Pilietinės brandos imitacija

Režisierei ir dokumentinių filmų kūrėjai Daliai Kanclerytei lenininės talkos asocijuojasi su kolorado vabalais. Jų kartu su savo klasės draugais Dalia buvo varoma rinkti į Klaipėdos paplūdimius.

"Pamenu juodus pajūrio ruožus, nusėtus tais bjauriais vabzdžiais. Mes, tada dar paaugliai, privalėjome juos surinkti ir sumesti į tokius didelius metalinius bidonus. Labai šlykštus darbas. Tačiau po to daugiau jokiose lenininėse talkose nedalyvaudavau. Sakykime, "subotnikai" – ne mano stichija", – juokėsi režisierė.

Dizaineris Anatolijus Klemencovas, irgi kaip tikras menininkas ir tarsi dar vienas "antitarybinis elementas", taip pat nedalyvaudavo lenininėse talkose.

"Kaip man to pavykdavo išvengti? Turbūt meluodavau. Nebuvau pilietiškas tarybinės sistemos žmogus. Pati talkų idėja labai gera, bet manęs tarp tų talkininkų nebūdavo. Gal todėl, kad labai nemėgstu grupinių, entuziastingų rikiuočių "su raudonomis vėliavomis", kurių veiksmuose daugiau patoso nei prasmingo darbo. Prasmingiausia visame tame būdavo išgertuvės: jei nėra degtinės – laikas iššvaistytas veltui. Man tai buvo nepriimtina", – dėstė A.Klemencovas.

Karinių jūrų pajėgų orkestro vadovas ir dirigentas Pranciškus Memėnas taip pat tarybiniais laikais šiukšlių nerinkdavo.

Tačiau talkų metu jo vadovaujamas orkestras privalėjo linksminti talkininkus, dažniausiai – tarybinę "grietinėlę".

"Valdžia dirbdavo su muzika. Mes grodavome tuos kūrinius, kurie mums prie širdies, ir tai anaiptol nebuvo tarybinių autorių muzika. Net sulaukdavome priekaištų iš tuometės Kultūros skyriaus vadovės, kad negrojame tarybinių kūrinių. Pasakydavau, kad mes juos grojame tada, kada reikia. O talka – ne ta proga", – pasakojo P.Memėnas.

Svarbiausia – viešai pasirodyti

Klaipėdos tarybos narys Vytautas Čepas neslėpė, kad jo paties didelių nuopelnų švarinant tarybinę tėvynę nebuvo.

"Dauguma vyrų ten eidavo tik todėl, kad galėtų po talkos pagerti. Tai buvo dar viena šventa proga girtauti, nesulaukiant priekaištų. Juk talka, kaip neišgersi? Yra tekę tose talkose dalyvauti, kai tarnavau povandeniniame laivyne. Pamenu, politiniai vadai transparantą iškeldavo, pasakydavo aistringą kalbą, kad esame tėvynės sargyboje, kad mūsų tėvynė turi blizgėti. Tada mes kokį akmenį pajudindavome, kokį pagaliuką pakeldavome. Visur buvo tokia "pakazucha" (rus. pasirodymas – A.D.)", – pasakojo V.Čepas.

O didžiausia talka, kurioje V.Čepui teko dalyvauti, buvo Maskvoje, kai jis mokėsi Kvalifikacijos kėlimo institute. Ten jau  talka buvo "labai rimta".

Būdavo linksma, nors koks čia linksmumas, idiotizmas kažkoks, kai juokiesi pats iš savęs.

"Jau šeštą ryto aktyvistai daužė bendrabučio kambarių duris ir žadino visus į talką rėkdami: "Na subotnik! Na subotnik!" Pirmiausia susimesdavome pinigus ir vieną pasiųsdavome parnešti vyno. Prie gėrimų parduotuvės vaizdas buvo tarsi per Smolnio šturmą. Pasiuntinys suplukęs po kelių valandų grįždavo su tuo vynu, ir tada prasidėdavo tikroji talka. Būdavo linksma, nors koks čia linksmumas, idiotizmas kažkoks, kai juokiesi pats iš savęs", – konstatavo V.Čepas.

V.Čepas pripažįsta, kad talkų idėja buvo graži, bet tarybinėje santvarkoje kažkaip viskas greitai išsigimdavo, pradedant morale ir baigiant talkomis.

"Sovietinė sistema įdomi tuo, kad sukūrė naujo tipo žmogų. Dabar mes tuos vaisius ir turime. Ir jų šiandien pas mus dar labai daug. Bet talkos čia niekuo dėtos. Jos tik buvo vienas to gyvenimo paradoksų: pradžioje pridergiame, paskui grandome, rėkdami "valio", – ironizavo V.Čepas.

Užsitęsdavo iki vidurnakčio

Ilgametis Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas Vaclovas Grigalauskas žodžių į vatą irgi nevyniojo, esą "subotnikai" pirmiausia asocijuojasi su gėrimu, gastrolėmis ir linksmybėmis.

Iš lenininių talkų namo grįždavome po vidurnakčio, prisisprogę.

