Pereiti į pagrindinį turinį

T.Delininkaitis: o ko bijoti?

2010-09-18 07:00
Trofėjus: T.Delininkaitis džiaugėsi Turkijoje gavęs medalį, nes tapęs Lietuvos čempionu jis gavo žiedą.
Trofėjus: T.Delininkaitis džiaugėsi Turkijoje gavęs medalį, nes tapęs Lietuvos čempionu jis gavo žiedą. / Vytauto Petriko nuotr.

Tarp pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje trečiąją vietą užėmusių Lietuvos rinktinės žaidėjų buvęs vienintelis klaipėdietis Tomas Delininkaitis tik šiomis dienomis pradėjo suvokti, ką jis ir komanda padarė.

Iš čempionato grįžusius krepšininkus Vilniuje pasitiko daugiatūkstantinė minia sporto aistruolių. Kitądien Klaipėdos V.Knašiaus krepšinio mokyklos auklėtiniui ranką spaudė Lietuvos Prezidentė, Ministras Pirmininkas, kiti šalies vadovai.

Pastarosiomis dienomis euforiją išgyvenantis atakuojantis gynėjas neslėpė džiaugsmo, kad laimėjo būtent pasaulio čempionato bronzos medalius.

Nedaug trūko, kad tėvelio, taip pat Tomo, į krepšinio treniruotes atvestas būsimasis čempionas būtų likęs be pergalių. Atsisveikinęs su populiariausia Lietuvoje sporto šaka, T.Delininkaitis bandė jėgas futbolo, tinklinio ir net karatė treniruotėse.

Nesitikėjo nė pats

– Retas lietuvis tikėjo, jog pasieksite ką nors panašaus. Ar įtarėte, kad būsite geriausių planetos komandų trejetuke?

– Net nesitikėjau, kad galime būti ketverte. Nekalbu jau apie medalius. Tačiau visi rinktinėje buvę krepšininkai žinojo, kad tikrai nepasirodysime blogiau, nei praėjusiais metais Lenkijoje vykusiame Europos čempionate. Tuomet antrajame etape neiškovojome nė vienos pergalės ir nepatekome į ketvirtfinalį. Turkijoje pirmosiose rungtynėse įveikę Naująją Zelandiją, po varžybų juokavome, kad pasirodėme geriau nei pernai.

– Tikriausiai nespaudė psichologinė našta, nes iš jūsų nebuvo tikimasi pergalių?

– Taip ir buvo. Nuolat teko girdėti, kad mums toli iki favoritų, esame tarp autsaiderių. Net buvo tokių kalbų, ar vertėjo važiuoti į čempionatą, geriau tuos pinigus atidėti kitų metų Europos varžyboms, vyksiančioms Lietuvoje. O kur dar įvairūs straipsniai apie netinkamą rinktinei vadovauti trenerį.

Strategas patiko

– O kaip patys vertinate naująjį strategą Kęstutį Kemzūrą?

– Prie trenerių kaitos esu pripratęs. Žaidžiant „Lietuvos ryte“, per ketverius metus, jei skaičiuočiau ir asistentus, buvo pakeista dvylika trenerių. Kaita – nėra naujas dalykas. Kaip vadovauja K.Kemzūra, man patinka. Esu su juo dirbęs Vilniuje. Jis akcentavo, kad mes turime žaisti greitesnį krepšinį. Gal pastebėjote, pernai aistruoliai buvo iškėlę plakatą: „Moskvičiau, užsivesk“, o šįmet jie užrašė linksmesnį: „Moskvičius užsivedė“.

Be to, atmosfera rinktinėje buvo nerealiai gera. Kiek esu buvęs, šią vasarą rinktinėje praleidau du geriausius savo mėnesius. Nors ir anksčiau blogiausią nuotaiką treniruotėje pakeisdavo šypsena iki ausų, šįmet buvo kažkas nenusakomo – visi dirbo, niekas nezyzė, kad pavargo.

