Herkaus Manto asmenybės iškėlimas iš užmaršties giliu sovietmečiu sukėlė savotišką kultūrinį šoką. Tiek meninis filmas apie šį XII a. prūsų vadą, tiek ir jam skirtas paminklas Klaipėdoje Tarybų Lietuvoje buvo it akibrokštas to meto valdžiai. Tad nenuostabu, kad Montė iš Vilniaus į pajūrį keliavo daugiau nei 10 metų.

Dukart nuteisė sušaudyti

Šiandien, praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo tada, kai skulptorius Vytautas Mačiuika (1930–1999 m.) sumanė pagerbti paskutinį prūsų karvedį, suprantame, kad tik neįtikėtinu atkaklumu tais laikais buvo įmanoma pasiekti šį tikslą.

Būtent toks žmogus ir buvo V.Mačiuika. Dukart nuteistas mirties bausme sušaudant už antisovietinę veiklą, du kartus pabėgęs iš kalėjimo. Žmogus, praėjęs pragarą žemėje, tad pramušti paminklo projektą išnykusios baltų genties didvyriui jam, regis, buvo garbės reikalas.

Teigiama, kad V.Mačiuika pirmasis iškėlė mintį, kad reikia deramai perlaidoti ir transatlantinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno palaikus, kurie, bijant jų išniekinimo, iš mauzoliejaus buvusiose Karmelitų kapinėse Kaune karo pradžioje paslėpti ir užmūryti Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūsyje.

Perlaidojus lakūnus Naujųjų Šančių kapinėse, jų paminklą papuošė būtent V.Mačiuikos sukurtas bareljefas S.Dariui ir S.Girėnui.

Skulptorių įtarė terorizmu

Nenuilstamas kovotojas, sovietų įvardytas "ypatingai pavojingu nusikaltėliu", V.Mačiuika siekė įamžinti ir dar vieną laisvės simbolį – prūsų sukilėlį Montę. Ta mintis jam kilo anksčiau, nei pasirodė legendinis filmas apie šį karvedį.

1971 m. skulptorius tuomečiam Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui parodė Prūsijos sukilimo vado monumento eskizą. A.Žaliui idėja patiko. Neįtikėtina, bet A.Žalį palaikė ir partijos sekretorius Jonas Gureckas.

Klaipėdiečiai kibo į darbą, architektas Gytis Tiškus šalia statomo buitinių paslaugų centro Herkaus Manto gatvėje suprojektavo skverą, kurio centre turėjo būti pastatytas paminklas, bet procesas strigo. Esą Centro komiteto trečiasis sekretorius Lionginas Šepetys pabūgo Maskvos reakcijos.

Kuriozinė situacija buvo, kai netrukus po to V.Mačiuika sumanė iš Vilniaus į Klaipėdą nuvežti paminklo maketą, pagamintą iš plastilino.

"Buvo praėję labai nedaug laiko, kai Pranas Brazinskas su 15-mečiu sūnumi užgrobė "Aeroflot‘o" lėktuvą, nušovė stiuardesę ir sužeidė kelis žmones. Patikrinimai visose stotyse buvo sustiprinti, ir Vytauto su ta maketo dėžute net nenorėjo įleisti į traukinį Vilnius–Klaipėda. Turbūt galvojo, kad jis koks nors teroristas", – kelių dešimtmečių senumo įvykius atskleidė skulptoriaus žmona Marija Danutė Mačiuikienė.

Stūksojo ant sostinės kalvų

Šiuo metu sostinėje gyvenanti dailininkė M.D.Mačiuikienė puikiai pamena savo vyro kančių kelius, kuriuos teko nueiti, kol jo skulptūra Herkui Mantui pagaliau atsidūrė Klaipėdoje.

"Visa tai truko daugiau nei 10 metų. Skulptūra buvo nukalta bei ilgai stovėjo Vilniuje ant kalvų netoli dabartinio Trijų kryžių kalno, ir niekaip negalėjo jos atvežti į Klaipėdą. Tačiau A.Žalys buvo labai atkaklus ir pasiekė savo", – dienraščiui pasakojo M.D.Mačiuikienė.

V.Mačiuikai iš kolegos pavyko gauti milžinišką granito luitą. Kadangi skulptūra buvo suplanuota daugiau nei 4 m aukščio, ji jokiose dirbtuvėse netilpo ir ją kalti teko lauke.

Ten jau nukalta ji stovėjo bemaž 10 metų. Nors ir buvo matoma vilniečiams, niekas per daug nesidomėjo ir nežinojo, kas tai yra, tik – skulptoriaus bičiuliai.

Pasakojama, kad paminklo autorius kreipėsi į Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių ir išaiškino jam, kodėl turi būti įamžintas Herkus Mantas. Paskutinis autoriaus argumentas – esą prūsai buvę pirmieji ateistai. Regis, įtikino.

