyrais nepasisekė, tačiau gavau puikią dovaną – du sūnus. Dabar suprantu, kad renkantis gyvenimo draugą reikia ne tik aklai mylėti, bet ir pasitikrinti, ar sutampa vertybės. Juokauju, kad dabar esu ištekėjusi už politikos, partijos ir man gerai“, – net ir kalbėdama apie patirtus skaudžius išgyvenimus šypsojosi L.Petraitienė.

Apie pomėgius

Pašnekovė teigė turinti daug pomėgių – geri istoriniai ar psichologiniai filmai, knygos. „Labai noriu lankyti šokių pamokas, tačiau norus, deja, tenka riboti, nes paroje yra tik 24 valandos, tad kažko reikia atsisakyti. Vis juokauju, kad tą ar aną pradėsiu po rinkimų. Tačiau jie praeina, o laiko kažkaip neatsiranda, vis įsuka nauji darbai. Taigi, galbūt politika ir yra didžiausias mano pomėgis“, – samprotavo L.Petraitienė.

Apie Klaipėdą

Šilutės rajone gimusi, Vilniuje studijavusi, o nuo 1980 metų Klaipėdoje gyvenanti L.Petraitienė būtent šį miestą vadina savu. „Kai pradėjau gyventi Klaipėdoje, įsikūrėme Melnragėje. Iki šiol prisimenu tą jūros ošimą naktimis, gubojų kvapą. Klaipėda man yra pats geriausias miestas pasaulyje. Galbūt todėl, kad čia gyvena ypatingi žmonės. Jie ypač tolerantiški, išskirtinai atidūs kitataučiams. Kiekvienas klaipėdietis sugeba gerbti kitą žmogų. Tai ir yra Klaipėdos išskirtinumas“, – įsitikinusi L.Petraitienė.

Gyvenimo credo

Mylėti, gerbti žmogų ir dirbti – toks yra L.Petraitienės gyvenimo credo. „Darbas gydo nuo visų ligų – nuo tinginystės, nuo skurdo, nuo puikybės. Esu kilusi iš valstiečių šeimos, todėl žinau ir suprantu, kad tik atkakliu darbu gali pasiekti tai, ką nori“, – teigė pašnekovė. Ji prisiminė, jog per kelerius rinkimus yra likusi prie valdžios slenksčio – sąraše būdavo pirmoji tarp nepatekusiųjų į miesto tarybą. „Anksčiau gal keikdavau likimą, kad man taip nesiseka. Tačiau dabar jau suprantu – jei nepavyks, vadinasi, kažką dariau ne taip, ne visą širdį atidaviau, nepakankamai stengiausi“, – tikino L.Petraitienė.

Apie Metų klaipėdietę

„Labai džiaugiuosi tokia gražia dienraščio „Klaipėda“ iniciatyva. Be galo smagu, kad Metų klaipėdietės rinkimai yra skirti pagerbti ne tik žinomas moteris, bet ir eilines klaipėdietes, kurios kruopščiai dirba, kad visiems būtų geriau. Džiaugiuosi, jog kasmet pretendenčių sąraše yra gausybė naujų pavardžių. Gerbiu visas moteris, kurios išrinktos į septynetuką. Neseniai savęs klausiau, ar gebėčiau daryti tai, ką jos daro. Teko pripažinti, jog būtų labai sunku. Man pačiai patekimas tarp septynių pretendenčių į Metų klaipėdietės titulą yra tarsi įrodymas, kad einu teisingu keliu, kad žmonės manimi pasitiki. Tačiau tai ir įpareigoja iš to kelio neišklysti, o siekti dar daugiau“, – kalbėjo L.Petraitienė.