Klaipėdietė Diana Jefišova – viena iš dviejų lietuvių, kurie šiuo metu studijuoja kinų mediciną Pekino medicinos universitete. Mergina teigia jau įprantanti prie tolimosios šalies kultūros, jos žmonių ir papročių. Tačiau svarbiausia – ji jaučiasi laiminga, galinti mokytis kinų medicinos pačioje Kinijoje.

Drastiškas sprendimas

– Kaip atsidūrėte Kinijoje?

– Buvo ilgas savęs ieškojimas. Po vidurinės mokyklos norėjau studijuoti mediciną. Bet tradicinė medicina, kurios mokoma Lietuvoje, manęs netraukė, domino natūralesni gydymo būdai, labiau atitolę nuo chemijos. Be to, žavėjausi Azijos šalių kultūra ir tuos savo norus norėjau sujungti į vieną. Galiausiai radau. Pekine buvo renkamas integruotos medicinos studentų kursas. Supratau, kad tai kaip tik man, todėl, gavusi brandos atestatą, išvažiavau mokytis.

– Koks buvo pirmasis įspūdis, kai atsidūrėte mieste, kuriame yra beveik 13 mln. gyventojų?

– Kai atvykau į Pekiną, buvo po 17 valandos. O ten 17.30 baigiasi darbas, uždaromos visos parduotuvės, valiutos keityklos ir panašiai. Milijoniniame mieste atsidūriau be grynųjų pinigų, negalėjau susikalbėti su taksi vairuotojais, nes angliškai kalbančių nesutikau, nežinojau net kur ieškoti viešbučio. Bet pasitaikė geri žmonės, davė šiek tiek pinigų, nusiuntė, kur reikia. Tokia buvo pirmoji diena.

– Koks jausmas apėmė visiškai svetimoje aplinkoje?

– Priprasti buvo labai nelengva. Neslėpsiu, norėjosi grįžti namo. Niekas nekalba angliškai. Žmonių daugybė, atrodo, kad aplinkui tvyro nesibaigiantis chaosas, o pats Pekinas – neaprėpiamas. Bet labai padėjo pirmosios kultūros paskaitos, ir viskas ėmė aiškėti. Pasirodo, Pekinas nėra jau toks painus, bendraujant su žmonėmis, jiems reikia rodyti pagarbą, kartais ir patylėti, nes mes vis dėlto svečiai jų šalyje. Išmokau pagrindinių žodžių, valgyti vietinį maistą, rengtis, kaip jie rengiasi. Ir taip po truputį įsiliejau į jų visuomenę.

Pravertė kung fu treniruotės

– Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia ir buvo pritapti, kad pripažintų ir gerbtų. Pavyzdžiui, pas mus kiekvienas žmogus turi savo erdvę, kiekvienas gali sulaukti dėmesio. Ten to nėra. Kinai – uždari žmonės, norint įsilieti į jų gretas, reikia sugebėti įgyti jų pasitikėjimą.

– Vyrauja nuostata, kad kinų kalba labai sunki, o rašto išmokti visai neįmanoma. Kaip yra iš tiesų?

– Jei žmogus moka vos 300 hieroglifų, jis nėra nei labai raštingas, nei daug žino. Pradžioje, tik pradėjus mokytis kinų kalbos, ji atrodo kosminė. Bet hieroglifai irgi turi savo sistemą, savo reikšmes. Juos teko išmokti, perpratau gramatiką, kuri netgi lengva. Tačiau reikia didelio atidumo įsiklausant, kinai kalba labai greitai, todėl pirmasis sakinys, kurio moko užsieniečius Kinijoje, yra prašymas kalbėti lėčiau. Kinai labai impulsyvūs, jų net tarpusavio pokalbis primena rietenas. Iškart atrodė, kad ten visi rėkia, bet, pasirodo, jie taip bendrauja, kalbasi, dalijasi savo rūpesčiais ir džiaugsmais.

– Kaip pavyko įsilieti į kultūriniu požiūriu visiškai svetimą aplinką?