– Be greito žaidimo, kokį dar krepšinį propagavo K.Kemzūra?

– Jis nuolat kartojo, jog mažiau klystume ir geriau rinktume atšokusius kamuolius. Baigiantis rungtynėms su Libanu, priėjęs prie manęs paklausė, ar dar noriu pažaisti. Mane, prieš tai tris kartus suklydusį, išleido į aikštelę, sulaukęs pasižadėjimo, kad daugiau nebedarysiu vaikiškų klaidų. K.Kemzūra ir rimtai, ir juokais prašydavo, kad stengtumėmės nuo pirmųjų minučių įgyti persvarą, o ne rungtynių metu vytumėmės pabėgusius varžovus. Simas Jasaitis paaiškindavo, jog vyrai iš pradžių nori pažiūrėti, kaip varžovai atrodo, o vėliau jau pradeda patys žaisti.

Dėl vietos buvo neramu

– Artėjant čempionatui, iš stovyklos buvo išsiunčiami krepšininkai. Ar nesijaudinote, jog būsite vienas tų, kurie negaus bilieto į Turkiją?

– Mintyse dėliojau. Mačiau, kad tarp mažesniųjų krepšininkų, tarp kurių esu ir aš, – didesnė konkurencija. Nerimo pikas buvo paskutiniajame turnyre Ispanijoje, į kurį vyko 14 kandidatų. Kankino jausmas, jog norint išlikti rinktinėje reikia kuo geriau pasirodyti, man vieta komandoje nebuvo garantuota. K.Kemzūrai reikėjo išrinkti tris žaidėjus iš penkių – manęs, Mindaugo Lukauskio, Martyno Pociaus, Renaldo Seibučio ir Arvydo Eitutavičiaus. Kas vyko į pirmenybes, žinote.

– Turkijoje stebinote taikliais metimais vos pasirodęs aikštelėje...

– O ko bijoti? Žaidėjų psichologinė ramybė ir drąsa priklauso nuo trenerių. Nemažai strategų po pirmųjų netaiklių metimų ar klaidų sodina krepšininkus ant suolo. Tuomet ir vengi atakuoti, o neįmetęs žiūri į trenerį, ar nesiruošia keisti. Su tokiu specialistu teko susidurti, kai žaidžiau Ispanijoje, Mursijos klube. Po vieno netaiklaus švystelėjimo jau žinai – keis. Bandai save reabilituoti tikėdamasis įmesti antrą kartą. Bet ar gali taikliai atakuoti, kai meti drebėdamas?

– Ar pusfinalyje žaisdami su amerikiečiais tikėjotės stebuklo?

– Aš labai tikėjau. Galbūt mums koją pakišo lengva pergalė prieš Argentiną, po kurios pradėjome apie save gerai galvoti. O gal pernelyg kietas amerikiečių žaidimas, kurį toleravo teisėjai. Mums nereikėjo su JAV komanda greitai žaisti, reikėjo lėtinti tempą. Sporto mėgėjai matė, kokie atletiški amerikiečiai.

Finalą – per televizorių

– Ar laimėję bronzos medalius stebėjote finalą arenoje?

– Į salę nėjome, pergalę šventėme drabužinėje, o rungtynes žiūrėjome ten buvusiame ekrane.

– Šampanas liejosi laisvai?

– Atsakingi rinktinės asmenys pasirūpino pergalės cigarais ir šampanu. Jo užteko.

– O vėliau?

– Visa delegacija vyko pavakaroti į restoraną. Tiksliau – nakvoti, nes kol išvykome iš arenos, kol nuvykome į viešbutį pasidėti krepšių ir nuvažiavome į restoraną, buvo jau pirma valanda nakties. Pasėdėjome kelias valandas simboliškai. Kitądien lėktuvas mūsų laukė tik 15.30 val., todėl dar spėjome pasikaitinti saulėje.

– Skridote į Lietuvą linksmai?

