Moterį užrakino miške

"Motinos dieną iš sodų teritorijos išėjome su vaikais į mišką. Mažylį vežiausi vežimėlyje, vyresnėlę vedžiausi už rankos. Sutikome žmogų su šunimi. Jis matė mus, bet netrukus po to, kai prasilenkėme, užrakino vartelius į sodus. Likome miške. Ėjome palei tvorą ir visi, kiek pastebėjome, varteliai buvo užrakinti. Tik vienas žmogus mus įleido, kitu atveju būčiau turėjusi pėdinti mišku iki bendrijos vartų kilometrą, o gal ir daugiau", – pasakojo dviejų mažylių mama Rima Valuckienė, neseniai su šeima apsigyvenusi sodų bendrijoje "Šernai".

Namas, kuriame įsikūrė šeima, yra netoli bendrijos krašto, kurį nuo miško skiria griovys ir tvora. Joje beveik ties kiekvienu sodų masyvo pakraštyje esančiu namu įrengti varteliai.

Jauna mama džiaugiasi gyvendama netoli miško, kuriame yra takų, tinkamų vaikštinėti su vežimėliu.

Jauna moteris norėtų čia pavaikštinėti su vaikais, pasirinkti miško uogų, žolelių, rudenį – grybų.

Arčiausiai jaunai mamai esantys tokie varteliai nukalti kalvio. Brangi ir pati tvora, tai akivaizdu vien į šiuos objektus pažvelgus.

To paties meistro darbo tvorelė atriboja sodininko sklypą nuo kaimynų.

Tačiau tarp namo ir tvoros palei bendrijos ribą žyminčio griovio yra bendras kelias, kuriuo naudojasi visi aplinkiniai sodininkai.

Tad masyvioji tvora skiria ne ją pastačiusio vyro valdą nuo valstybinės žemės, o sodų bendrijos ribą nuo miško.

"Nėra ko rinkti erkių"

R.Valuckienė klausė ją už tvoros palikusio vyro, kaip šis patenka į mišką.

"Atsakė, kad pro vartelius. Kai paklausiau, kaip aš galiu padaryti tą patį, pasakė, kad jis turi raktą, bet man neduos, nes tai yra jo privati nuosavybė. Kai dar ir dar kartą paklausiau, kieno yra varteliai, vyras susiprato ir pasakė, kad tvora, kurią jis pastatė, yra bendrijos, tad visų jos narių nuosavybė. Tas pats žmogus man aiškino, kad nėra reikalo man vaikščioti į mišką erkių rinkti, nes jo šuniui viena jau įsisegė", – savivale stebėjosi jauna moteris. – Kai pasakiau, kad bandysiu aiškintis, ar jis tesėtai elgiasi, kaimynas pareiškė, kad tokių, kaip aš, buvo daug, bet nė vienas nieko nepešė, nors ir kaip stengėsi."

Pasikalbėjusi su artimiausiais kaimynais R.Valuckienė sužinojo, kad į mišką per čia pat esančius vartelius negali patekti ir jie. Ne kartą žmonės bandė spręsti problemą, bet viskas baigdavosi niekuo.

Raktus nuo vartelių turintys sodininkai jais nesiteikė pasidalyti su kaimynais.

Nebežinodama, kaip išspręsti problemą, dviejų vaikų mama raštu kreipėsi į sodininkų bendrijos pirmininkę Dainą Baronienę.

Bijo sraiges renkančių benamių

Vakar susitikti su R.Valuckiene ir vietoje išsiaiškinti problemą atvažiavo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojos bei pirmininkė D.Baronienė.

Kai būrelis žmonių susirinko prie brangiosios tvoros ir užrakintų vartų, čia atėjo ir neprisistatęs kaimynas.

Vyras aiškino, kad be tvoros sodai būtų siaubiami benamių, kurie dabar ieško landos patekti į bendrijos teritoriją, mat jų verslas – rinkti sraiges.

"Tik palik vartus neužrakintus, tuoj pilni sodai benamių bus. Mes tos moters nepažįstame, net matę anksčiau nebuvome, kodėl turėtume jai duoti raktus? Tvorą tvėrėme per pusę su kaimynu, ji labai brangi, todėl apdrausta. Tik pabandykite paliesti, pamatysite, ką reiškia turėti reikalų su draudimu", – grasino vyras.

Žmogus pripažino, kad prabangiąją tvorą užsakęs jo artimiausias kaimynas yra išplaukęs į jūrą, be jo rakto nesiryžtų niekam duoti.

Įpareigoti tvarkyti pagriovį

Situaciją bandė aiškinti bendrijos "Šernai" pirmininkė. Ji pasakojo, kad 1969-aisiais susikūrusi bendrija dar tarybiniais metais buvo apjuosta grioviu, kurio viduriu driekiasi riba tarp sodų ir valstybinio miško.

Vėliau sodininkų pinigais nuo miško buvo atsitverta tinkline tvora. Tada jokių vartelių nebuvo, vienintelis būdas patekti į mišką buvo pėdinti iki bendrijos vartų.

