Lietuvoje beveik aštuonerius metus gyvenantis ir Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filiale gydytoju dirbantis Ammaras Abdulkareem iš Sirijos taip ir nepriprato prie pirštinių.

Tad atsisveikindamas parodo šiemet nagus parodžiusios lietuviškos žiemos padarinius – nuo šalčio nukentėjusias rankas.

Pietietišku temperamentu 26 metų vyras pratrūksta tik išjungus diktofoną. Iki tol ramiai kalbėjęs Ammaras piktinosi kitataučiais, negerbiančiais svetimos šalies kultūros bei jos gyventojų, o ypač moterų, tampančių užsieniečiams tik pramoga.

Pasiilgsta naktinių budėjimų

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Norėjau mokytis medicinos. Sirijoje nėra lengva tapti gydytoju. Valstybiniame universitete mokslai labai brangiai kainuoja ir keliami labai aukšti reikalavimai. Studijuoti kitoje šalyje – gera proga pakeliauti ir pamatyti. Užklausimus dėl studijų išsiunčiau į kelis užsienio universitetus. Mano dėdė iš Amerikos patarė pasidomėti Baltijomis šalimis, kur ruošiami geri gydytojai. Greičiausiai atsakymo sulaukiau iš Kauno medicinos universiteto. 2002 metais atvažiavau į pirmąjį kursą. Kaune tarp studentų buvau vienintelis iš Sirijos, tačiau labai daug buvo libaniečių. Ten mokslai kainuoja dar brangiau nei Sirijoje: per metus – apie 50 tūkst. litų. Mūsų, užsieniečių grupei, buvo dėstoma anglų kalba. Sirijoje dirba labai daug gydytojų, kurie mokslus baigia Prancūzijoje, Vokietijoje ar Amerikoje. Paskui jie grįžta dirbti į savo šalį, kur iškart turi gerą vardą, nes mokslai šiose šalyse – aukšto lygio. Nors ne universitetas daro įtaką geram specialistui, o pats žmogus. Reikia mokėti bendrauti su žmonėmis, norėti tobulėti. Tada nesvarbu, kur studijuosi, kad ir Afrikoje, bet tapsi geru gydytoju.

– O kas jus atvedė į Klaipėdą?

– Po šešerių studijų metų būna internatūra – atlieki metų praktiką ligoninėje prieš rezidentūrą, kad susipažintumei su esama tvarka, popierių tvarkymu ir lengviau pasirinktumei sau artimesnę sritį. Planuoju rinktis ortopedo-traumatologo specializaciją. Iš anksto norėjau į Klaipėdą. Kaip tik buvo viena laisva vieta Klaipėdos apskrities ligoninėje. Metus dirbau gydytojo padėjėju Priėmimo skyriuje. Nuostabus ligoninės kolektyvas. Dabar net pasiilgstu naktinių budėjimų. Man labai patinka šis miestas. Pats esu gimęs prie pat Viduržemio jūros, tad norėjosi į Klaipėdą. Tai ypatingas, įdomus miestas. Kitoks nei Vilnius ar Kaunas. Čia draugiški žmonės.

– Baigęs mokslus, liksite Lietuvoje ar grįšite į Siriją?

– Negalvoju apie ateitį. Pasirinkęs specializaciją, dar mokysiuosi penkerius metus. Tai ilgas laiko tarpas. Lietuvoje dabar nėra lengva. Patys lietuviai išvažiuoja iš savo šalies.

– Kuo skiriasi Lietuvos ir Sirijos gydymo sistema?

– Kai išvažiavau iš Sirijos, buvau labai jaunas. Dabar apie Lietuvos sistemą žinau daugiau nei apie savosios tėvynės.

Malonūs žmonės – iš kaimo

– Puikiai kalbate lietuviškai. Užsieniečiai dažnai skundžiasi, kad mūsų kalba – labai sudėtinga. Kaip jums sekėsi mokytis?

– Iš pradžių galvojau, kad niekada neišmoksiu. Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Mane erzina, kai aplinkui kalbama nesuprantama kalba. Po pirmojo kurso jau bendravau lietuviškai. Daug ko nesuprasdavau, nes studijavome anglų kalba, o lietuvių mokėmės tik porą kartų per savaitę. Tada ši kalba nebeatrodė tokia sunki, kaip iš pradžių. Bet vėliau, kai darbus teko rašyti lietuviškai, dirbau dvigubai daugiau nei su anglų kalba. Medicinoje visai kitokia terminologija. Ar buvo sunku? Taip, nes turiu įprotį viską atidėlioti. Kaip tik tada turėjau daug naktinių budėjimų. Tai mokydavausi, kai nebūdavo ligonių, ar namuose, pamiegojęs kelias valandas po budėjimo. Aš užsispyręs.

– Į ligoninę atvažiuoja įvairių ligonių. Ar pradžioje nekildavo nesusipratimų, bendraujant lietuviškai su pacientais?

– Žmonės iš kaimo labai malonūs, paprasti. Įvertina, kai bandai jiems padėti. Sunkiau būdavo tik kai atveždavo išgėrusius. Jie būdavo agresyvūs, keikdavosi. Suprasdavau, ką jie sako. Keiksmažodžiai buvo tai, ką pirmiausiai išmokau lietuviškai.

Nustebino tvarka

– Kaip atvykęs prisitaikėte prie gyvenimo Lietuvoje?

