Šokiravo tyla autobuse
– Pasidalinkite savo istorija – kada ir kodėl atvykote gyventi būtent į Klaipėdą?
– Atvykau 2021-ųjų vasario 6-ąją. Norėjau dirbti socialinį darbą, Indijoje studijavau, bet norėjau studijas pakeisti, kadangi jaučiausi ne savo vietoje. Tad ieškojau galimybių. Kadangi mano sesuo Hephzibah Wilson jau studijavo čia, Klaipėdoje, ir aš gavau galimybę studijuoti. Klaipėdos universitete pabaigiau bakalauro studijas, o dabar mokausi sveikatos priežiūros ir vadybos magistrantūroje.
– Kokie patys pirmieji prisiminimai atvykus į uostamiestį? Ar neteko patirti kultūrinio šoko?
– Atvykau per pandemiją, kai viskas buvo uždaryta. Dalykas, kuris mane labiausiai šokiravo, – tyla viešajame transporte, aš tiesiog negalėjau pakęsti tos tylos. Esu iš Delio, mes daug kalbame, triukšmaujame. O Klaipėdoje jeigu imdavau kosėti, išlipdavau iš autobuso, nes tuomet visi atsisukdavo. Dabar prie tylos ir žvilgsnių pripratau. Jeigu važiuoju viešuoju transportu, kalbuosi su savo bičiuliais, į mus gali keistai pažiūrėti, bet dėl to – jau viskas gerai. Galbūt mes tapsime permaina.
– Ar jūsų gimtasis miestas turi kokių nors panašumų su gana ramiu uostamiesčiu?
– Užaugau Delyje – mano tėvai persikraustė į Delį darbo reikalais, todėl aš ir mano sesuo gyvenome ir augome ten. Mano gimtasis miestas yra pietinėje Indijos dalyje, Keralos valstijoje. Kalba, kuria ten kalbame, vadinasi „malajalam“. Manau, kad palyginti Delio ir Klaipėdos neįmanoma, nes Delis – labai ekstremalus miestas, o Klaipėda – ramus. Tačiau Keralos valstija labai panaši į Klaipėdą. Ten taip pat turime jūrą, smėlėtus krantus, tad Klaipėdoje jaučiuosi kaip namuose.
Pokyčiai: H. Wilson (kairėje) su seserimi Hephzibah Wilson Klaipėdoje kartu gyvena jau trejus metus, čia jos abi jaučiasi tarsi namuose. Asmeninio archyvo nuotr.
„Esame tarsi didelė šeima“
– Kas įkvėpė pradėti savanorystę Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios „Carite“?
– Pirmą kartą čia atvykau su savo dėstytoja. Ji mus su bendramoksle nuvedė į „Carito“ biurą, paskui savanoriavome globos namuose. Kadangi palaikėme gerus santykius su „Carito“ vadove Aurelija, nusprendėme imtis ir kitų planų. Tad čia savanoriauju beveik trejus metus ir dabar tai yra mano gyvenimo dalis. Be to, lapkritį pradėjau mokyti anglų kalbos 40–50 metų amžiaus žmonių grupę, jie labai atsakingi, matyti, kad jiems tai įdomu.
– Kokie įspūdžiai apie klaipėdiečius ir apskritai apie lietuvius? Ar nepasiilgstate spalvotosios Indijos, triukšmo?
– Turiu daug gerų draugų lietuvių. Kartais universitete mūsų klausia, kas mus trikdo Klaipėdoje, sakau, kad nėra gerai, jog vyresnio amžiaus žmonės į mus, indus, žiūri labai skeptiškai. Šiaip lietuviai yra labai uždari, indai kitokie. Kai gyvenau ankstesniame bute Klaipėdoje, visiškai nepažinojau savo kaimynų, o savo gimtuosiuose namuose pažįstu visus, kiekviename aukšte. Esame tarsi didelė šeima – daug atviresni, mėgstame kartu švęsti šventes, žinome, kas vyksta aplinkui.
Rodyti jausmus – nepadoru
– Kokie kultūriniai lietuvių ir indų skirtumai atrodo sunkiai suprantami?
– Jeigu palygintume vyresnio amžiaus žmones Indijoje, tai tėvais ir seneliais rūpinasi jų vaikai, o čia, Lietuvoje, vyresnio amžiaus žmonės paliekami vieni, o tai, mano nuomone, yra labai blogai. Mūsų šeimose anūkai, proanūkiai, proproanūkiai gyvena kartu ar bent vienas vaikas lieka su tėvais iki paskutinių jų gyvenimo dienų. Kai sekmadieniais po mišių bažnyčioje dalijame arbatą, prie manęs dažnai prieina senjorai, nori pasišnekėti, sužinoti, iš kur esu, kokia mano šeima, ar liksiu gyventi Klaipėdoje. Matyti, kad jiems labai trūksta bendravimo.
– O kaip dėl žmonių elgesio viešoje vietoje: ar yra kokių nors veiksmų, kurių indai negali daryti viešoje vietoje, o europiečiai daro nesivaržydami?
– Jausmų rodymas viešoje vietoje yra labai nederamas elgesys. Tai, kas yra intymu ir privatu, ir turėtų vykti privačioje erdvėje. Indijoje viešoje vietoje jausmus rodyti nepadoru. Jeigu nueisite prie kokių nors istorinių paminklų, į muziejus ir du žmonės elgsis pernelyg intymiai, tuoj pat prie jų prieis policijos pareigūnai ir pasakys, kad tam čia – ne vieta.
