Birželio 14-oji – viena juodžiausių dienų Lietuvos istorijoje, menanti mūsų tautos tremtį. Tačiau per visą stalinizmo epochą Sovietų Sąjungos teritorijoje nuo represijų ir trėmimų nukentėjo 20 milijonų įvairiausių tautybių žmonių. Vienas jų – klaipėdietis armėnas Artašesas Gazarianas.

Armėnų genocido liudininkas

A.Gazarianas gimė Krasnojarsko regiono Tulenio gyvenvietėje. Tėvas, Jegišė Gazarianas – armėnas, stalinistų represuotas tremtinys. Kai jam buvo 10 metų, 1915-aisiais per genocidą iš Armėnijos dalies, kuri šiuo metu priklauso Turkijai, su šeima perbėgo į Baku.

„Mano tėtis buvo tarp tų pabėgėlių, prasidėjus liūdnai pagarsėjusiam genocidui. Jis 1905 metų gimimo, kai prasidėjo visos tos baisybės, jis jau buvo gana didelis ir labai gerai tai atsiminė. Daug žmonių tada bėgo į tuometę Rusiją. Tada Azerbaidžanas buvo Rusijos provincija“, – pasakojo A.Gazarianas.

1932 m. Jegišė įgijo aukštąjį inžinieriaus-ekonomisto išsilavinimą. Azerbaidžane tai buvo pirma absolventų ekonomistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, laida. Jis dirbo Naftos ir chemijos institute, o 1936-aisiais buvo represuotas.

„Jį represavo 1936 m., o ne 1937 m., kai prasidėjo masinis teroras. Visi 45 tos laidos absolventai – rusai, žydai, azerbaidžaniečiai, armėnai – buvo suimti per dvi dienas. Tarp jų ir mano tėvas. Tos laidos nuotrauka pas mus kabėjo visą laiką. Iš jų gyvi liko tik keturi, visi kiti žuvo“, – pasakojo A.Gazarianas.

Pasak klaipėdiečio, klausimas, kodėl diktatoriui užkliuvo būtent šitie žmonės, yra beprasmis. Esą juos norėjo sunaikinti todėl, kad valdžia siekė nukirsti visuomenės elitui galvą. Panašiai po kelerių metų nutiko ir Lietuvoje, kai masiškai buvo suimti ir represuoti dvasininkai, mokyklų vadovai, kiti inteligentai.

„Mano tėvas gavo 10 metų lagerio. Po to, 1947 m. išėjo J.Stalino įsakymas, kad visi tie, kurie prieš tai sėdėjo, turi būti ištremti be teisės grįžti namo. Taigi mano tėvas buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, kur privalėjo ir mirti“, – teigė A.Gazarianas.

Du kartus atėmė mamą

A.Gazariano mamos gyvenimas susiklostė ne mažiau dramatiškai. Franciska Baburina (Rodiševskaja), kilusi iš lenkų-lietuvių šeimos, gyveno kaimelyje Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.

„Mano mama, būdama dar jauna mergaitė, vieną vasarą išvyko į Sankt Peterburgą. Tuo metu dar nebuvo nusistovėjusios valstybių sienos. Kai ji sumanė važiuoti namo, nebegalėjo grįžti pas savo artimuosius, nes jų kaimas staiga atsidūrė “užsienyje„. Ji niekada daugiau nebepamatė tėvų“, – pasakojo A.Gazarianas.

Su likusiais gyvais dviem broliais moteris susitiko tik po 45 metų. A.Gazariano mama nebeturėjo galimybių jų surasti anksčiau. Taigi ji grįžo atgal į Sankt Peterburgą.

„Ten ji ištekėjo, susilaukė keturių vaikų. Bet 1937-aisiais buvo suimta. Priežastis buvo tai, kad ji turi giminaičių užsienyje. To pakako. Jokių kitų įrodymų, kad ji kenkia Tarybų Rusijai, nebuvo. Tada vyriausiai jos dukrai buvo 6 metukai“, – mamos tragediją prisiminė A.Gazarianas.

A.Gazariano mama buvo suimta ir išsiųsta dešimčiai metų į lagerį Kolymoje. Jos vyras 1941-ųjų birželį mobilizuotas į Raudonąją armiją žuvo pirmąją karo savaitę. Keturi mažyčiai vaikai liko našlaičiai ir stebuklingai patys vieni išgyveno Leningrado blokadą, per kurią, manoma, mieste iš bado ar nuo išsekimo mirė nuo 700 tūkst. iki 1,5 mln. žmonių.

„Mama grįžo 1947 metais, vos spėjo susirasti savo vaikus, kai ją vėl suėmė ir visam gyvenimui ištrėmė į Sibirą. Ten jie susitiko su mano tėčiu ir aš gimiau 1951 metais“, – sakė A.Gazarianas.

Nukirto elitui galvą

Pasak A.Gazariano, J.Stalino represijomis raudonoji valdžia pasiekė savo tikslą. Elitas, inteligentija buvo sunaikinta. Manoma, kad represuotųjų per visą raudonąjį terorą buvo apie 20 mln. žmonių.

A.Gazariano manymu, tada tautos stipriai nukraujavo. Juk be lyderių, be elito, žmonės tampa bejėge minia, su kuria galima daryti, ką nori.