– Esu užaugęs kitoje kultūroje, tad daug kas užkliūdavo. Iš pradžių Lietuvoje stebino tvarka. Žmonės banke ar kur nors kitur stovi ramiai eilėje, nesistengia išsiveržti į priekį, pėsčiųjų perėjoje vairuotojai praleidžia pėsčiuosius. Man tai patiko. Sirijiečiai tokie emocingi, visur veržiasi pirmieji, o per gatvę pėsčiajam geriau neiti. Pirmajame kurse buvo daug grupės draugų, kurie kas mėnesį pakavo daiktus ir norėjo važiuoti namo. Atkalbėdavome. Kai kurie išvažiavo. Kai turi tikslą, viską iškęsi. Gyvenime nėra lengva, tad reikia kovoti. Mano didžiausias tikslas – tapti gydytoju.

– Ar nesunku buvo priprasti prie santūrių lietuvių?

– Esu temperamentingas, kaip ir visi sirijiečiai. Nemoku nutylėti tiesos. Gyvendamas Lietuvoje, tapau protingesnis. Svetimoje šalyje turi prisitaikyti, nėra mamos ar tėčio, kurie padės. Gyvenimas užsienyje žmogų tobulina, nori šito ar ne.

Avienos Lietuvoje neperka

– Domitės Lietuvos istorija ir nepraleidžiate progos išbandyti lietuviškų patiekalų. Kaip juos vertinate?

– Man įdomu, kaip formavosi ta šalis, kokią įtaką jai padarė karai, politika ir religija. Nors nepriklausau jokiai partijai ar religijai. Pats mėgstu gaminti. Tik ne pagal receptą. Tikrai skaniai gaminu. Dažniausiai gaminu savo virtuvės patiekalus. Sirijos virtuvė – labai turtinga. Ji turi nemažai panašumų su italų, graikų. Labai mėgstu ne tik savo šalies, bet ir turkų virtuvę. Pas mus, kaip ir pas lietuvius, yra patiekalų, kurie gaminami visą dieną. Cepelinai – toks patiekalas, kai valgai 15 minučių, o virškini tris dienas.

– Kokių produktų pasigendate mūsų parduotuvėse?

– Trūksta ne tik kai kurių produktų, bet jie yra ir labai brangūs. Gal dėl to, kad nepopuliarūs. Pasiilgstu mūsų duonos. Mes daug ką gaminame iš avienos. Čia neperku avienos, nors šašlykai iš jos labai skanūs. Kartą bandžiau iš čia nusipirktos avienos iškepti šašlykų, draugai nevalgė – teko bulves kepti ant žarijų. Turguje aviena taip pat nėra gera. Kieta kaip guma. Gal todėl, kad per vėlai čirkšt (parodo ranka per kaklą – S.L.). Kaune rengdavome vakarėlius, kur susirinkdavo draugai iš Sirijos, Libano. Kartu gamindavome, paskui šnekėdavome, kas norėjo – rūkė kaljaną. Klaipėdoje su draugais iš Apskrities ligoninės bendraujame šeimomis, kartu gaminame. Mamai pasakojau, kaip lietuviai dabar daro mūsų česnakų padažą su alyvuogių aliejumi...

– Ar labai pasiilgstate Sirijoje likusios šeimos?

– Užaugau garbingoje šeimoje, kur buvo pagarba ir meilė. Šeimoje su tėvais buvome tikri draugai. Turiu dar brolį ir seserį, kurie baigė universitetus. Ar aš vyriausias? Taip, esu didelė galva. Tėvas visada sakė: "Tavo šalis ten, kur gera gyventi". Nors labai pasiilgau savo šeimos, savo žemės. Anksčiau kartą per metus važiuodavau namo. Paskutinį kartą buvau prieš metus, per Naujuosius. Dabar negaliu išvažiuoti – darbas, daug planų.

Pykdė komentaras apie moteris

– Kaip vertinate lietuvaites?

– Jos gražios ir protingos, geros šeimininkės. Daug moterų vienos augina vaikus, kovoja už gyvenimą. Pagarba joms. Žinoma, kaip ir visur, yra visokių. Nepastebėjau, kad lietuvės kartųsi užsieniečiams ant kaklo. Renkuosi, su kuo bendrauti. Vertinu rimtus santykius. Norisi žmogaus, su kuriuo turėčiau apie ką kalbėti.

– Jei užsienietis ilgiau užsibūna Lietuvoje, kalta dėl to dažnai būna moteris. Gal kokia lietuvaitė krito į akį ar širdį?

– Ne. Nepatiko vieno užsieniečio atsakymas, kad į Lietuvą, kaip ir dauguma, atvažiavo tik dėl moterų. Nepatinka, kai toks žmogus viešai savo nuomonę pateikia kaip apibendrinimą. Paskui galvojama, kad tokie visi užsieniečiai. Kaune buvome per 300 studentų. Bet jie čia atvažiavo dėl mokslų, o ne dėl pramogos ar moterų.

– Ar galėtumėte vesti lietuvę?

– Žiūriu į žmogų, o ne tautybę. Jei taip susiklostytų situacija, kodėl ne. Bet pirmiausia reikia stabilumo gyvenime, o tada galvoti apie šeimą. Tada ji bus tvirtesnė, o ne šiaip – patiko, įsimylėjau ir oi, oi, oi...