Besibaigiantys metai Sauliui Budinui pateikė netikėtų iššūkių. Jis pasitraukė iš valstybės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filialo viršininko pareigų ir sutiko vadovauti uostamiesčio savivaldybės administracijai. Pasak S.Budino, miestas – sudėtingas mechanizmas, tačiau iššūkių ir naujovių, lydinčių visą gyvenimą, jis nebijo.

Svarbiausia būti teisingu

– Klaipėdos savivaldybės administracijai pradėjote vadovauti gegužę. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas? Ar jau pripratote prie naujų pareigų?

– Laikas prabėgo labai greitai. Net nesitikėjau, kad taip bus. Valstybės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filialui vadovavau penkerius metus ir penkis mėnesius. Tada atrodė, kad darbo yra krūvis didelis ir atsakomybės – daug. Tačiau, pradėjus vadovauti savivaldybės administracijai, iššūkiai tapo dar didesni. Net prabėgus aštuoniems mėnesiams, į darbą ateinu pusvalandžiu anksčiau, o išeinu valanda vėliau. Įsigilinu į kiekvieną situaciją, problemą, perskaitau daugelį dokumentų, kuriuos turiu pasirašyti. Darbo diena dar per trumpa.

– Ar esate griežtas vadovas?

– Nesu griežtas, bet reiklus. Iš darbuotojų stengiuosi reikalauti to, ko iš savęs. Juk daugeliu atveju darbuotojai ima pavyzdį iš vadovo. Stengiuosi, kad kiekvienas savo darbą atliktų teisingai, būtų sąžiningas. Pradėjęs eiti šias pareigas, paprašiau, kad darbuotojai į darbą ateitų laiku. Mums atlyginimas mokamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, tad negalime leisti sau vėluoti į darbą. Tai yra paprasti moraliniai dalykai, kuriais turėtų vadovautis kiekvienas žmogus. Su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.

– Neretai žmonės dėl visų negerovių – atsivėrusios duobės, nenupjautos žolės ir kitų – kaltina valdžią. Kaip vertinate tokius skundus?

– Iš vienos pusės būna skaudu. Tačiau reikia pažvelgti į viską paprasto žmogaus, kuris vaikšto gatvėmis, mokesčių mokėtojo, akimis. Tai patariu visiems savivaldybės darbuotojams, politikams. Paprastas žmogus ne visada žino miesto valdymo subtilybes. Tad aš pateisinu tuos, kuris dėl visų negerovių kaltina valdžią. Jis moka mokesčius ir nori, kad viskas būtų sutvarkyta. Stengiuosi išklausyti visus, kurie kreipiasi, ir padėti, rasti problemos sprendimo būdą. To noriu ne tik aš, bet ir visi savivaldybės darbuotojai. Stengiuosi ne būti kažkam geras ar blogas, o visiems teisingas. Tai yra svarbiausia.

Tarp kiemo ir daržo

– Daug laiko ir dėmesio skiriate darbui. Ar nenukenčia jūsų šeima?

– Mano šeima jau gana suaugusi. Turiu tris vaikus. Vyresniajam sūnui 24 metai, dukrai – 22, jaunėliui – 16. Du vaikai suaugę ir turi savo užsiėmimus. Tik jauniausiąjį matome nuolat. Žinoma, šeima nukenčia, nes jai lieka tik savaitgaliai. O ir jų metu būna įvairių renginių, kuriuose tenka dalyvauti. Tačiau, sutinkant eiti šias pareigas, reikėjo tam nusiteikti. Jei vaikai būtų maži, būčiau atsisakęs tokio pasiūlymo. Nerizikuočiau savo vaikų ateitimi dėl asmeninių ambicijų. Labai myliu ir gerbiu savo šeimą. Man ji yra brangiausia. Dabar buvo tinkamas laikas imtis kažko naujo gyvenime.

– Šiemet su žmona Raimonda atšventėte sidabrines vestuves. Kaip susipažinote?

– Susipažinome vienoje Klaipėdos kavinių. Raimonda yra tikra klaipėdietė.

– O pats esate tikras klaipėdietis?

– Save laikau klaipėdiečiu, nors gimiau Šiaulių rajone, tačiau visą savo sąmoningą gyvenimą praleidau uostamiestyje, išskyrus tada, kai mokiausi Kauno politechnikos institute ir tarnavau sovietų armijoje. Man nebuvo nė dvejų metų, kai atsikraustėme į Tauralaukį. Tada tai buvo gana uždara kaimo bendruomenė, kur visi vieni kitus pažinojo, žinojo, kas kur gyvena. Tad vaikystė prabėgo tarp kiemo ir daržo.

