Laisvės gynėjų dienos išvakarėse lemtingus mūsų šaliai 1991 metų sausio įvykius uostamiestyje prisiminė žurnalistas, poetas, fotografas, leidėjas ir ilgametis dienraščio „Klaipėda“ redaktorius Antanas Stanevičius.

Vizitinė kortelė

Gimė 1953 m. liepos 26 d. Užunevėžiuose Panevėžio raj.

1970 m. baigė Panevėžio raj. Raguvos vidurinę mokyklą.

1975 m. Vilniaus universitete – žurnalistikos specialybę.

Dirbo laikraščių „Tarybinis studentas“, „Tiesa“, „Literatūra ir menas“ korespondentu, atsakinguoju sekretoriumi.

1986–2002 m. – dienraščio „Tarybinė Klaipėda“ ir „Klaipėda“ vyriausiasis redaktorius.

Nuo 2002 m. bendrovės „Eglės leidykla“ direktorius ir redaktorius.

Provokatorius liko nežinomas

– 1991-ųjų sausio įvykiai palietė ir jūsų gyvenimą. Juk tada vadovavote pagrindiniam uostamiesčio dienraščiui „Klaipėda“, kuris buvo leidžiamas ir rusų kalba.

– Kaip tik prieš sausio 13 dienos įvykius suvokiau, kad bręsta perversmas. Ryškiausias požymis – vyriausybė ėmė ir staiga daug kartų pakėlė maisto bei kitų prekių kainas. Valstybė – naujagimis, neturi savo valiutos, jos teritorijoje – Tarybų Sąjungos kariuomenė. Ir staiga pakeliamos kainos! Jutau, jog tai su Maskva suderinta provokacija. Pagal klasikinį tarybinį scenarijų buvo siekiama sukelti žmonių nepasitenkinimą, o paskui tuos žmones dar kartą išvaduoti nuo išnaudotojų. O kai atskraidino desantininkus iš Pskovo, buvo aišku, kad bus labai blogai. Kieno buvo idėja pakelti kainas? Nejaugi K.Prunskienė, kuri tada buvo ministrė pirmininkė, galėjo tai viena padaryti? Faktas tas, kad kainos buvo pakeltos siekiant sudaryti tinkamą atmosferą naujai okupacijai.

– Bet Lietuvos sugrąžinimas į TSRS neįvyko?

– Tai turbūt tik Dievo valia, nes kitaip to paaiškinti negaliu. Juk viskas buvo parengta – kainų pakėlimas, liaudies nepasitenkinimas, planuotas Aukščiausiosios Tarybos šturmas, viskas suruošta. Tiesa, tą kainų pakėlimą greitai atšaukė, bet scenarijus jau veikė.

– Ką veikėte tą lemtingą naktį?

– Tada, kai užgeso televizoriaus ekranai su Egle Bučelyte, man paskambino kolegė Gražina Juodytė. Sako: matai, Antanai, kas vyksta. Sakau, renkamės į darbą. Kilo spontaniška mintis: reikia eiti į redakciją ir išleisti neeilinį (sekmadieniais ir pirmadieniais tada neleisdavome) laikraščio numerį. Gal ir paskutinį.

– Ar nepagalvojote, kad redakcija gali būti smogikų taikinys ir ten bus pavojinga?

– Visada jaučiau apmaudą, kad 1940 m. Lietuvą Tarybų Sąjunga sugebėjo paimti be jokio pasipriešinimo, su Vilniumi gudriai suviliojo. O juk suomiai kariavo už savo laisvę. Ir iš esmės laimėjo. Jei mes tada būtume parodę, kad neįsileidžiame okupantų, tai būtų buvęs precedentas, kuris Lietuvą būtų pastatęs į kitą statusą. Lietuva turėjo galimybę pasipriešinti. Gal tada ir Latvija su Estija būtų susigriebusios. Visa tai galėjo pakeisti II pasaulinio karo eigą, tiksliau – supainioti Stalino ir Hitlerio planus. Negynusi nepriklausomybės organizuotai šalis pražudė geriausius savo žmones. Tada buvo praleista galimybė bent pabandyti. Sausio 13 d. mes jokiu būdu nenorėjome praleisti to šanso, kad vėliau nebūtų gėda nei mums, nei mūsų palikuonims.

