Klausimai dėl žemės

Kadangi pirmą kartą Lietuvoje kuriamas municipalinio uosto modelis, teisininkams iškyla daugybė klausimų. Situaciją sunkina tai, kad Palangos savivaldybei atiduodamas uostas kuriamas ant valstybei priklausančios žemės.

Pagal dabar galiojančias nuostatas visos jūrų uostų teritorijos Lietuvoje priklauso valstybei ir įsigyti šių žemių savivaldybėms ar privačion nuosavybėn negalima.

Kadangi Šventosios uostas neteks valstybinio statuso teisininkams visiškai nebeaišku, o kas vyks su žeme.

Bandoma surasti kompromisą, kad Šventosios uosto įstatymas būtų priimtas, kaip ir numatyta iki liepos 1 d., o šio uosto žemės nuomos tvarką priimtų ir patvirtintų Vyriausybė.

Palangos savivaldybė gausis tarsi Šventosios uosto valstybinės žemės subnuomininkė. Ji nuomos pagrindais gaus tą žemę iš valstybės ir ją po konkurso pernuomos jau konkrečiam privačiam tos žemės naudotojui, nes pati savivaldybė tiesiogiai uosto ar žvejybos veiklos nevykdo.

Investicijas stabdytų neaiškumas

Dar vienas niuansas yra dėl Šventosios uosto nuomos privačiam naudotojui termino. Čia tam tikrų korektyvų dėl uostų žemės nuomos terminų yra įnešusi Europos Sąjunga.

Anksčiau uosto žemė Klaipėdos uoste būdavo nuomojama ilgam laikui tam, kad ją nuomojantys verslininkai toje žemėje galėtų drąsiai statyti, žinodami, kad atsipirks, įvairius objektus.

ES uostų veiklos tradicijos yra kitokios. Čia uosto savininkas ar nuomotojas pastato krantines ir kranto objektus ir konkurso būdu juos išnuomoja operatoriui. Lietuvoje tiek Klaipėdos, tiek Šventosios uoste jų savininkai neturi tiek pinigų, kad viską pastatytų, todėl objektai krante statomi pačių naudotojų. Bet pagal ES teisę praėjus kuria laikui dėl uosto teritorijų su tais objektai turi būti skelbiami nauji nuomos konkursai. Ir nėra jokių garantijų, kad tas, kuris prieš tai statė kranto statinius, vėl tą žemę išsinuomos.

Pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą numatyta, kad senasis nuomininkas perleidžia objektus, o naujasis jam per tam tikrą laiką kompensuoja patirtas išlaidas įvertinant objektų nusidėvėjimą.

Šventosios uosto įstatyme tokios nuostatos nebuvo numatyta. Tai reikštų, kad privatininkai ne labai noriai investuotų į šio uosto kranto objektus. Investuoti reikėtų, nes dabar Šventosios uostas iš esmės yra plynas laukas. 

Ar kapitonas bus politikas?

Kitas neaiškus klausimas kyla dėl to, kas turėtų skirti ir atleisti Šventosios jūrų uosto kapitoną.

Siūloma numatyti, kad Šventosios uosto kapitoną skirtų ar atleistų Palangos miesto savivaldybė.

Bet čia iškyla tam tikrų niuansų, kaip konkursai, lojalumas valdančiajai partijai. Ar uosto kapitonas bus laisvas, ar privalės priklausyti valdančiajai partijai, ar bent jau būti kažkaip susijęs su jais.

Viena aišku, kad uosto kapitono pareigas galės eiti tik laivavedys, mokantis valstybinę ir anglų kalbas, turintis aukštąjį jūrinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip penkerių metų plaukiojimo jūrų laivo kapitonu stažą.

Ir ši pareigybė dar turės būti derinama su Lietuvos transporto saugos administracija.

Pasaulyje įprasta, kad ir municipalinių uostų kapitonai yra laisvi ir nepriklausomi, kad, tarkim, ir merui galėtų nurodyti, jog jis privalo laikytis laivybos taisyklių, o ne nardyti po uostą su kateriu kaip panorėjęs.