„Represijos buvo nukreiptos ne tik prieš armėnus, lenkus ar lietuvius, statistika rodo, kad nukentėjo absoliučiai visos tautos, gyvenusios sovietų teritorijoje. Beje, žymiai daugiau nei lietuvių buvo ištremta kitų tautybių žmonių“, – sakė A.Gazarianas.

Konfliktas dėl praeities

A.Gazarianas tremties tema prisiminė net kuriozinę situaciją, kaip net patys užsienyje gyvenantys pokario kartos lietuviai emigrantai nesuvokė, kas, ką ir kodėl represavo ar trėmė buvusioje Sovietų Sąjungoje.

„Maždaug prieš 20 metų buvau Notingame. Ir vienas mano bičiulis profesorius sako, kad mūsų vietos lietuvių bendruomenės atstovė nori su manimi susitikti ir pabendrauti. Mus pakvietė arbatos. Kai atvažiavome pas tą labai seną damą, ji manęs paklausė, kur esu gimęs. Kai pasakiau, ji pasidomėjo, kaip mano tėvai ten atsidūrė“, – prisiminė A.Gazarianas.

Išgirdusi, kad jo tėtis buvo ištremtas iš Baku, o mama – iš Leningrado, pašnekovė šito esą niekaip negalėjo suprasti.

„Ji mane tikino, kad aš kažką supainiojau. Moteris sakė, juk Leningradas priklausė rusams. Patvirtinau, kad tai Sovietų Sąjungos miestas. Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip rusai galėjo tremti ir represuoti rusus. Ji į mane žiūrėjo, visiškai nesuprasdama, apie ką aš kalbu“, – teigė A.Gazarianas.

Moteris kategoriškai tvirtino, kad rusai trėmė tik lietuvius. Ji negalėjo suvokti, kad nuo represijų nukentėjo ir kitų tautybių žmonės.

„Įvyko skandalas, mes turėjome išeiti, nes ji absoliučiai nesutiko su ta mintimi, kad rusai trėmė savo tautiečius, ji puolė kone į isteriją, kad mes ją kvailiname ir apgaudinėjame, kalbame nesąmones. Bet tos nesąmonės buvo mano tėvų gyvenimas“, – sakė klaipėdietis.

A.Gazariano tėvai lageriuose ir tremtyje praleido po 18 metų. Jis pats – tremties vaikas, ten pragyveno 6 metus. Iš tremties jų šeimą paleido tik 1957-aisiais. Po J.Stalino mirties jau buvo praėję nemažai laiko. Beje, pirmuosius tremtinius iš lagerių pradėjo paleidinėti tik 1955 metais.

Tremtinio statuso negavo

Nuo 1981-ųjų A.Gazarianas gyvena Klaipėdoje, kur, neilgai trukus, įsitraukė į politiką, aktyviai palaikė ekonominę teritorijų nepriklausomybę, buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio Seimo nariu.

„Kai Lietuva atkovojo nepriklausomybę, pradėjau dirbti Klaipėdos savivaldybėje. Tuo metu jau buvo sukurta Kalinių ir tremtinių sąjunga. Jiems buvo pavesta registruoti represuotus ir ištremtus asmenis. Pagalvojau, jei jau surašinėja visus tokius, gal man irgi reikėtų užsiregistruoti“, – prisiminė A.Gazarianas.

Atėjęs pas tuometį sąjungos pirmininką, atsinešė visus savo nuo laiko pageltusius originalius dokumentus: tėvo bei mamos pažymas dėl reabilitacijos, savo gimimo liudijimą, tai yra visus popierius, įrodančius, kad jis gimė tremtyje.

Po kelių dienų Kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas A.Gazarianą informavo, kad jo dokumentų originalumas neabejotinas, bet yra klausimas, už ką A.Gazarianas balsuosiąs po kelių mėnesių vyksiančiuose rinkimuose.

„Aš atsisakiau pasakyti, o jie atsisakė mane registruoti kaip tremtinį. Iki šiol neturiu jokios pažymos, kad esu tremtinys, nesinaudoju jokiomis privilegijomis. Tebeturiu įrodymus, kad esu tremties vaikas, et jokio oficialaus statuso neturiu“, - apgailestavo klaipėdietis.

Stalinizmo piktadarystės

Nuo pat Spalio revoliucijos – 1918 metų pabaigos iki 1952 metų sausio mėnesio Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo represuota apie 20 mln. žmonių.

Tarp jų – 57 tūkst. rusų, 300 tūkst. lenkų, 450 tūkst. vokiečių, 12 tūkst. suomių, 69 tūkst. karačajų, 25 tūkst. kalmukų, 91 tūkst. ingušų, 393 tūkst. čečėnų, 194 tūkst. totorių, 18 tūkst. turkų ir kurdų, 61 tūkst. baltarusių, 10 tūkst. armėnų.

Per visą stalinizmo laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta132 tūkst. žmonių, iš jų – apie 32 tūkst. buvo vaikai. Kiek jų mirė, nesuskaičiuota, tremtyje nuo 1941 iki 1956 metų gimė 6,5 tūkst. lietuvių vaikų.

1941 birželio 14 d. buvo ištremta apie 18 tūkst. lietuvių, 15,5 tūkst. latvių ir daugiau nei 11 tūkst. estų.