– Ką nusprendėte daryti?

– Gražina sekė įvykius Vilniuje ir Kaune prie televizoriaus ir vedė tikslią chronologiją. Saulius Jokužys tada buvo fotokorespondentas. Sėdau prie redakcijos „Volgos“ vairo ir kartu nuvažiavome prie miesto tarybos ir valdybos, prie Girulių televizijos bokšto. Iš tikrųjų ten buvo daug žmonių. Mus pralenkė tarybiniai šarvuočiai. Nejauku. Tačiau tada tvyrojo tokia euforija, regis, buvo nebesvarbu, kas bus su tavimi, svarbu, kad liksi ginti Lietuvą ir neužtrauksi negarbės. Nemanau, kad tie žmonės, kurie ėjo prie bokšto, tikėjo, kad jį įstengs apginti. Bet tai buvo jų patriotinė ir pilietinė pozicija, rodanti, jog trokšta laisvos Lietuvos. Bemaž visi redakcijos žurnalistai aplakstė karštus taškus, ėmė interviu, fotografavo.

Išlaikė žmoniškumo egzaminą

– Kaip manote, kodėl Klaipėdoje per sausio įvykius iniciatyvos, tokios kaip Vilniuje, neparodė tarybiniai kariškiai?

– Klaipėdoje, ačiū Dievui, tarybinės kariuomenės dalinių vadovams užteko proto ir žmogiškumo neišsišokti ir nepakelti ginklo prieš žmones, su kuriais greta tiek metų išgyventa. Reikia padėkoti ir tuomečiam Klaipėdos miesto tarybos pirmininkui Vytautui Čepui, kuris, būdamas psichologas, sugebėjo surasti kontaktą su tarybinės kariuomenės vadais, juos raminti, protinti.

– Kas iš tos įtemptos sausio 13-osios nakties labiausiai įstrigo į atmintį?

– Bet koks tragizmas turi komiškų momentų. Visi redakcijoje susirinkome į mano kabinetą, ruošėme informaciją, sekėme žinias, žiūrėjome televizorių, kuris rodė važiuojančius tankus. Atbėgusi budėtoja Onutė Pocienė klaikiu balsu pranešė, kad kažkas baisiai daužo lauko duris. Sakau, jau tie niekšai atėjo. Priėjau prie durų ir suabejojau, kaip klausti – rusiškai ar lietuviškai. Bet, galvoju, to betrūko, kad savo redakcijoje rusiškai su atėjusiais grobikais kalbėčiau. Klausiu, kas ten? Pasirodo, atėjo „Ryto“ spaustuvės direktorius Antanas Skyrius. Kai pradariau duris, pirmas klausimas buvo: ar leisite laikraštį? Leisime, sakau, Antanai, leisime.

– Tai pavyko išleisti tą legendinį „Klaipėdos“ numerį?

– Mes jį išleidome sausio 13-ąją, sekmadienį, iki trečios valandos dienos. Apie ketvirtą valandą Teatro aikštėje buvo didelis protesto mitingas. Ir mes tą laikraštį dalijome žmonėms ir aikštėje, ir prie miesto tarybos, ir prie miesto valdybos, autobusų, geležinkelio stotyse, visur, kur pakliuvo, o kitus atidavėme spaudos kioskams ir paprašėme, kad jokiu būdu neimtų pinigų. Išleidome, kaip visada, dvi laidas: lietuvių ir rusų. Tiražo nepagailėjome. Paskui žmonės, ypač rusišką „Klaipėdos“ numerį, siuntė į Rusiją, Ukrainą, kitur, nes dezinformacijos aplink buvo pakankamai daug.

Atėmė karinį laipsnį

– Jūsų kreipimasis į „seses ir brolius“ tame numeryje – labai jautrus ir gana drąsus, žinant, kokia situacija tuo metu buvo?