– Pradžioje buvo labai nedrąsu, o kad įveikčiau savo baimes, pradėjau lankyti kung fu treniruotes, kurias vedė meistras iš Šaolino vienuolyno. Pati pirmoji treniruotė pribloškė. Tai buvo tikras muštras, niekas nepaisė, kad esu mergina, iš visų reikalavo vienodai daug. Meistras ten yra tarsi dievas. Tačiau ištvėriau. Užsiėmimus lankiau pusę metų, kol pajutau savyje stiprybę ir jėgą, išmokau valdyti lazdą.

– Pekinas – milžiniškas, ten daug įvairių žmonių, ar tos lazdos kada nors prireikė?

– Nepaisant savo dydžio, Pekinas tikrai saugus miestas, ir ypač užsieniečiams. Kinai laikosi disciplinos ir įstatymų, todėl retai pasitaiko vagysčių ar smurto. Ten jaučiuosi saugiau nei Lietuvoje. Užsieniečių kinai ten netgi vengia, nes šie jiems asocijuojasi su tam tikrais rūpesčiais.

Restorane – neregėta pigybė

– Kur įsikūrėte?

– Su bendrakurse iš Ukrainos nuomojamės dviejų kambarių butą. Ji yra iš Charkovo ir labai sielojasi dėl to, kas vyksta Ukrainoje, nes jos šeima yra ten.

– Ar brangus pragyvenimas Kinijoje?

– Brangi būsto nuoma. Pavyzdžiui, vieno kambario nuoma mėnesiui siekia apie 440 eurų, tai yra labai daug. Bet komunalinės paslaugos pigios, pavyzdžiui, mes dviese per mėnesį išnaudojame karšto vandens už 35 juanius, tai yra beveik 5 eurai. Maitintis pigiau restoranuose, nes vienas patiekalas kainuoja apie 10 juanių, tai yra 1,4 euro. To pakanka sočiai pavalgyti, bet už tuos pinigus tikrai nedaug maisto pavyks nusipirkti parduotuvėje. Drabužiai, maistas kainuoja nedaug, brangiausios transporto paslaugos ir, kaip jau minėjau, būsto nuoma.

– Kas nustebino jų santykiuose ir kultūroje?

– Kinijoje dar iki šių dienų išlikęs paprotys, kad sutuoktinį parenka tėvai. Daugeliu atvejų už jauną žmogų nuspręsta jo ateitis. Kadangi merginų mažiau nei vyrų, jiems artimieji sako: kokia yra, tokią ir griebk. Nustebino, kad kinai niekada nesiskundžia. Pas juos tai neįprasta. Mums trūksta kinų užsispyrimo ir atkaklumo.

– Ar kilo kada nors mintis susituokti su svetimšaliu?

– Galbūt su svetimšaliu taip, bet tik ne su kinu. Jie – puikūs vyrai, bet juos labai prispaudė moterys, nes moteris yra šeimos galva. Neretai gatvėje galima pamatyti vaizdą, kai eina pora, o vyras tarsi savo žmonos pakaba, jis neša visas jos rankines ir krepšius, o ši dar ant jo rėkia ir netgi muša. Man tada būna labai gaila tų kinų vyrų. Jie yra kiek užguiti, man tai nėra priimtina.

– Ar kinų vaikai paklusnūs?

– Vaikai labai klauso mokytojų, juos nuo mažų dienų auklėja labai griežtai. O tėvai, kadangi dabar dauguma turi po vieną vaiką, labai jais rūpinasi, bet vaikai turi gerbti tėvus, be to, senatvėje tėvus privalo visiškai išlaikyti, nes valstybė pensijų neskiria.

Legendinio universiteto studentė

– Papasakokite apie savo mokslo įstaigą, kurioje studijuojate?

– Aš studijuoju Pekino kinų medicinos ir farmakologijos universitete. Tai yra seniausias prestižinis Kinijoje medicinos universitetas. Jame gyva archaiška atmosfera. Ten jau penkerius metus veikia Tarptautinis fakultetas, kuriame studijuoja užsieniečiai. Jų studijų programa šiek tiek skiriasi nuo tos, ko jie moko pačius kinų studentus.

– Iš kur ten mokytis atvykę užsienio studentai?

– Ten studijuoja jaunuoliai iš viso pasaulio. Mano kurse yra 9 studentai. Jame esu vienintelė iš Lietuvos, yra studentų iš Prancūzijos, Korėjos, Australijos, Saudo Arabijos, Maroko, Ukrainos. Mūsų universitete aukštesniame kurse mokosi dar vienas lietuvis iš Vilniaus.