Technika nugalėjo muziką

– Kiekvienas vaikystėje svajoja, kuo bus užaugęs. Kokios buvo jūsų svajonės?

– Mano tėvas buvo inžinierius. Vaikystėje jis man man kartodavo, kad būsiu jo inžinierius. Turėjau ir kitą svajonę. Nuo mažų dienų grojau Tauralaukio pučiamųjų orkestre. Vyresnėse klasėse pradėjau lankyti Klaipėdos pionierių namų estradinį ansamblį. Ten grojau gitara ir dainavau. Tad šalia svajonės būti inžinieriumi buvo ir svajonė tapti muzikantu.

– Tačiau Kauno politechnikos institute įgijote inžinieriaus-mechaniko profesiją. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

– Matyt, tėvo pasakymai užsifiksavo pasąmonėje. Tad vienuoliktoje klasėje renkantis profesiją man nekilo jokių abejonių, kuo noriu būti. Reikėjo tik apsispręsti, kur mokytis – Klaipėdoje, Vilniuje ar Kaune. Išvažiavau į laikinąją sostinę, nes ten mokėsi metais vyresnis mano kaimynas. Kartu grojome Tauralaukio orkestre. Kaimynas pasakė, kad Kauno politechnikos institutas turi gerą pučiamųjų orkestrą, jog yra galimybė ne tik studijuoti, bet ir groti – užsiimti širdžiai miela veikla. Penkerius studijų metus mokiausi, grojau instituto orkestre „Politechnika“ ir studentavau. Studijų metais su orkestru teko aplankyti daug užsienio šalių, atstovauti Lietuvai. Džiaugiuosi, kad mokslą visur lydėjo muzika. Buvo labai įdomu. Nesuprantu studentų, kuriems nesinori kažko daugiau nei sėdėti prie knygų ir laiką leisti diskotekose. Muzikinės karjeros netęsiau, nes neturėjau reikiamo išsilavinimo. Buvau savamokslis. Inžinieriaus-mechaniko profesijoje jaučiausi tvirčiau nei muzikoje. Tad pasirinkau tą kelią.

– Studijos Kauno politechnikos institute turėjo trukti penkerius metus, tačiau į Klaipėdą grįžote po septynerių. Kodėl?

– Mūsų kartai teko toks iššūkis, kad po pirmųjų studijų metų visus studentus iškvietė į armiją. Tai buvo toks pirmas kartas visoje Sovietų Sąjungos istorijoje. Tad dvejus metus teko tarnauti prie Kinijos sienos.

Versle – 20 metų

– Į politiką atėjote prieš penkiolika metų. Kas paskatino?

– Visada buvau aktyvus visuomeninėje veikloje. Tiek mokykloje, tiek institute. Eiti į politiką paskatino draugas. Sakė, kad reikia stengtis mums, jaunesniems, prisidėti prie miesto vystymosi, rūpintis jo ateitimi. Buvo įdomu prisiliesti prie to.

– Esate dirbęs įvairiose srityse. Ar pasitarnauja sukaupta patirtis dabartiniame darbe?

– Po studijų reikėjo atidirbti trejus metus pagal paskyrimą. Net neabejojau, kad noriu grįžti į Klaipėdą. Pasirinkau tuomet veikusį Kojinių fabriką. Pradėjau nuo racionalizacijos inžinieriaus. Po trijų mėnesių tapau cecho mechaniku, o nepraėjus nė metams pradėjau vadovauti vienam iš trijų fabriko siuvimo cechui. Tada man buvo 26-eri. Turėjau 240 pavaldinių. Man tai buvo didelis iššūkis. Gavau neįkainuojamą patirtį. Esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurie šias pareigas man patikėjo tokiame amžiuje. Šią praktiką galėčiau užskaityti, kaip geriausią gyvenime. Čia susiformavo mano bendravimo įgūdžiai su žmonėmis, jų matymas, problemų supratimas. 1992 m. pasinėriau į savo verslą, kuriame išbuvau apie 20 metų. Verčiausi ir prekyba, ir paslaugomis, ir pramogomis, ir importu, ir eksportu. Perėjau visas grandis, kurias buvo įmanoma tuo metu. Verslas buvo gana sėkmingas. Buvau pirmasis, kuris Klaipėdoje atidarė boulingo centrą. Lietuvoje tai buvo trečias toks klubas. Po verslo sekė darbas valstybės įmonėje „Regitra“. Dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Visą mano gyvenimą lydi iššūkiai. Visada ieškojau naujovių. Niekada negalėjau būti vienoje vietoje, dirbti vieną darbą. Tad įvertinęs savo patirtį privačiame versle, valstybės įmonėje, apsisprendžiau priimti pasiūlymą vadovauti savivaldybės administracijai. Žinoma, darbo specifika skiriasi, bet geras vadybininkas gali būti geru vadybininku įvairiose srityse, pradedant degtukų fabriku, baigiant laivų statyba. Profesinių žinių gali įgyti, jei turi gebėjimą vadovauti komandai, formuoti užduotis, nustatyti tikslus.