Sarį čia vilkėjo du kartus
– Ar dažnai Klaipėdoje dėvite sarį? Jeigu taip, kokios klaipėdiečių reakcijos? Ar Klaipėdoje švenčiate kokias nors šventes, kurios švenčiamos tik Indijoje?
– Taip, čia švenčiame savo tradicines šventes su draugais ir šeima, dėvime tradicinius drabužius, taip pat gaminame savo tradicinius patiekalus ir kviečiame svečius švęsti mūsų šventes. Klaipėdoje sarį vilkėjau du kartus: vieną kartą, kai baigiau universitetą, o kitą – per kultūrinį renginį. Žmonės buvo susižavėję ir smalsūs, daugelis jų žinojo, kas yra saris, nes buvo matę indiškuose serialuose.
– Indijoje yra daugybė tikėjimų...
– Kiekvienas žmogus, kuriam sukanka 18 metų, turi teisę rinktis savo religiją. Tačiau 90 proc. atvejų mes tikime tuo, kuo tiki mūsų tėvai ir seneliai. Mano tėvai, seneliai, proseneliai buvo krikščionys, tad ir aš esu krikščionė. Netoli mano namų yra mečetė, šventykla ir bažnyčia. Visi gyvename darnoje. Bet jei nuvyktumėte į šiaurės Delį, ten darnos nėra. Ten yra daugybė bendruomenių, o dėl skirtingų religijų kyla pilietiniai karai.
Šventė: H. Wilson sarį uostamiestyje vilkėjo du kartus, vienas jų – baigus Klaipėdos universitetą. Asmeninio archyvo nuotr.
Tuoktis – po dviejų susitikimų
– Indijoje yra daugybė įvairių tradicijų, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Viena jų, kai tėvai išrenka savo dukrai vyrą. Ar jūsų šeimoje taip pat laikomasi šių tradicijų?
– Taip, mano tėvai jau buvo susitikę su mano galbūt būsimu vyru. Jis taip pat kilęs iš Delio, jau šešerius metus gyvena Kanadoje. Šis vyras pirmasis kreipėsi į mūsų šeimą. Įprastai tėvai renka dukrai vyrą, tačiau mano tėvai yra šiek tiek atviresni. Jie norėjo, kad aš ir mano būsimas vyras būtume to paties tikėjimo – krikščionys, bet nesvarbu, kokios jis bus tautybės. Kadangi gyvename toli vienas nuo kito, aš norėjau, kad susitiktume tik dalyvaujant mūsų šeimoms. Tikiuosi, kad jau greitai pasimatysime, galbūt kitais metais.
– Kada reikės apsispręsti, ar sutiksite už jo tekėti? Ar turite galimybę vestuvių atsisakyti?
– Apsispręsti reikės susitikus vieną arba du kartus. Jis atvyks pas mano tėvus į namus. Mano tėvai sakė, kad jis yra malonus žmogus, jiems atrodo, kad viskas su juo gerai. Tačiau atsisakyti vestuvių galiu net ir vestuvių dieną.
Kalba – raktas į bendravimą.
– O ar nėra baimės tekėti už žmogaus, kurio beveik nepažįstate?
– Sakyčiau, tai įdomu. Mano tėvai, kurie kartu jau 30 metų, susituokė po pirmo susitikimo. Mano tėvas turėjo vesti kitą moterį, bet dieną prieš vestuves ji pasakė, kad nenori tuoktis, o vedybų diena jau buvo suplanuota. Mano mamos sesuo pažinojo mano tėtį ir tiesiog atsitiktinai paklausė, ar norėtų susipažinti su mano mama. Tada jis atvažiavo iš Delio į mūsų gimtąją Keralą ir susituokė su mano mama tą pačią dieną.
„Koldūnų negaminu“
– Kokia, jūsų nuomone, buvo Klaipėda, kai atvykote į ją gyventi, ir kokia ji yra dabar?
– Kalba – raktas į bendravimą. Kai atvyksti į svetimą šalį ir nemoki kalbos – sunku, o tada pamatai žmogų, kuris kalba ta pačia kalba, kaip tu, ir pajauti palengvėjimą. Dabar, kai daug ką suprantu lietuviškai, nesijaučiu prastai, man nėra baisu ko nors paklausti parduotuvėje, kaip būdavo anksčiau. Klaipėdoje matyti ir daugiau iš įvairių pasaulio šalių atvykusių studentų. Praėjusį semestrą į mūsų universitetą atvyko 140 studentų iš visokių pasaulio kraštų, to prieš tai niekada nebuvo. Miestas plečiasi, žmonės nori kalbėti angliškai, vyksta įvairūs pokyčiai. O po penkerių metų, manau, kad bus dar geriau. Be to, mieste atsiranda ir daugiau darbo vietų, atsidaro nauji restoranai, kavinės. Kai atvykau, nebuvo nė vieno indų restorano, o dabar veikia net trys.
– Ar per laiką pamėgote kokius nors lietuviškus patiekalus? O gal dažniau lankotės indų restoranuose?
– Kavinėse maistas geras, bet dažniau gaminu sau pati ir tik tradicinį maistą. Pavyzdžiui, koldūnų negaminu. O iš lietuviškų patiekalų labiausiai mėgstu plovą su vištiena, kadangi nevalgau jokios kitos mėsos, ir varškėčius. Iš gėrimų – girą.
– Ar svarstote apie ateitį bei gyvenimą Klaipėdoje?
– Mano sesuo labiau save mato čia, o aš nesu dėl to tikra. Bet kol kas dvejiems ar trejiems metams liksiu Klaipėdoje.
Projektą „Klaipėdos žmonės“ finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.