– Paprastai Medicinos akademijoje, bent jau Lietuvoje, po pirmo semestro labai daug pirmakursių nubyra...

– Iš mūsų kurso irgi keli studentai nutraukė mokslus. Tačiau pas mus studijų programa yra pritaikyta užsieniečiams, pirmas pusmetis skirtas integracijai. Pirmą pusmetį kinų medicinos mes dar nesimokėme, išskyrus kinų filosofiją. Nes kinų medicina yra neatsiejama kinų kultūros dalis. Intensyviai studijavome kinų kalbą. Pirmieji metai buvo skirti adaptacijai. Antrame kurse jau yra labai daug medicinos disciplinų. Ir tik dabar žmonės pradeda atsirinkti, ar tai yra, ko jie norėjo, ar tai neatitiko jų lūkesčių. Tačiau pasitaiko, kad užsienio studentai neretai nutraukia studijas, nes neatlaiko įtampos: buvimas toli nuo namų, svetima kalba, kitas mentalitetas. O studijos gali trukti iki 8 metų ir daugiau. Mūsų universitete studijuoja apie 10 tūkstančių studentų, dešimtadalis – užsieniečių.

– Ar baigusi Pekino medicinos universitetą galėsite grįžti į Lietuvą ir dirbti kokioje nors medicinos įstaigoje?

– Diplomas, kurį gausiu, bus dvigubas – kinų ir anglų kalba, jis yra pripažįstamas visame pasaulyje. Manau, keistai pažiūrėtų į mano kinišką diplomą Lietuvoje. Todėl po studijų Kinijoje teks keletą metų pasimokyti kur nors Europoje, kad mano kompetencijas pripažintų ir Rytuose, ir Vakaruose. O po penkerių metų baigę studijas, mes būsime bendrosios terapijos gydytojai.

– O kas iš tikrųjų yra ta kinų medicina?

– Tai yra tradicinė kinų liaudies medicina. Jos pagrindai atsirado prieš 2 tūkstančius metų. Mes irgi turime savo bibliją, tai yra kinų medicinos knyga, kuri buvo parašyta maždaug tuo metu, ir kinai ja iki šiol remiasi. Kinų medicina nėra vien akupunktūra, tai ir diagnostika, masažai, žolelės, filosofija, psichologija, žmogaus suvokimas. Tai yra integruota medicina, kurioje gamta neatsiejama nuo žmogaus. Reikia išmokti labai daug vien tam, kad studentui leistų į rankas paimti gydomąją adatą. Kinų medicinos principas panašus kaip ir Vakaruose – nepakenkti žmogui ir kad gydymas būtų harmoningas, kad žmogus galėtų pasirinkti, kas jam geriau: akupunktūra, žolelės, o gal psichoterapeutas.

– Ar žmonės ten serga mažiau nei Lietuvoje?

– Lietuvoje paprastai žmogus kreipiasi į gydytoją, kai lūžta koja ar išsikeroja vėžys. Turėjau praktiką Pekino klinikoje, ten pas gydytoją ateina žmonės tada, kai jam ima svaigti galva, padidėja prakaitavimas arba pajunta, kad nebenori kalbėtis su žmonėmis. Mūsų supratimu, tai nėra liga, bet jie jau dėl to kreipiasi į medikus. Praktiką turėjau po keturias valandas per dieną, per tą laiką ateidavo po 30 pacientų, srautas nemažas, bet sergamumas nėra didelis, nors žmonės į medikus kreipiasi su mažiausiomis problemomis. Nes jiems atrodo, kad tai jau yra ligos požymis ir ją reikia gydyti, kol dar tik užuomazgos.

– O kaip jūs pati jaučiatės Kinijoje?

– Man labai patinka, nors tikrai yra sunku. Pastebiu, kaip tobulėju, aš ten gerai jaučiuosi. Ten dirba puikūs profesoriai, esu laiminga, galėdama iš jų semtis žinių.

Vizitinė kortelė

Gimė 1994 m. gegužės 10 d. Klaipėdoje.

Mokėsi P.Mašioto mokykloje ir "Aukuro" gimnazijoje.

Studijuoja Pekino medicinos universitete, antrame kurse.