Tačiau atrodė, kad kažkokios tamsios jėgos vis tiek priešinasi to paminklo atsiradimui, ir ledai pajudėjo tik tada, kai mirė Leonidas Brežnevas. Leidimas statyti Herkaus Manto paminklą pagaliau buvo duotas.

Atidengė be salvių

1983-iųjų spalio pabaigoje laimingas skulptorius savo kūrinį, kurį vežė galingu sunkvežimiu, atlydėjo Klaipėdą.

"Jis labai džiaugėsi, parašė man laiškutį, kad jau atvyko. Žinoma, pradinis projektas buvo kitoks ir pastatymo vieta kita, bet tais laikais nebuvo galima kitaip. Paminklą pastatė tyliai. Tada baimių buvo įvairių", – prisiminė M.D.Mačiuikienė.

Ilgametis "Eltos" fotožurnalistas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius pasakojo, kad Herkaus Manto paminklas pastatytas slapčia, esą niekur apie šį įvykį nebuvo skelbta.

"Aš net nefotografavau to paminklo atidarymo momento, nes nežinojau to fakto. Paminklas pastatytas pusiau slaptai. Sunku pasakyti, ko ten kas bijojo, bet jokių iškilmių nebuvo. Nesu fotografavęs ir paties skulptūros autoriaus V.Mačiuikos", – prisiminė B.Aleknavičius.

B.Aleknavičiaus teigimu, dauguma klaipėdiečių labai džiaugėsi, kad atsirado paminklas, nesusijęs su sovietine simbolika. Tais laikais tokie "neteisingi" paminklai sunkiai skynėsi kelią į viešumą.

Net "Žvejo" skulptūros, dabar puošiančios Danės krantinę, ilgai neleido statyti, nes ją pradžioje norėta užkelti ant senojo prieškarinio "Borusijos" paminklo postamento. Todėl viskas ir užtruko kelis dešimtmečius.

Tarybų valdžiai toks "buržuazinis-fašistinis" palikimas net akmens pavidalu buvo nepakeliamas. "Žvejys" dienos šviesą išvydo tik tada, kai iš marių dugno pavyko iškelti milžinišką riedulį, ant kurio jis ir pastatytas.

Tad esą nieko nuostabaus, kad ir Herkus Mantas atsirado paslapčia, ir ne skvero viduryje, o nuošalyje. Vis dėlto, pasak B.Aleknavičiaus, jis ten buvo labai gražiai įkomponuotas.

Atsisveikinimas su karvedžiu

Paradoksalu, bet pati gatvė Herkaus Manto vardu pavadinta iš karto po karo, tik ji tada vadinta prūsiškai – Montės gatve.

O nuopelną sovietinės sistemos požiūriu šiai "šventvagystei" turėtume priskirti tuomečiui Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkui Viktorui Bergui, kuris pasirūpino ir Vytauto gatvės atsiradimu uostamiestyje.

Taigi 1983 m. spalio 28 d. Herkaus Manto gatvėje, skverelyje priešais I.Simonaitytės biblioteką, atsirado išnykusios prūsų tautos legendinio karvedžio paminklas.

Skulptūra oficialiai pavadinta "Sargybiniu". Bet klaipėdiečiai greit susivokė, jog tai ne kas kitas, o – Herkus Mantas, prūsų vadas, sukilęs prieš kryžiuočių ordiną.

Akivaizdu, kad rusakalbiams miestiečiams tai buvo neįprasta. Jie gi nežinojo, kas tas Herkus Mantas ir kodėl jo vardu pavadinta gatvė, juolab kodėl jam pastatytas paminklas.

"Teko girdėti ir tokių pastabų, kad lietuviai pastatė skulptūrą kažkokiam fašistui. Tikrai žinau, kad latviai po paminklo pastatymo atvažiuodavo ir dėdavo gėles Herkui Mantui, jis jiems asocijavosi ne tik su išnykusiais prūsais, bet ir su mūsų pačių – lietuvių bei latvių laisve", – tvirtino M.D.Mačiuikienė.

Ji prisiminė, kad kai mirė jos vyras, prieš išbarstydama jo pelenus jūroje prie Palangos, su velionio urna užsuko prie paminklo Herkui Mantui, kurį Vytautas taip siekė įamžinti ir palikti kaip vilties ženklą visiems ateinantiems.

"Mano vyras buvo žodžio žmogus, labai pareigingas. Jis padarė, ką įsipareigojo. Ir šis paminklas man suteikia labai gražių emocijų. Kai tik būnu pajūryje, visada ateinu prie Herkaus Manto", – teigė skulptoriaus našlė.