– Jūsų darbas labai intensyvus ir atsakingas. Kaip ilsitės, leidžiate laisvalaikį?

– Patinka aktyvus poilsis. Nežavi gulėjimas. Pavasarį, vasarą, rudenį, kiek leidžia oro sąlygos, daug važinėju dviračiu. Tai mano mėgstamiausia transporto priemonė. Per metus dviračiu nuvažiuoju apie 2 tūkst. kilometrų. Patinka vaikščioti pajūriu įvairiais metų laikais. Einu greitu tempu. Žuvėdrų akimis neganau. Būna, kad įveikiu 5–10, o kartais ir 15 kilometrų. Gaila, kad sutinku mažai žmonių, kurie taip leistų laiką. Vasarą, jei tik yra galimybė, prieš darbą dviračiu minu prie jūros išsimaudyti. Gyvenu ne taip toli. Tad ilgai netrunku. Apmaudu, kad gyvendami prie jūros, mes neįvertiname šio turto, nesinaudojame jūros teikiamomis rekreacinėmis galimybėmis.

Negali gyventi be kalnų

– Kaip įsivaizduojate idealias atostogas?

– Esu įsimylėjęs kalnus. Daugiau nei 20 metų kiekvieną žiemą slidinėju. Šio pomėgio niekaip nepavyksta išmušti sau iš galvos. Savaitė kalnuose prilygsta trijų savaičių gulėjimui kokiame nors saulėtame kurorte. Kažkada bardas, poetas, aktorius Vladimiras Vysockis dainavo, kad geriau už kalnus yra tik kalnai, kuriuose dar nesi buvęs. Man tai labai tinka. Vieną kartą pabuvęs kalnuose užsikrėčiau jų liga. Kartais ir vasarą nuvažiuojame pasivaikščioti po juos. Esu aplankęs daug vietų, bet man labiausiai patinka Austrija. Į kalnus visada važiuojame ne pramogauti, o slidinėti.

– Jums patinka keliauti. Ar turite savo svajonių šalį, kurią norėtumėte aplankyti?

– Esu matęs daug šalių. Buvau Amerikoje, Honkonge, Europos šalyse. Nesilankiau Afrikos ir Australijos žemynuose, bet tam dar yra laiko. Niekada negalvojau, kokią šalį labiausiai norėčiau aplankyti. Kad ir kur nuvažiuoji, pabūni savaitę, dvi ir jau traukia namo. Visada ir visur esu klaipėdietis. Net nuvažiavus porai dienų į Vilnių, pradeda trūkti oro. Nori grįžti į Klaipėdą.

– Koks keliavimo būdas jums priimtiniausias?

– Jei yra galimybė, į kelionę visada leidžiuosi automobiliu. Man labai patinka vairuoti. Kai važiuojame į kalnus, įveikiame 2 tūkst. kilometrų. Taip keliaujant ne tik daugiau pamatai, bet ir pabendrauji su šeima. Darbe taip pat stengiuosi neapkrauti vairuotojo rūpesčiais. Maksimaliai stengiuosi važinėti pats.

– O greitis patinka?

– Anksčiau greitį mėgau. Dabar stengiuosi būti geras, pavyzdingas vairuotojas. Neatsimenu, kada turėjau problemų su policija. Paskutinį kartą pareigūnai buvo sustabdę gal prieš penkerius metus. Tačiau ir tada jiems ne greitis užkliuvo, o kalbėjimas telefonu.