"Iš lenininių talkų namo grįždavome po vidurnakčio, prisisprogę. Taip tada talkininkaudavome. Nors negalime teigti, kad tos talkos buvo beprasmės. Kažkokios naudos vis dėlto būdavo. Tačiau į tą V.Lenino "subotniko" idėją buvo nusispjauti, pagrindinis dalykas, kad už tos oficialios širmos laukė piknikas", – neslėpė V.Grigalauskas.

Esą kai kurie pikniko nesulaukdavo, prisigerdavo dar prieš talką iš pat ryto.

Lenininės talkos buvo privalomos visiems, ir nesvarbu, ar ten kas dirbdavo, ar ne.

Pasak V.Grigalausko, būdavo tokių, kurie tik rankas susitepdavo ir kantriai laukdavo, kada alaus kioską atidarys.

Grasino nubraukti premijas

Buvęs kino mechanikas Antanas Strockis puikiai pamena sovietmečio talkas, kurios visiems kino teatro darbuotojams taip pat buvo privalomos.

"Kiekvienais metais balandžio 22-ąją būdavo privalomas "subotnikas", jei kas neateidavo, netekdavo atlyginimo dydžio premijos. Mes kino teatre "Vaiva" valydavome didžiulius langus fojė. Reikėdavo trijų keturių vyrų, kad tą langą su visu rėmu iškeltų ir pastatytų ant grindų. O moterys juos plaudavo, laikraščiais šveisdavo, galite įsivaizduoti, kaip jie paskui baisiai atrodydavo saulei pašvietus", – prisiminė A.Strockis.

Esą tik ligos atveju į talką buvo galima neateiti.

Pasak A.Strockio, tos lenininės talkos visiems buvo lažas.

Kiti važiuodavo miške rinkti šiukšlių.

Dar kiti tą dieną savo darbovietėje visą darbo dieną dirbdavo neatlygintinai.

"Dar iš mokyklos laikų mums buvo įdiegta, jog kažkada V.Leninas išėjo į talką, ir liko toks tarybinis ritualas. Baisiausia, kad būdavo tokių uolių darbuotojų, kurie skaičiuodavo visus, kas atėjo į tą "subotniką" ir kada išėjo. Ir pranešdavo kam reikia. Vienintelė paguoda – pietūs. Susimesdavome pinigų, išsiųsdavome vieną žmogų į legendinį "Sodžių", kad parvežtų cepelinų ir, žinoma, degtinės. Visa tai vainikuodavo tą talką", – pasakojo A.Strockis.

Tobulo melo imperija

Klaipėdietis metraštininkas ir rašytojas Linas Poška, paklaustas apie sovietinius "subotnikus", teigė, jog jų nėra ko lyginti su šiandien visoje Lietuvoje vykstančia aplinkos tvarkymo akcija "Darom".

Šiandien nėra jokios prievartos, į talką susirenka sąmoningi piliečiai.

O tų, kurie mano, kad šis darbas beprasmis ar dėl kokių kitų priežasčių negalėjo dalyvauti talkoje, niekas neverčia rinkti šiukšlių.

Visai kita situacija buvo tarybiniais laikais. Visam tam L.Poška turi savo paaiškinimą.

"Teologijoje velnias neretai vadinamas mėgdžiotoju, nes jis neturi kūrybinio potencialo, pats jis kurti negali, jis gali tik griauti. Tačiau jam neduoda ramybės ambicijos, jis nori užsiimti kūryba, bet jam tas nesiseka. Ir šiuo atveju tarybinė sistema turėjo labai daug dalykų, kurie tarsi atrodo socialiai prasmingi ir kūrybiški, bet jų įgyvendinimas tiesiog diskredituodavo net pačią geriausią idėją", – pabrėžė L.Poška.

Pašnekovas pateikė ne tik talkų, bet skautų–pionierių, kolūkių ir kooperatyvo pavyzdžių.

Pasak L.Poškos, yra ir daugiau atvejų, kurie laisvajame pasaulyje egzistuoja kaip socialinė kūryba, kai bendruomenė daro prasmingus dalykus, jos nariai bendram labui aukoja savo laiką ir jėgas.

Skirtumas tarp tarybinių "subotnikų" ir šiandieninių talkų yra sielos paskata. Šiandien tai nėra iš viršaus žmogui numesta valdžios prievolė su būsimomis sankcijomis: jei neateisi, negausi paskyros šaldytuvui.

"Šiandien žmonės jaučia poreikį dirbti neatlygintinai. Šiais laikais pats esu dalyvavęs ne vienoje talkoje tvarkant piliakalnius ir galiu palyginti atmosferą ir nuotaiką su tuo, kas būdavo tarybiniais laikais. Dabartinė talka nežeidžia savigarbos, tai yra laisvas tavo pasirinkimas. Sovietmečiu viskas buvo kitaip, nuėjai, "patampei" tą rąstą su Leninu be jokios prasmės, vis galvodamas apie savo paties sugriautus savaitgalio planus. Nors anų ir šių talkų išorinės formos yra panašios, bet pats veiksmo turinys labai skiriasi", – įsitikinęs L.Poška.