Milicininko vojažai į uostą
Kelerius metus į Klaipėdos uostą kaip krovininio sunkvežimio vairuotojas galėjo įvažiuoti save Miša vadinantis tadžikas ar kirgizas, kuris dirbo vienoje Lietuvos transporto įmonėje. Jis turėjo autoritetą tarp savo tautiečių, nes ginčytinose situacijose dažnai gindavo jų interesą. Lietuvių nemėgo, aiškino, kad jie taip pat nemėgstantys nei jo, nei kitų imigrantų iš Centrinės Azijos.
Miša prisistatinėjo kaip milicijos majoras, teigė, kad vadovavęs vienam iš savo šalies kriminalinių nusikaltimų tyrimo padalinių. Į Lietuvą atvyko todėl, kad šalia gaunamos milicininko pensijos norėjęs papildomai užsidirbti pinigų, su šeima įsikurti mūsų šalyje. Jis netgi klausinėjo, kur Lietuvos pajūrio regione nebrangiai galėtų įsigyti namą.
Prieš kurį laiką Miša buvo atleistas iš minėtos Lietuvos transporto įmonės, nes neva užfiksuotas iš mašinos vagiantis degalus. Daugelis tuo netikėjo, nes rusišku vardu pasivadinęs, o pagal veidą tikras azijietis jis sudarydavo sąžiningo žmogaus įvaizdį.
Netgi pradėta spėlioti, kad Miša nebuvo joks milicininkas, o tik juo prisidengęs specialiųjų tarnybų darbuotojas. Jis transporto įmonėje neva galėjo būti įsidarbinęs kaip Rusijos šnipas. Svarstyta, gal Lietuvos saugumas ką nors sužinojo ir inscenizavo vagystės istoriją, kad atsikratytų Miša.
Tarp vairuotojų imigrantų iš Centrinės Azijos šalių yra nemažai tokių, kurie nuostabiausiu žmogumi laiko Rusijos diktatorių V. Putiną, o karo Ukrainoje sukėlėju įvardija V. Zelenskį. Net nejauku, kad Lietuvoje, kur didžioji dalis gyventojų remia ukrainiečius, yra atvykusių asmenų imigrantų ir ne iš Rusijos, kurie mąsto taip pat kaip televizoriaus „apzombinti“ rusai.
Pradėti imigrantų tikrinimai
Dar blogiau yra tai, kad tokie žmonės patenka į Lietuvos strateginius objektus kaip jūrų uostas, turi galimybę rinkti informaciją iš įvairių verslo objektų, kurie itin svarbūs mūsų šalies ekonomikai.
Ar įmanoma išvengti panašių atvejų, kad jei jau būtina į Lietuvą priimti darbo imigrantus, kad į ją atvažiuotų „švarūs“, visapusiškai saugumo tarnybų patikrinti asmenys. Dabar į Lietuvą ieškoti darbo iš Centrinės Azijos šalių plūsta bet kas – nuo 18–25 metų jaunuolių iki 65–70 metų senukų.
Tarp vairuotojų imigrantų iš Centrinės Azijos šalių yra nemažai tokių, kurie nuostabiausiu žmogumi laiko Rusijos diktatorių Putiną, o karo Ukrainoje sukėlėju įvardijamas Zelenskis.
Pasitaiko tokių atvejų – jauna mergina azijietė vaikšto aplink sunkvežimį sunkiai įsimindama atskirų jo dalių pavadinimus. Jai svarbu ne tiek sunkvežimis, kiek leidimas dirbti Lietuvoje kartu su vairuotoju vyru poriniame ekipaže.
Kol kas į Lietuvą ieškotis darbo leidžiama įvažiuoti bet kam, kas tik nori. Gal kažkas pasikeis 2025 m., nes bus papildomų ribojimų.
Kai kurie ribojimai, o tiksliau nuoseklesni patikrinimai jau pradedami vykdyti. Šiemet rugpjūčio 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino vieno uzbeko vairuotojo leidimą gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento atstovai teisme aiškino, kad jis buvo pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie save.
Įprasta, kad panašiais atvejais Lietuvos teismai stoja ne užsieniečio, o mūsų šalies tarnybų pusėn. Juo labiau kad darbdavio atstovai aiškino, kad jis nebuvo toks vairuotojas, kuris būtų buvęs vertas tarptautinių pervežimų reisuose į rankas gauti 1 365 eurus.
Teisme nebuvo paskelbta duomenų, kad vyriškis iš Uzbekistano būtų susijęs su kokiomis nors Lietuvai priešiškomis specialiosiomis tarnybomis.
Teisėjai paliko be vyro ir dukros
Rugpjūtį Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėta byla dėl darbo vizos panaikinimo Baltarusijos pilietei. To prašė ne tik Migracijos, bet ir Valstybės saugumo departamentas.
Jai jau gyvenant ir dirbant Lietuvoje paaiškėjo, kad nuo 2020 m. Lietuvoje gyvenusi baltarusė jau valdant Aliaksandrui Lukašenkai buvo baigusi Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos akademiją, 12 metų dirbo šios šalies Vidaus reikalų ministerijoje, Baltarusijos tyrimų komitete.
Lietuvos migracijos departamento vertinimu, tarnaudama Baltarusijos vidaus reikalų tarnyboje ji buvo davusi šiai šaliai priesaiką, todėl privalėjo būti jai lojali, vykdyti Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotis.
Pati baltarusė tikino, kad į Lietuvą atvyko, nes 2020 m. nepritarė Baltarusijos valdžios represijoms prieš protestuotojus. Lietuvoje ji yra susituokusi su lietuviu, su juo turi dukrą. Tvirtino, kad nenori dirbti Baltarusijoje, siekia integruotis Lietuvoje, mokėsi lietuvių kalbos, lankė jos istorijos ir kultūros kursus, dukrą leidžia į lietuvišką darželį, bendrauja tik su tais asmenimis, kurie yra prieš Rusijos ir Baltarusijos agresiją Ukrainoje.
Į tiriamuoju Lietuvoje tapusį lojalumo klausimą – kam priklauso Krymas? – baltarusė atsakė, kad Ukrainai. Nepaisant to, Lietuvos teismas priėmė galutinį sprendimą ją deportuoti iš šalies. Nepaisyta, kad čia Lietuvos pilietybę turi jos dukra ir vyras. Esminis teismo sprendimo pagrindas jos nenaudai buvo tai, kad ji iš Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos pasiprašė atleidžiama tik 2022 m., po dekretinių atostogų, nors tuo metu jau gyveno Lietuvoje.
Šis atvejis kurioziškas, nes nėra duomenų, kad baltarusė Lietuvoje būtų veikusi A. Lukašenkos režimo naudai. Nėra duomenų, kad ji, tarkim, lankėsi Klaipėdos uoste. Ir nėra jokio reikalo, nes per įvairius Rusijos režimui prijaučiančius šnipus – vairuotojus apie uostą galima surinkti tiek informacijos, kiek tik reikia Lietuvai priešiškų valstybių tarnyboms.