Daugelyje vietų ši išsikraipiusi, surūdijusi tvora tebėra išlikusi. Ji padeda gintis ir nuo miško žvėrių.

Bendrijos nariai ne tik moka mokesčius, bet ir turi atlikti tam tikras prievoles.

Tie, kurių sklypai ribojasi su grioviu, įpareigoti šienauti griovio kraštus anapus tvoros ir prižiūrėti, kad griovys būtų švarus bei neužverstas.

Pasak D.Baronienės, daugelis pasigaminusiųjų vartelius tvirtino juos įsirengę būtent dėl tokios prievolės.

"Manęs niekas niekada neprašė jokių raktų. Jei žmogus ateitų ir gražiai paprašytų, gal ir duočiau", – svarstė atokiau gyvenantis sodininkas Petras.

Dar viena bendrijoje nuolat negyvenanti, bet dažną dieną sode leidžianti moteris tvirtino, kad per daug metų niekada ir niekas jos net neprašęs ne tik raktų, bet ir atrakinti vartelius, kuriuos ji taip pat įrengė savo lėšomis.

Pažadėjo duoti raktą

"Pagal bendrijos planą čia turi būti tik tvora, varteliai nenumatyti. Tvora ir varteliai bendrijos nuostatuose yra vadinama bendrijos nuosavybe, todėl jais turi teisę naudotis visi sodininkai, bet, mano įsitikinimu, tai tik geranoriško susitarimo reikalas", – tvirtino D.Baronienė.

Pirmininkė pripažino, kad tai ne pirmas konfliktas dėl vartelių ir jai pačiai yra tekę dalyvauti taikant kaimynus, tarpininkaujant, kad raktus turėtų visi norintieji išeiti į mišką.

Kol moterys aiškinosi, kieno čia tiesa, prie klegančio būrelio priėjo dar viena sodininkė, vardu Audronė.

Moteris stebėjosi, kad dėl vartelių kažkam kyla problemos. Ji pažadėjo R.Valuckienei paskolinti savo raktą, o ši patikino, kad pasigaminusi dublikatą jį saugos.

Tiesa, skirstantis kiekvienas liko prie savo nuomonės: jaunoji mama įsitikinusi, kad varteliai neturi būti rakinami, jais turi teisę naudotis visi sodininkai.

"Kiekvienas sodininkas turi teisę gauti raktus, nes tvora yra bendrijos, o ne privačioje žemėje. Niekas negali apriboti teisės eiti į mišką", – įsitikinusi R.Valuckienė.

Valstybės žemės neužgrobė

Bendrijos pirmininkė mano, kad visiškai atvėrus vartelius miške vėl išdygtų kalnai šiukšlių.

"Pati mačiau, kai du stambūs vyrai nešė į mišką maišus, pilnus šiukšlių. Galiu viso labo juos sudrausti, bet jie tik pasakė porą riebių žodžių ir nuėjo toliau. Kai pavasarį tvarkėme pamiškę, radome ne tik savaitgaliui piknikauti atvažiavusiųjų paliktų vienkartinių indų bei alkoholinių gėrimų butelių, bet ir vaikų sauskelnių, skalbimo priemonių pakuočių. Tokių dalykų savaitgalio svečiai tikrai nepalieka. Mes jau pavargome rinkti svetimas šiukšles ir aiškintis su miškininkais. Juk nepavaikščiosi paskui kiekvieną, kas turi raktą", – kalbėjo D.Baronienė.

Pirmininkė paklausė, ar jaunoji mama yra bendrijos narė ir kur deda savo šeimos atliekas.

Sužinojusi, kad šeima neseniai išsinuomojo namą ir dar nespėjo sutvarkyti šiukšlių išgabenimo formalumų bei užsisakyti konteinerio, sodininkų bendrijos pirmininkė suabejojo, ar netrukus nepamatys miške dar vienos buitinių atliekų krūvos.

"Aš problemą matau kitaip. Čia ne vartuose ar raktuose esmė, o tame, kad jauni žmonės pirma puola reikalauti, o apie savo pačių prievolę nutyli. Juk ir mokesčius turėtų mokėti kur kas didesnius, jeigu deklaruotų gyvenantys sodininkų bendrijoje. Tie, kas normaliai kalbasi su kaimynais, ir bėdų neturi", – įsitikinusi D.Baronienė.

R.Valuckienė sutiko soduose ir geranoriškų žmonių. Vyras, kuris įleido miške užrakintą su vaikais moterį, ragino ją naudotis jo sklype įrengtais vartais.

Šis sklypas baigiasi prie pat griovio, tad tarp tvoros ir jo valdos bendro kelio nėra. Jauna moteris nenori kaskart pėdinti per kaimyno sklypą ir taip trukdyti.

Iš Gargždų atvykusios žemėtvarkininkės klausėsi sodininkų, pirmininkės ir galiausiai konstatavo, kad čia valstybinės žemės užgrobimo fakto neįžvelgia, todėl šioje situacijoje neturi ką pasakyti.