– Paskubomis parašiau tokį kreipimąsi, nes persekiojo nuojauta, kad tai gali būti paskutinis rašinys. Tuo metu daug kas ant plauko kabėjo. Todėl aiškiai pareiškėme, kad mes ginsimės ir nepasiduosime. Bijau tvirtai teigti, bet, regis, tai buvo vienintelis laikraštis, kuris išėjo Lietuvoje tą dieną, būtent tą sekmadienį. Spaudos rūmai Vilniuje jau buvo okupuoti. Kitą dieną pasirodė „Laisvoji Lietuva“ – jungtinis kelių Vilniaus redakcijų leidinys.

– Ar tarybinės struktūros, kurios dar veikė Lietuvoje, taip pat ir Klaipėdoje, į jūsų poziciją sureagavo?

– Po tų įvykių per TSRS televiziją rodė A.Nevzorovo filmą „Naši“ („Mūsiškiai“). Mane apėmė toks pyktis dėl akivaizdaus melo, kad pačiupau tarybinį karinį bilietą, suplėšiau jį į smulkiausius skutelius, sudeginau, kas liko – nuleidau į unitazą. Sėdžiu ramus. Po kelių dienų sūnus Jonas sako: „Tėti, tau kažkoks rusiškas laiškas atėjo“. Galvoju, to betrūko, kad mane karinis komisariatas į mokymus kviestų! Į tuos „čebatus“ kojos daugiau kaip gyvas nekišiu! Atplėšiu voką. Iki šiol pamenu, kas ten buvo parašyta: „TSRS gynybos ministro įsakymu iš jūsų atimamas kapitono karininko laipsnis, jūs pervedamas į eilinių seržantų sudėtį; todėl privalote grąžinti karinį bilietą į Klaipėdos karinį komisariatą“. Ką aš grąžinsiu? Vadinasi, vienu metu jie pasiuntė velniop mane, o aš – juos! Mano žiniomis, karinis laipsnis taip buvo atimtas ir V.Čepui.

„Noriu mirti graži“

– Grįžtant prie tų dienų klaipėdiečių nuotaikų, juk didelė jų dalis – rusakalbiai, kaip jie priėmė tą situaciją?

– Mūsų redakcijoje dirbo labai daug rusakalbių. Tačiau viską jie priėmė labai normaliai, nebuvo jokio sabotažo ar šiaip nepasitenkinimo. Galima buvo net iš veido išraiškos suprasti, ką galvoja. Nepastebėjau jokio priešiškumo. Klaipėdos rusakalbiai – tai žmonės, kurie labai greitai prisitaikė prie Lietuvos Respublikos ir yra geri piliečiai.

– Kaip jūsų leidykloje buvo išleista norvego I.Godalo knyga „Aš noriu mirti graži, Lietuva“?

– Su knygos autoriumi susipažinau Norvegijoje, jis – buvęs norvegų parlamentaras. Po lemtingų sausio įvykių žmogus atvyko į Vilnių, kalbėjo Aukščiausiojoje Taryboje. Paaiškėjo, kad norvegų kalba jis išleido knygą „Aš noriu mirti graži, Lietuva“. Viršelyje – dramatiškas Nepriklausomybės akto signatarės N.Oželytės portretas. O toks pavadinimas atsirado belaukiant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos šturmo. Visi ruošėsi mirčiai, kažkas pastebėjo, kad N.Oželytė sėdi ir gražinasi. „Ką jūs čia darote, dėl Dievo, ir kodėl?“ – neišlaikęs sušuko britų reporteris. Ji lėtai pažvelgė į tą žmogų ir atsakė: „Aš noriu mirti graži“. Toje knygoje rašoma, kad Vakarų valstybės neskubėjo pripažinti Lietuvos. Rašoma, kaip M.Thatcher mojavo Norvegijos premjerui pirštu: „Tik nebandykite destabilizuoti M.Gorbačiovo!“ Paaiškėjo, kad savo kovoje už laisvę mes buvome pakankamai vieniši. Ir tik mūsų pačių vienybė išgelbėjo Lietuvą.