– Nenuobodžiavome. Akimirkų prisiminti bus daug.

Sutikimas pranoko fantaziją

– Ar nustebino sutikimas?

– Jei būtų kas prašęs įsivaizduoti, kaip mus sutiks, nebūčiau turėjęs tiek fantazijos. Net nebūčiau susapnavęs. Esu matęs, kaip Amerikos krepšinio čempionai su taure atviru autobusu važiuodavo pro tūkstantines minias, bet kad tave patį taip sutiks – negalėjau įsivaizduoti. Buvau šokiruotas, negalėjau apsakyti jausmo. Džiugu ir kad Vilniuje pasitiko žmona su dukrele.

– Ar seniai esate sumainę aukso žiedus?

– Su Lijana susituokėme 2008-aisiais. Prieš tris mėnesius gimė dukrelė Adriana. Ši vasara man buvo nepakartojama – šeimos pagausėjimas, medaliai. Pirmąjį mėnesį mačiau naujagimę, o vėliau – rinktinės stovyklos. Dabar vėl galėsiu pasidžiaugti būdamas šeimoje.

– Ar sulaukėte daug sveikinimų?

– Labai daug. Iš pradžių bandžiau atsakinėti į SMS žinutes: „Ačiū, ačiū“, tačiau vėliau pamačiau, kad neįmanoma visiems atsakyti. Todėl noriu atsiprašyti tų, kuriems neatsakiau. Kartu noriu padėkoti tėvams, žmonai, savo pirmiesiems treneriams – Povilui Jefišovui, Grigorijui Pancerovui, visiems kitiems krepšinio mokyklos kolektyvo nariams.

Dėl rytojaus – nežinia

– Gal jau žinote, kur rungtyniausite artėjantį sezoną?

– Kol kas – nežinomybė. Spaliai iš kelnaičių dar nebyra, norėčiau žaisti aukštesnio lygios komandoje, rungtyniaujančioje ne tik savo šalies pirmenybėse, bet ir kuriose nors Europos varžybose. Be to, noriu žaisti, mėgautis krepšiniu, o ne trinti atsarginio žaidėjo kėdę, kaip buvo nutikę Ispanijoje. Atsigavau sezonui baigiantis, kai patekau į Graikiją, Salonikų PAOK klubą.

Tačiau patekdamas į naują klubą negali žinoti, kas ten tavęs laukia.

– Tikriausiai į Ispaniją negrįšite niekada?

– Nežinau, bet kol kas nenoriu. Kai nesusiklostė mūsų santykiai su vyriausiuoju „Murcia“ treneriu, buvo sudarytos tokios sąlygos, kad pats susikraučiau lagaminus kelionei namo. Apskritai tie pietiečiai lyg šlapiu maišu trenkti – ko prašysi, to negausi. Ar jie tokio būdo, ar jie tyčia taip elgiasi. Žaisdamas Ispanijoje labai vargau. Kai ko nors paprašai, sulauki vienintelio žodžio: „Manjana“, suprask, rytoj. Tas „manjana“ pas juos trunka tris savaites, mėnesį. Internetą įvedė per pusantro mėnesio. Aš galėjau be jo būti, tačiau žmonai reikėjo bendrauti su artimaisiais, draugėmis. Maniau, kad įvesti internetą reikia labai daug darbo. O pasirodo, nė velnio – gal 10 minučių. Atvežė modemą, prijungė, ir viskas. Anekdotas buvo ir su palydovine televizija. „Lėkštę“ pritvirtino, tačiau per septynis mėnesius neįstengė atvežti tiunerio.

– Ar premijas išsidalijote?

– Ne dėl jos žaidėme. Žinodami, kokias premijas ir dovanas – namus – gavo turkai, 180 tūkst. litų suma – labiau nei juokinga. Ypač kai ją išdalijo 25 rinktinės nariams. Geriau būtų nedavę. Tačiau mes Lietuvos garbę ginsime, jei net niekas nemokės pinigų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų