Pentadienį minima Gedulo ir vilties diena. Daugumai vyresnio amžiaus žmonių tai diena susimąstymui, pagalvojimui ir prisiminimui tų, kurie nebegrįžo iš amžino įšalo žemės. O ką apie šią dieną galvoja mūsų jaunimas? Ar jiems tai aktualu?

Įamžino istoriją

Jau antrus metus Klaipėdos universiteto žurnalistikos studentai kuria biografinius filmus apie tremtinių istorijas.

Šių darbų vadovės, montažo dėstytojas Irenos Rezgevičienės manymu, studentų padaryti darbai yra nepaprastai didelis indėlis į Lietuvos istoriją, nes šiais laikais jaunimas jau mažai bežinąs apie tremtį. Todėl svarbu, kad studentai surinko gyvus faktus, įamžino gyvus tremtinių liudijimus.

Tremtį suprato kitaip

Žurnalistikos studentės Rūtos Juozapaitytės nuomone, įmažinti tremtinių atsiminimus paskaitų metu buvo itin gera idėja.

„Man patiko iš pirmų lūpų susipažinti su mūsų tautos istorija. Manau, kad tik tokie susitikimai, jaunimo ir garbaus amžiaus žmonių bendradarbiavimas gali padėti nepamiršti skausmo, kurį teko patirti vyresniesiems“, - pasakojo studentė, kurios manymu, senoliai yra verti didžiulės pagarbos, nes jiems teko ne tik kentėti Sibiro žiaurumus, tačiau jie savo kūnais, aukodami gyvenimus, apsaugojo ir gynė Lietuvą nuo okupantų.

Rūtos teigimu, jaunam žmogui itin sunku suvokti ar net apibrėžti tremties sąvoką.

„Tai buvo baisūs metai lietuviams. Visada jausiu didžiausią pagarbą buvusiems tremtiniams, kurie išliko gyvi ar žuvo tremtyje, manau, kad jie turi žinoti, kad jų auka nebuvo beprasmė“, - akcentavo jaunuolė, kuriai išgirdus pasakojimus apie trėmimus, kūnu pradėdavo lakstyti šiurpuliukai.

Studentės teigimu, skaitant istorijos vadovėlį ar knygą, žmonėms viskas atrodo vienaip, tačiau matant akis tų, kurie buvo prievarta išvežti iš Lietuvos, kurių artimieji ir giminės žuvo tik dėl sunkios kelionės iki tremties vietos ar sąlygų ten, pasidaro be galo gaila ir net gėda, kad gyvenant Lietuvoje neįvertinama ankstesnių kartų patirta skriauda.

Patirtis - naudinga

Antanas Staniulis, KU žurnalistikos studentas teigė, kad jam buvo sunku klausytis tremtinių istorijų, ypač kai veiduose pasimatydavo jų liūdesys ir skausmas, nors vis dėlto sutiko, kad tai buvo naudinga patirtis, nes klausydamas tremtinių istorijų, pajuto, ką šiems žmonėms teko patirti.

Pernai projekte filmą kūręs trečiakursis žurnalistikos studentas Rytis Savickis pasakojo, kad itin teigiamai vertina idėja įamžinti tremtinių atsiminimus, nes „sausų žinių ir skaičių susidaryti vaizdui vien iš vadovėlių nepakanka“.

„Sakoma, kad istorija yra linkusi kartotis, todėl būtina šviesti jaunimą. Galbūt mums sunku dabar suprasti tą laikotarpį, bet kai savo istoriją pasakoja ilgaamžis senolis, kurio akyse matai skausmą ir ašaras, suvoki, kad negalime leisti trėmimams ir kitokioms represijoms pasikartoti dar kartą“, - griežtą poziciją išsakė vaikinas, jaunimui rekomendavęs daugiau domėtis savo tautos istorija ir būti patriotiškesniems.